Konstantinas Chruškovas (12 kl.)
Juozo Miltinio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lina Rastenienė apie jaunąjį kūrėją: „Konstantinas ir piešia, ir eiliuoja. Paklaustas, kas svarbiau, sako: „Man šis klausimas skamba lygiai taip pat, kaip „O ką tu labiau myli, tėtį ar mamą?“ Todėl galiu pasakyti, jog dailė ir eiliavimas mano gyvenime užima dvi lygiavertes vietas. Jeigu vieną dieną nėra noro piešti ar tapyti, tada jau pati ranka kyla rašyti eiles, arba atvirkščiai, lyg mano smegenys pačios ieškotų būdo, kaip išlieti jausmus, susikaupusius per dieną.“
Pirmas eilėraštis sukurtas gal septintoje klasėje (gal nusižiūrėjus į tėtį, kuriantį eiles mamai), bet kūryba niekada nepublikuota. O štai dailės darbai net kelis kartus.
Lygindamas kuriantį ir nekuriantį žmogų Konstatinas sako: „Kuriantis žmogus pastebimas, išduoda ne tik kalbėsena, bet ir veiksmai. Toks žmogus linkęs mąstyti nepavirštiniškai, pafilosofuoti. O nekuriantis žmogus labai paprastas, kartais net ir nuobodus, nes kalba tik apie buitį ir neliečia jausmų temos. Apskritai, jausmai juk yra geriausi menininkų draugai“.
Skrydis
Nebijau darkart pamilti ir pakilti,
Nebaisu daugiau nukristi ir įskilti,
Ji viena įžiebia širdyje man viltį
Ir viena tik numalšina mano norą mirti.
Pakilęs iš aukštai matau aš viską,
Kaip gražiai jos akys blizga,
Man net jausmai krūtinėj pliska,
Ir mintys apie ją tik tviska.
Dar truputį noriu pasklandyti,
Grožį iš visur jos pamatyti,
Tik ji mano širdį gali suadyti,
Ir priverst mane aukštai skraidyti.
Noriu nepaleist jos apkabinęs,
Laikyt rankas, pirštus supynęs,
Trumpo laiko klausimus įminus,
Skraidyt ilgai apie tai neužsiminus.
Kamilė Ryliškytė (12 kl.)
„Kurti eilėraščius pradėjau dvyliktoje klasėje. Mano pirmieji tekstai parašyti remiantis antikos mitais: juk juose kalbama apie amžinąsias vertybes ir gyvenimo tiesas. Ir toliau rašysiu tokius eilėraščius, kurie padėtų žmogui klausti apie pasaulį, abejoti realybe ir ieškoti atsakymų. Ir visuomet semsiuos įkvėpimo iš žvaigždėto dangaus, motinos gamtos, filosofijos išminties ir tegul mane bei kitus veikia antikos šviesa…“
IŠ CIKLO „ANTIKOS ŠVIESA“
Galvos metamorfozė
Balta, kvapni gėlė
Stebi akylai save
Vandens atspindy,
Negalėdama atitraukti žvilgsnio
Nuo žavaus jaunuolio,
Įkalinto ežere.
Jo grožis kaip pirmas saulės spindulys ryte,
Bet siela siautulinga kaip ką tik prasidėjusi pūga.
Jis tiki, kad vienintelis asmuo,
Vertas jo laiko, yra Aš.
Tik kodėl kiti to nemato?
Jie stovi sugniuždyti,
Palikti ant ledo.
Jie maldauja atsako
Iš nuostabaus praeities princo,
Bet Narcizas toliau ramiai ėjo
Vienas taku,
Kol netoli miške
Išgirdo, kaip tyliai
Skamba ašarų aidas.
Tarp ūkanotų alyvuogių medelių
Klajoja širdgėlos šėšėliai.
Bet Narcizas ėjo toliau,
Kol trumpam sustojo
Atsigaivinti Afroditės šaltiny,
Netikėtai akys nuklydo link lygaus vandenėlio.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Kopija vandeny tapo –
Narcizo tobulumo vizija.
Jis garbino ir mylavo ją,
Ir nuo pirmo palietimo laikas toliau pradėjo judėti.
Nors atvaizdo išorė kito, jam einantys metai netupėjo ant kaklo.
Beviltiško romantiko, atsidavusio sau,
Kūnas suiro, siela sutrupėjo –
Iš vargšo egoisto galvos beliko
Balta, kvapni gėlė…
Auksinė tiesa
Kažkas kabo ant Kaukazo kalno –
Sulysęs kūnas kaip nušiuręs paltas tyso.
Šioj Dzeuso dykynėj
Sutalžytas žmonijos kovotojas
Ilgesingai stebi mėlyną horizontą
Su viltim prisiminti kažką malonaus –
Amžinos kančios būvį,
Tačiau neviltis pradeda dumti titano akis.
Nežino, kiek jis turės tai kęsti,
Kada jį paleis? Ar kažkada Olimpo tėvas jam atleis?
Bet kol kibirkštis rusena širdy,
Krono sūnus prievarta bandys įrodyti,
Kad klydo pagailėjęs žmonių,
Gyvuojančių senojo pasaulio griuvėsiuose.
Su pakaliku draskys jo emocijas
Ir žmonijos ydomis spaus jį į realybės rėmus,
Kur diena ir naktis tampa našta atlaikant vis tas pačias kančias,
Kurios laukia kitą dieną
Begaliniame blogio rate,
Tačiau…
Nors Olimpas jį dengia
Visais pasaulio puvėsiais ir žmogaus bjaurastim,
Jo siela nė kiek neatlyžta!
Nė kiek neabejoja savo širdies giesme
Ir ugnies dovana –
Jam nesvarbu, kad amžinai turės kentėti šioje saloje,
Jam nebesvarbu, kas jį žalos rytoj ir kokios žaizdos atsivers po metų ar šimtmečių…
Kūrėjas klausosi malonių arkangelų giesmių,
Kol akys blizga ankstyvoje aušroje ir gilioje tamsoje,
Olimpas nenori pripažinti, kad jau labai seniai baigėsi karas.
Prometėjas pasiliko Kaukaze, bet dvasia nuplasnojo didžiais mostais –
Kaip lengvas pienės pūkas pradėjo plūduriuoti bedugnės jūroje.
Tarp spalvotų kosmoso žiburių
Atgimęs angelas sargas
Pagaliau suprato, kad kova už tiesą
Ne visuomet turi laimingą pabaigą,
Tačiau ne visos jos tampa Sizifo darbo vaisiais.
Nors gali būti sunku atverti akis
Ir kovoti prieš viską, kuo gąsdina Hado karalystė,
Mielas žmogau, atsiverk!
Kažkur tenai viena siela tai pastebės
Ir auksinė strėlė išgelbės tave
Iš Dzeuso tironijos.
Skaudi apgaulė
O Sizifai,
Brangus Sizifai, ar tu girdi,
Ką kiti mano apie tave?
Juk tavo bausmė – tikra estrada,
Kuri verčia kiekvieną pamąstyti:
Apie proto ir melo dvilypes paslaptis,
Kol tavo sunki našta nenukrenta nuo pečių
Ir tavo galva pilna beviltiškų minčių.
Ar atgailauji? Ar sielvartauji?
Ar tik kartoji sau, kad viskas bus gerai?
Duodamas sau bent mažą viltį,
Kad įpykę dievai atleis už tavo nuodėmes
Kaip senais gerais laikais
Ir paims tavo žodį už gryną obuolį,
Kai apkalbos ir nektaras liejosi
Ant pelenų ir vargano karalystės stalo.
Nors apgavystės neilgai išbūna, jų skriauda išlieka.
Todėl Olimpo dievų įsakymu
Tas akmuo niekad neatlyš –
Ir amžinai gyvensi Hado karalystėje,
Taip ir nebeparagavęs ambrozijos –
Šlovės spindulių Olimpo kalnuos.