Ieškojo ramybės už tūkstančių kilometrų

• Sekundė
• Indrė DAUKŠAITĖ
• Aktualijos
• 2017.09.03 07:45

Į mažą Taizė kaimelį Šiaurės Rytų Prancūzijoje, teturintį vos kelis šimtus gyventojų, minios plūsta ne vien pasigrožėti įstabiu peizažu.

Ir nors gali atrodyti kad ten nieko ypatingo nevyksta, visgi Taizė ištisus metus netrūksta lankytojų. Vieną garsiausių Europoje piligrimystės vietų kasmet aplanko  tūkstančiai piligrimų ir netikinčiųjų.

Lietuviai pirmą kartą į Taizė išvyko tik atkūrus Nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, o Panevėžio jaunimas keliones į šią unikalią vietą pradėjo organizuoti nuo 2003 m. Ir šiemet Panevėžio vyskupijos jaunimo centro suburti jaunuoliai leidosi į 5000 km piligriminę kelionę Prancūzijos gilumon, kur susirenka jaunimas iš visų pasaulio kampelių: skirtingo amžiaus, tautybės, rasės ir pasaulėžiūros.

Devyni jauni žmonės iš Panevėžio degė smalsumu, kuo Taizė tokia unikali, kad it magnetas traukia žmones iš visų žemynų.

Nors, pasak kelionės organizatorės Monikos Žydeliūnaitės, panevėžiečių pasirinktas keliavimo būdas nebuvo labai patogus – tą pripažino visi jaunuoliai, tačiau ši patirtis augino kiekvieną jos dalyvį.

„Keliaudami automobiliu pajutome bendrystę, pažinome vienas kitą, tapome kaip šeima“, – sako Monika.

Anot jos, kelionė savarankiškai automobiliu, be patyrusio vairuotojo, kuris pasirūpintų keleivais, jaunuoliams tapo iššūkiu, privertusiu išeiti iš komforto zonos.

Pradžia pilna klausimų

Panevėžiečiai sako į Taizė vykę be didelių lūkesčių. Pasak M. Žydeliūnitės, buvo įdomu, kodėl daug jos netikinčių ar net skeptiškų religijos atžvilgiu draugų yra pabuvoję Taizė.

Į visus klausimus buvo atsakyta su kaupu. Ugnius Mikaliūnas juokiasi netgi specialiai prisigalvojęs visokių klausimų, į kuriuos atsakymus tikėjęsis rasti Taizė: kas aš? kur aš einu? kodėl darau tai, ką darau? Įdomu, kad, pasak jaunuolio, paskutinėmis dienomis Taizė jį apėmė visiška tyla ir ramybė. „Supratau, kad tuos atsakymus jau turiu, tik juos reikia suvirškinti“, – sako Ugnius.

Agnė Žvirelaitė džiaugėsi, kad būnant Taizė jai tapo viskas aišku ir nekilo jokių klausimų.

„Ten labai įtempta rutina, net nėra kada galvoti, nebent kai nueini į Tylos parką. Tuomet gali bandyti ieškoti atsakymų“, – įspūdžiais dalinosi mergina.

O rutina, nors ir įtempta, bet labai paprasta. Piligrimai kiekvieną dieną tris kartus dalyvauja pamaldose, klausosi katechezių ir grupelėmis dirba įvairius darbus. Taizė nėra aptarnaujančio personalo – visus buities darbus atlieka patys čia suvažiuojantys žmonės. Jie gamina ir dalija maistą, renka šiukšles, net šveičia tualetus. Tačiau šita elementari buitis suvažiavusiųjų netrikdo, o primama su milžiniška pozityvumo doze.

Vienas iš U. Mikaliūnui tekusių darbų buvo vesti jaunimo grupelę.

„Galvojau, kad man reikės kuruoti tik lietuvių grupę, pasirodo, ne. Ne visada žinojau, ką ten sutiktiems piligrimams pasakyti“, – apie naują potyrį pasakojo kūrybingumo ir geros nuotaikos nestokojantis Ugnius.

Sužavėjo paprastumas

Panevėžiečiams sudėtinga išskirti, kas labiausiai patiko Taizė. Ir ten yra rutina, tenka atlikti dalykus, kuriuos privalai daryti. Tačiau būtent tas paprastumas jaunuolius labiausiai ir žavėjo.

„Vienas gražiausių dalykų, kad paprastoje rutinoje žmonės tampa savimi“, – mano M. Žydeliūnaitė.

Paprastumas atsispindi pačių Taizė brolių filosofijoje. Pasak Monikos, broliai gyvena tik iš to, ką patys pasigamina, net nepriima paramos. Būdama Taizė mergina atkreipė dėmesį į jų pastangas, kad bet kokių pažiūrų žmogus nebūtų įskaudintas kito.

„Taizė broliai nugludina visus skirtumus, visi atvykusieji gauna vienodas taisykles ir tuomet galime jaustis patogiai, laisvai diskutuoti, reikšti skirtingas nuomones“, – pasakojo M. Žydeliūnaitė.

Bendrumą lengviausia pajusti pamaldų metu kuklioje bažnyčioje, apie kurią ir sukasi visas Taizė gyvenimas.

Tačiau didžiausias atradimas tūkstantinėje piligrimų minioje – tyla.

„Kasdienybėje mes neturime galimybės atsisėsti ir nutilti, o Taizė tokią galimybę sudaro“, – pasakojo Monika.

Nors, anot jos, tas momentas yra labai trumpas: per pamaldas 6–8 min. stoja tyla, kuomet absoliučiai visi nutyla. Pasak merginos, tos minutės ir parodo, jog mes neturime įpročio sustoti ir pabūti su savimi.

Panirti į tylą padeda ir vadinamasis Tylos parkas. Jis labai gražus, o į jį atėję žmonės tyli. Tai tikrai nepaprasta vieta. Pasak jaunuolių, šiame parke galima visiškai atsipalaiduoti ir nusiraminti. Anot Ugniaus, tai kitoks laikas, iš kurio būdavo sudėtinga sugrįžti. Vaikinas pripažįsta, kad pabuvęs Taizė pradėjo vertinti tylą.

„Kam reikia trenktis tūkstančius kilometrų, kad atsisėstum ir patylėtum? Juk tu gali tą daryti čia“, – klausė M. Žydeliūnaitė.

„Negali, čia ne tas. Į Taizė įeini kaip į kitą pasaulį“, – bičiulei atsakė A. Žvirelaitė..

Ir abi merginos sutaria: Taizė sudaro puikias sąlygas palikti savo rūpesčius ir atrasti ramybę.

Visgi šis piligrimus traukiantis kaimelis nėra sanatorija ar SPA centras. Jaunuoliai gavo aiškią užduotį parsivežti Taizė į namus, tai yra nebijoti leisti laiką tyloje.

Visos kliūtys – galvoje

Taizė viskas paprasta ir aišku.

„Neįtikėtina, kad tokioje tūkstantinėje minioje nekyla chaosas“, – stebėjosi Monika.

O sunkiausia per visą kelionę buvo palikti patį kaimelį. Jaunuoliams ten laikas praėjo neįtikėtinai greitai.

Pasak M.Žydeliūnaitės, pirmas dalykas, kurį turėjo padaryti nuvykę į Taizė, – susitvarkysi su savimi pačiais, perlipti per savo įsitikinimus, kompleksus, kad negali kalbėti anglų kalba, kad esi nedraugiškas, uždaras ir panašiai, o tiesiog leisti sau būti. Tai ir buvo tas didysis sunkumas. O pačiame Taizė kaimelyje, pasak Monikos, nėra dalykų, kurie galėtų erzinti.

„Visas nepasitenkinimas kyla tik iš savo vidaus“, – įsitikinusi mergina.

Į Taizė ji dar sugrįš. Tik sako kitai kelionei rinktųsi tylos laiką – visą savaitę būti tik tyloje arba likti daugiau nei vieną savaitę ir savanoriauti. O kitą vasarą M. Žydeliūnaitė norėtų į Taizė nuvežti ne tik jaunuolius, bet ir šeimas bei vyresnio amžiaus žmones.

• Sekundė
• Indrė DAUKŠAITĖ
• #kelionė
• #Panevėžys
• #piligrimai
• #Taizė