G. Kartano nuotr.

Į Dievų žemę – visiškai viena

Ilgametė kino centro „Garsas“ direktorė Genė Pučinskienė prieš atsisveikindama su kino pasauliu leidosi į mėnesio trukmės solo kelionę po Indoneziją.

Sieros dujomis mėlynai liepsnojantys krateriai, džiunglėse laisvai gyvenantys orangutanai ir beždžionių okupuotos šventyklos bei vietinių gebėjimas džiaugtis gyvenimu įspūdžių suteikė ilgam.

Iš kitos pasaulio pusės neseniai sugrįžusi G. Pučinskienė jau planuoja: kita jos kelionė tikriausiai bus be atgalinio bilieto.

Perleidžia per save

G. Pučinskienė – viena tų neramių sielų, kuriai kaip oro reikia pabėgimo nuo gyvenimo rutinos. Ilgai vienoje vietoje nustygti negalinčiai G. Pučinskienei kelionės – vienas iš būdų pabėgti nuo monotonijos ir pažinti pasaulio įvairovę.

Patogių kelionių su viskas įskaičiuota ji vengia, mat tuomet šalį galima pažinti tik per gido matymą. O jai norisi viską perleisti per save, aplankyti vietas, į kurias gidai dažnai neveda, bet būtent jos atskleidžia tikrąsias šalies tradicijas, gyvenseną.

Pašnekovės nuomone, kiekvienoje šalyje tiesiog būtina aplankyti ne tik gamtos stebuklus, bet ir turgų bei kapines.

„Kai perki kelionę iš agentūros, iš savęs tarsi atimi tikrąjį pažinimo jausmą. Aš keliones planuoju savarankiškai. Tokios ilgesnės paprastai vyksta kartą per metus, tad nuo vienos iki kitos laiko susiplanuoti maršrutus užtektinai“, – sako G. Pučinskienė.

O kur keliauti, dažnai pasufleruoja aplinkybės ar tiesiog netikėtai rasti pigesni skrydžio bilietai.

Ne taip seniai keliautoja nusipirko žemėlapį su smaigstomomis vėliavėlėmis, tačiau dar nespėjo pažymėti visų šalių, kurias aplankiusi. O jų tikrai nemažai.

Tačiau kelionė į Indoneziją, iš kurios grįžo tik prieš porą savaičių, buvo pirmoji, kai teko keliauti visiškai vienai.

„Tokiai ilgai kelionei sudėtinga rasti pakeleivį. Kadangi daug planavau, skaičiau, nusprendžiau surizikuoti ir leistis viena. Nors galiu sakyti, kad viena beveik nebūdavau – visur sutikdavau tokių keliautojų kaip aš, tarp jų nemažai ir lietuvių. Mūsų tautiečiai išties daug keliauja, o dar daugiau jų į Indoneziją atvyksta tiesiog peržiemoti. Tokios kelionės tik parodo, kiek mūsų galvoje daug klaidingų įsitikinimų ir baimių. Indonezija ne tik nuostabi šalis, bet ir visiškai saugi tokiems solo turistams“, – įsitikinusi G. Pučinskienė.

Nesibaigiančios ryžių terasos, laukinės džiunglės su jų gyventojais, kavos plantacijos, kur auginamos brangiausios kavos pupelės, nuostabios šventyklos ir vietinių svetingumas tiesiog pavergė po Indoneziją beveik visą mėnesį keliavusią G. Pučinskienę. Asmeninio archyvo nuotr.

Chaosas gatvėse

Per beveik mėnesį panevėžietė aplankė tris Indonezijos salas – Javos, Balio ir Borneo.

Norėdama iš arčiau pažinti salynus, apsistodavo ne viešbučiuose, o vietinių siūlomose apgyvendinimo vietose.

O keliaudavo dažniausiai traukiniais arba taksi, tarp salų – vietinėmis oro linijomis.

Anot pašnekovės, Indonezijoje beveik nėra viešojo transporto, pavėžėjimo paslaugas siūlo privatus sektorius. O ir kainos gana draugiškos.

Pavyzdžiui, už maždaug 200 kilometrų kelionę teko sumokėti apie 30 eurų.

Tiesa, eismas Indonezijoje toks chaotiškas, kad prireikė nemažai laiko adaptuotis prie naujos tvarkos ir taisyklių.

„Eismas vyksta kita puse, bet blogiausia, kad nėra nei kelio ženklų, nei šviesoforų. Tik atvykusi į Džakartą bijojau net bandyti pereiti gatvę. Trys juostos į vieną pusę, trys – į kitą, o pėsčiųjų perėjos – jokios. Net nėra šaligatvių – jeigu ir yra koks nedidelis, jį užėmę gatvės prekeiviai, pėstieji kulniuoja važiuojamąja dalimi. Tai katastrofa, net išeiti pasivaikščioti negali, nes per daug rizikinga. Bet per tą mėnesį nemačiau nė vieno eismo įvykio. Jų kalba – signalai, tai man atrodė unikalu“, – įspūdžiais dalijosi keliautoja.

Unikalios patirtys

Visgi panevėžietę labiausiai domino ne miestai, o gamtos perlai.

Pasak G. Pučinskienės, nei į džiunglėse esančius nacionalinius parkus, nei į sieros ugnimi spjaudančius kraterius po vieną turistai neįleidžiami – būtina išsipirkti gidą ir keliauti su grupe.

„Nacionaliniame parke labai griežtos taisyklės ir jei pagautų keliaujant individualiai, gautum nemažą baudą – tiek, kiek kainuoja dviejų dienų turas mediniu laiveliu džiunglių upėmis. O ir blaškytis po laukines džiungles vienam tikrai nėra saugu“, – sako G. Pučinskienė.

Indonezijoje panevėžietę tiesiog pavergė Borneo pietinėje salos dalyje esantis Tandžungputingo nacionalinis parkas, neatsiejamas nuo lietuvių kilmės pasaulinio garso antropologės Birutės Galdikas vardo.

Mokslininkė įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą, kur kaip kokiame teatre galima iš labai arti stebėti šių gyvūnų gyvenimą.

Pasak G. Pučinskienės, orangutanų pasaulyje labai ryški hierarchija – užtenka vieno patino žvilgsnio, kad kiti išsilakstytų į šonus. Tik patinams pasisotinus, kiti gali prieiti prie puotos stalo. O orangutanų motinos – itin atsidavusios, savo mažyliais rūpinasi iki kito poravimosi meto.

„Į Indoneziją verta atskristi vien dėl šių įspūdingų gyvūnų. Į orangutanus galėtum žiūrėti ir žiūrėti. Žinoma, laikantis visų saugumo reikalavimų. Gidai ir reindžeriai perspėja, kokios ribos negalima peržengti, negalima šiems gyvūnams žiūrėti tiesiai į akis. Jeigu koks patinas nustvertų, tikriausiai nespėtum sureaguoti, kaip atsidurtum medžio viršūnėje“, – pasakoja panevėžietė.

Kraterio dugne – didžiausias pasaulyje sieros ežeras. Iš tektoninių lūžių ir paties ežero kylantys garai, įkaitę iki 600 laipsnių, tampa mėlynos ugnies liežuviais. Tokią kelionę apsunkina ne tik statūs akmeniniai kraterio šlaitai, kur net takelių nėra, bet ir sveikatai pavojingi sieros garai, graužiantys gerklę ir akis. Tad keliautojams privalu pasitikrinti sveikatą bei turėti ne tik žibintuvėlius, bet ir dujokaukes. Asmeninio archyvo nuotr.

Spjaudosi mėlyna ugnimi

Ne ką mažesnį įspūdį paliko ir kelionė į ugnikalnio kraterį, kurio dugne – didžiausias pasaulyje sieros ežeras.

Iš tektoninių lūžių ir paties ežero kylantys garai, įkaitę iki 600 laipsnių, tampa mėlynos ugnies liežuviais.

Mėlynos ugnies stulpai kartais siekia ir penkis metrus.

Kad būtų galima pamatyti visą šį gamtos grožį, į kraterį reikia leistis naktį.

Tokią kelionę apsunkina statūs akmeniniai kraterio šlaitai, kur nėra jokių takelių, ir sveikatai pavojingi sieros garai, graužiantys gerklę ir akis.

Tad visiems keliautojams buvo privalu pasitikrinti sveikatą, turėti ne tik žibintuvėlius, bet ir dujokaukes.

„Tokiuose sudėtinguose objektuose negali keliauti vienas, tik grupėje, lydint vietiniams. Tai buvo nemenkas savęs išbandymas, kurį įveikia tikrai ne visi, todėl krateryje važinėja „lombardžini“ – karučiai. Juos traukia vietiniai, jei turistai dėl kokių nors priežasčių nebegalėtų tęsti kelionės. Vienai mūsų grupės narei teko tokiu „lombardžiniu“ pasinaudoti, kai išsinarino koją“, – pasakojo aštrių pojūčių mėgėja.

Tokiomis sąlygomis vietiniai dirba be jokių dujokaukių. Jie ne tik lydi turistus, bet ir renka sieros gabalėlius. Pasak G. Pučinskienės, sieros masė atrodo kaip gintaras, tad iš jos gaminami suvenyrai.

„Tokių ugnikalnių, kurie spjaudosi mėlyna ugnimi, pasaulyje gal tik du ir tėra. Nors naktį pasiekti kraterio dugne esantį sieros ežerą išties sudėtinga, tačiau visur, kur kritinės situacijos – sunku praeiti, tekantis vanduo ar kitos kliūtys – atsiranda ranka, pasiruošusi tave prilaikyti“, – kalbėjo keliautoja.

Kelionėje po Indoneziją G. Pučinskienė aplankė beveik visas šventyklas, unikalias savo architektūra. Keliautojai ten plūsta tikėdami jų gydomąja aplinka. Asmeninio archyvo nuotr.

Kontrastų sala

Kelionėje po Indoneziją G. Pučinskienė aplankė beveik visas unikalios architektūros šventyklas. Į jas lankytojai plūsta tikėdami gydomąja jų aplinka.

Tikima, kad išsimaudęs šaltiniuose, kurie trykšta iš žemės, žmogus apsivalo.

Ir pačiai G. Pučinskienei teko išbandyti tokių šventų versmių gelmes.

Šventovės ten atviros, į jas galima eiti su visais turistais arba paprašyti individualaus šventiko dėmesio, duodami net specialūs drabužiai.

Šventyklos stebino ne tik savo griežta architektūra, bet ir jose vykstančiais įspūdingais nacionaliniais šokių spektakliais. Visgi didžiausią įspūdį padarė šventasis miškas, kuriame šventyklas okupavo beždžionės.

„Tas džiunglių lopinys – lyg mūsų sengirė, jose šeimininkauja beždžionės. Jautiesi kaip filme „Mauglis“. Jei ramiai vaikščiosi, nežiūrėsi joms į akis, nepulsi maitinti ir neturėsi daiktų, galinčių tapti jų grobiu, būsi saugus. Bet jei rankoje laikysi telefoną, didelė tikimybė, kad iš džiunglių su juo neišeisi“, – pasakoja panevėžietė.

Paskutines kelionės dienas moteris suplanavo skirti komfortiškam europietiškam poilsiui Balio salos pietuose, tačiau net ir tiek, pasak G. Pučinskienės, buvo per daug.

„Balio pietuose – kaip kokiame pietų kurorte, kur viršų ima turistų lėbavimai, triukšmas, alkoholio upės ir visos žmogiškosios aistros. Jeigu būčiau tik pietuose, būčiau susidariusi labai klaidingą nuomonę apie Indoneziją“, – pažymi keliautoja.

Pasak G. Pučinskienės, Indonezija ne tik nuostabi daugybės salų šalis, bet ir visiškai saugi tokiems keliautojams vienišiams. Asmeninio archyvo nuotr.

Laimės receptas

Nors tikrosios, turistų dar neištryptos Indonezijos gamta pribloškianti, G. Pučinskienę sužavėjo ir tenykščiai žmonės.

Kaip pažymi pašnekovė, vietiniai – nuo mažo iki didelio – laimingi net ir gyvendami, europiečių akimis, šiukšlynuose, nepritekliuje. Ir ši laimė, įsitikino panevėžietė, nesuvaidinta.

„Negirdėjau barnių šeimoje, nemačiau ant žemės krentančių vaikų ir isteriškai reikalaujančių ką nors nupirkti, nemačiau neblaivių ir besikeikiančių, piktų ir agresyvių žmonių – jie visuomet šypsosi. Man tai buvo fenomenas. Jie tiesiog džiaugiasi tuo, ką turi“, – pasakoja keliautoja.

Pasisėmusi tokių įspūdžių ji svarsto, kad mes, lietuviai, labai daug reikalaujame iš savęs ir iš kitų, įsisukame į užburtą nuolatinio bėgimo ratą. Nuo pat gimimo turime būti patys gražiausi ir geriausi, mokykloje – geriausi pažymiai, paskui aukštasis mokslas, puiki karjera. Galop tokio spaudimo dažnas neatlaiko.

„Laimės receptas – mažiau iš tiesų yra daugiau. Bet tą supranti tik galėdamas iš labai arti pažinti kitas kultūras. Keliaudamas ilgesnį laiką pamiršti rūpesčius, supranti, jog kai kurie jų neverti, kad dėl jų išgyventum. Kitaip perdėlioji gyvenimo prioritetus. Kol esi gyvas, nėra nieko, ko negalėtum ištaisyti, pakeisti“, – kalbėjo G. Pučinskienė.

Ši kelionė į Indoneziją ją įtikino, jog puikiai galima keliauti ir vienai.

G. Pučinskienė svarsto, kad dabar, kai atsisveikino su kino centro „Garsas“ direktorės pareigomis, kelionėms skirs daugiau laiko. Juk dar tiek daug neaplankytų vietų.

Tiesa, ne visi žemynai tokioms vienišoms keliautojoms draugiški.

G. Pučinskienė svarsto, jog į Afriką, kad ir kaip šis žemynas trauktų, keliauti viena nesiryžtų.

Bet Vietnamas ar dar nespėtos aplankyti Indonezijos salos Papua Naujoji Gvinėja ar netoli jos esanti Australija panevėžietę labai traukia.

„Dabar laiko kelionėms turėsiu daugiau, bet rasti bendraminčių galimybių bus dar mažiau. Galėsiu keliauti dar ilgiau, galbūt net be atgalinio bilieto. Sugrįšiu, kai atsibos“, – šypsosi G. Pučinskienė.