Panevėžietė gydytoja, žinoma visuomenininkė Liudvika Knizikevičienė faktus apie pokario medikų drąsą ir įnašą į ginkluotą pasipriešinimą sovietams sudėjo į knygą. P. ŽIDONIO nuotr.

Hipokrato priesaiką vykdė bet kokia kaina

Sunkiomis miško sąlygomis kovojusiems partizanams medicinos pagalba dažnai buvo gyvybės ar mirties klausimas.

Sužeidimai, traumos, įvairios ligos buvo nuolatinės pasipriešinimo Sovietų Sąjungos valdžiai dalyvių palydovės. Kiekvienas jiems padėdavęs medikas ar vaistininkas žinojo, kuo rizikuoja, tačiau vykdė savo pareigą. Tokių drąsos ir pasiaukojimo istorijų būta ir Panevėžyje.

Knygos „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 metų“ autorė kraštotyrininkė, visuomenininkė, medikė Liudvika Knizikevičienė sako, kad pokariu vykstant rezistencijos kovoms, Panevėžio ligoninėje buvo gydomi visi – ir stribai, ir milicijos ar kareivių saugoti sužeisti partizanai.

„Partizanai organizuodavo savo bendražygių ligonių pabėgimus, o jiems padėdavo ir ligoninės medikai“, – pasakoja ji.

Ne vienas narsos liudijimas

Pasak L. Knizikevičienės, 1945 metais partizanui Juozui Kučiui pabėgti padėjo medicinos sesuo. Vėliau dėl to ligoninės personalas buvo tardomas.

Po poros metų pabėgti partizanui Pauliui Smilgai talkino tuo metu budėjęs chirurgas Bronius Šerkšnas ir Medicinos mokyklos mokinė, praktikantė.

„Kaip prisiminė tuo metu dirbusi medicinos sesuo Liuda Bačelytė-Apynienė, medikai ir ne ligoninėje padėdavo gyti sužeistiems partizanams, parūpindavo jiems vaistų, tvarsliavos“, – pabrėžia pašnekovė.

Už vaistų tiekimą ir kitokią pagalbą partizanams buvo areštuotas ne vienas medikas. Tarp jų gydytojas Albertas Gocentas, medicinos seserys Janina Brazytė-Dainorienė-Gaižutienė, Janina Pinigytė, E. Rimaitė ir kiti.

L. Knizikevičienės teigimu, davę priesaiką saugoti žmogaus gyvybę, jie stengėsi būti naudingi net tuomet, kai tam jau būdavo per vėlu.

1945 metais Panevėžio apskrities vyriausiasis sanitarijos inspektorius, gydytojas Albinas Pukas NKVD viršininkui nusiuntė nepaprastai drąsų tais laikais raštą. Jame įspėjo, kad žuvusių partizanų kūnus palikti miestų aikštėse – tai buvo sovietams įprasta gyventojų bauginimo taktika – prieštarauja sanitarijos reikalavimams.

Deja, padaryti galą laisvės kovotojų palaikų viešam išniekinimui nepavyko.

Nors pastaba buvo pagrįsta, saugumiečiai suskubo nubausti mediką. Jis buvo areštuotas, kurį laiką kalintas Vilniuje, vėliau kaip politinis kalinys išvežtas į Karagandos lagerius. Iš ten grįžęs po vienuolikos metų, A. Pukas dirbo gydytoju Širvintose.

P. ŽIDONIO nuotr.

Slėpė, kad išsaugotų

Pokaris buvo sudėtingas. Labiausiai tuo, kad niekas negalėjo jaustis saugus.

1941-ųjų birželį bolševikams Panevėžyje nukankinus keturis medikus, karo metais ligoninės kiemelyje jiems atminti pastatytas paminklas. Vėliau už šio paminklo iškilmių organizavimą sovietų saugumas persekiojo ir ne kartą tardė tuometį Panevėžio apskrities ligoninės vadovą Kazimierą Gudelį. O 1944-ųjų vasarą iš miesto pasitraukus vokiečiams ir prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, susirūpinta ir paties paminklo likimu.

Anot L. Knizikevičienės, manoma, kad siekiant išvengti sovietų valdžios represijų, o galbūt ir paties paminklo autoriaus, garsiojo skulptoriaus Bernardo Bučo iniciatyva, nuo akmens buvo panaikinta dalis užrašo apie tai, kas ir kada medikus nužudė.

Kad mažiau kristų į akis, paskui ir paminklas buvo apkaltas lentomis.

Galiausiai jis dingo: sykį naktinėje pamainoje dirbęs tuometis Ausų, nosies ir gerklės skyriaus vedėjas Jonas Statkevičius su ligoninės ūkvedžiu ir vienu pacientu akmeninį monumentą palaidojo čia pat – praktiškai toje pačioje vietoje, kur šis stovėjo.

„Gydytojui nebuvo ramu“, – L. Knizikevičienės žiniomis, J. Statkevičių ir taip kelis kartus kvietė į saugumą – apklausti dėl pabėgusių iš ligoninės sužeistų partizanų.

„Tačiau apie paminklą nebuvo užsiminta“, – medikė mano, kad enkavėdistai greičiausiai nė nenutuokė, jog gydytojas prisidėjo slepiant paminklą.

Įdomu tai, kad po kelių dešimtmečių statant naujuosius Panevėžio ligoninės korpusus akmuo buvo aptiktas net du kartus. Tačiau tyliai paliktas gulėti žinant tik ekskavatorininkui, inžinieriui ir ligoninės vyriausiajam gydytojui. Taip atminties ir pagarbos ženklas miesto medikų narsai sėkmingai sulaukė Atgimimo laikų.

„Partizanai organizuodavo savo bendražygių ligonių pabėgimus, o jiems padėdavo ir ligoninės medikai.“

L. Knizikevičienė

Įkliūdavo ne visi

Bene dažniausiai medicinos pagalbos partizanai sulaukdavo iš savo bendražygių, ryšininkių, rėmėjų, baigusių medicinos mokyklų vieną ar du kursus.

Tačiau, kaip sako Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas dr. Darius Juodis, pagalbą partizanams teikė ir oficialiai dirbę gydytojai, medicinos seserys, vaistininkai.

„Kai kurie dėl šios veiklos nebuvo susekti saugumo ir sėkmingai pragyveno šį laikotarpį“, – istorikas teigia, kad daliai medikų pavyko išvengti sankcijų.

Tarkime, Ukmergėje dirbusį gydytoją Kazimierą Mikalauską KGB nuolat įtarinėjo, kad pagelbsti partizanams, tačiau niekada nepričiupo.

Pasak dr. D. Juodžio, buvo medikų, kurie per ryšininkus perduodavo partizanams vaistų, tvarsčių, konsultuodavo ligonius, padėdavo gauti gydymą ligoninėje.

Tarp tokių bene daugiausia buvo medicinos seserų.

Paguldyti sužeistą partizaną į ligoninę taip, kad niekas neįtartų, buvo ne šiaip rizikinga. Istoriko teigimu, reikėdavo fiktyvių dokumentų ir visiško slaptumo: stengtasi, kad netgi medicinos personalas nesuprastų, jog pas juos gydomas rezistencijos dalyvis. Todėl apie šautines žaizdas buvo meluojama kuriant istorijas – esą nelaimingas atsitikimas radus sprogmenį ir pan.

Kartais saugumiečiai patys atgabendavo partizanus į ligoninę – kad juos apgydžius galėtų toliau tardyti. Pastariesiems tai būdavo puiki galimybė pasprukti – ir neretai sėkminga.

1945 metais Raseinių apskrityje buvo suimti besislapstę broliai Juozas ir Antanas Kasperavičiai. Stribams inscenizavus pabėgimą, vienas brolių – Antanas – žuvo, o Juozas, tarpukario Lietuvos karininkas, aviacijos leitenantas – buvo sužeistas. Beje, jis prieš pat pirmąją sovietų okupaciją dirbo 6-ojoje Panevėžio eskadrilėje, o jo žmona Birutė buvo Panevėžio kalėjimo viršininko Kosto Razmino dukra.

J. Kasperavičius buvo paguldytas į Biliūnų dvare veikusią karo lauko ligoninę.

Pasak D. Juodžio, šioje ligoninėje dirbo patikima medicinos sesuo Janina Čepaitė. Naktį vietos partizanai, uždarę apsaugininkus ligoninės patalpose, J. Kasperavičių ir dar vieną partizaną išvadavo.

Medicinos sesuo pasitraukė kartu su partizanais iš ligoninės dar spėjusi pasiimti ir vaistų bei tvarsčių.

J. Čepaitė netrukus žuvo. J. Kasperavičius vėliau tapo pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu.

Paminklą sovietinių saugumo struktūrų žiauriai nužudytiems trims Panevėžio ligoninės chirurgams – Stanislovui Mačiuliui, Juozui Žemguliui ir Antanui Gudoniui – kūrė garsusis skulptorius Bernardas Bučas, pašventino pats vyskupas Kazimieras Paltarokas. (Nuotraukoje – paminklo atidengimas ligoninės kieme 1943 metų rugsėjo 19 dieną.) PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

Bunkeriuose ir gimdė

„Esu skaitęs prisiminimus, kad kartais gydytojai, ypač kaimo, patekdavo į sudėtingas situacijas. Pakviesti pas ligonį, tik keliaudami sužinodavo, pas kokį važiuoja“, – dr. D. Juodis primena, kad už pagalbą partizanams anuomet grėsė ilgi metai lageriuose. Visi tą žinojo. Kaip ir žinojo esantys akylai stebimi.

Saugumas, suprasdamas medicinos pagalbos svarbą, ypač sekdavo kaimo gydytojus, vaistininkus – ar neužsisako didesnių kiekių vaistų, skirtų žaizdoms gydyti, tvarsčių.

„Man viena Jūžintuose Rokiškio rajone pokariu dirbusi dantų gydytoja pasakojo, kad apsilankę kaip pacientai saugumiečiai visada paklausdavo, ar niekas neateina, – anot istoriko, sovietų agentai net nedangstydavo pastangų rinkti apie partizanus visą įmanomą informaciją.

Ne ką mažiau nei teikti, pavojinga buvo ir ieškoti pagalbos: ne visur žinota esant patikimų medikų.

Vis dėlto, dr. D. Juodžio teigimu, aplinkybės partizanus versdavo rizikuoti. Ypač kai kildavo gyvybės ar mirties klausimas ir brangi tapdavo kiekviena minutė.

Anaiptol ne visi tokie atvejai būdavo susiję su sužeidimais, sako istorikas. Jis girdėjęs apie nutikimą, kai nebeištvėręs, kaip manoma, apendicito priepuolio skausmų, partizanas nusišovė.

Kai visos Lietuvos partizanų vadas, kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas patyrė mikroinsultą, kurį laiką nesulaukė medicinos pagalbos. Tik vėliau į bunkerį užrištomis akimis buvo prikalbinta ateiti dantų gydytoja – kito gydytojo tiesiog nebuvo.

Paskui bunkeryje J. Žemaitį slaugė medicinos sesuo Marytė Žiliūtė.

Kadangi kartu miškuose buvo ir partizanų žmonos, ne vienai jų teko ten ir gimdyti.

Jono Kadžionio-Bėdos žmona Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė-Sesutė, su vyru besislapsčiusi miško bunkeriuose Kavarsko–Dabužių–Traupio apylinkėse, ten susilaukė sūnaus.

Kaimuose, istoriko teigimu, aišku, būta pribuvėjų, tačiau kviestis jas buvo pernelyg rizikinga. Tad kai kurias vėlgi gelbėdavo gimdyvės guldymas į ligoninę, turint fiktyvius dokumentus.

„Viskas vyko mums dabar sunkiai įsivaizduojamomis antisanitarinėmis sąlygomis. Bunkeryje neįmanoma išlaikyti sterilumo, tačiau šiose mažose patalpose po žeme buvo ir slaugomi sunkiai sužeisti partizanai, ir gimė vaikai“, – sako D. Juodis.

Išdavikai savo noru

Suprasdamas medikų svarbą, saugumas stengėsi pakišti partizanams savo agentus medikus.

Garsusis sovietų kolaborantas, išdavikas Juozas Markulis, pasak dr. D. Juodžio, prieškariu baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą ir netgi buvo gavęs Krašto apsaugos ministerijos stipendiją. Turėjo tapti karo mediku, tačiau atėjo 1940-ieji ir viskas susidėliojo kitaip.

1952 metais Kėdainių apskrityje, Pernaravoje, įdarbintas jaunas gydytojas Vytautas Remeika, slapyvardžiu Čestnyj – Sąžiningas, pradėjo ieškoti ryšių su partizanais, net prasibrovė į jų štabą ir padėjo saugumui suimti kovotojus.

Pasak dr. D. Juodžio, dėl šio mediko kaltės žuvo juo pasitikėjęs Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas. Tiesa, ir pačiam medikui išdavystės nesibaigė geruoju.

„Du partizanus pavaišino hematogenu, „užtaisytu“ specialiu preparatu, bet jis tinkamai nesuveikė ir pajutę apnuodijimo požymius partizanai V. Remeiką nušovė“, – pasakoja istorikas.

Paskui partizanai bandė pasitraukti, tačiau pavyko tik vienam – kitas buvo suimtas. Pastarasis išdavė kovos draugus.

D. Juodžio teigimu, medikas jį su draugu buvo privaišinęs saugumo pamėgta priemonė „Neptun“, kurios paragavę žmonės staiga prarasdavo sąmonę. Jis neretai buvo įmaišomas į maistą, alkoholį.

„Sovietmečiu apie V. Remeiką net buvo rašomos apybraižos kaip apie sovietinį žvalgą“, – teigia D. Juodis. Pasak istoriko, šis gydytojas išdaviku tapo irgi savo noru.

Panevėžio krašte laisvės kovotojams talkinusi Jadvyga Žardinskaitė už tai pelnė Daktaro Dolitlio slapyvardį. Mergina tebuvo spėjusi baigti Kauno valstybinio universiteto Medicinos fakulteto 3-iąjį kursą. Sučiupę sovietai ją nuteisė 25 metams pataisos darbų lageryje. LYA nuotr.

Gyvenimas išmokydavo

Tarp pačių partizanų gydytojų buvo labai nedaug. Dr. D. Juodžio žiniomis, kovotojams dažniausiai pagelbėdavo jaunos merginos, mokęsi medicinos mokyklose.

Panevėžio krašte laisvės kovotojams talkinusi Jadvyga Žardinskaitė už tai pelnė Daktaro Dolitlio slapyvardį.

Anksčiau studijavusi mediciną Kaune, būtent J. Žardinskaitė prisidėjo organizuojant partizanų Juozo Kučio ir Povilo Smilgos pabėgimą iš Panevėžio apskrities ligoninės.

Suvalkijoje Angelė Senkutė-Aušrelė buvo paskirta Tauro apygardos Vytauto rinktinės sanitarijos poskyrio viršininke, o vėliau Tauro apygardos sanitarijos skyriaus viršininke. Ji žinoma kaip partizanų gydytoja, iš mūšio lauko išnešusi nemažai sužeistųjų.

Algimanto apygardos, veikusios Panevėžio krašte, štabo viršininkas Antanas Palavenis-Skirmantas prieškariu buvo baigęs medicinos mokslus, dirbo gydytoju.

„Kad partizanas būtų gydytojas – retesnis atvejis“, – pripažįsta D. Juodis.

Didžiąją dalį pagalbininkių sudariusios jaunos merginos, istoriko teigimu, net ir be mokslų, vien gyvendamos pavojingomis sąlygomis išmokdavo perrišti žaizdas, suleisti vaistus ir pan.

Juolab kad gyvenant bunkeriuose, miškuose kamavo ligos. Gulint ant šaltos žemės, pliaupiant lietui ar sningant, dažni buvo peršalimai, puldavo kiti negalavimai. Kamavo ir dantų skausmai.

Dr. D. Juodžio žiniomis, Tauro apygardoje būta net instrukcijos, ką ir kokiais vaistais gydyti.

Tačiau diagnozei nustatyti vis tiek reikėjo medikų konsultacijos.

Paskutinis Lietuvos partizanas, slapstęsis iki pat 1986-ųjų, Stasys Guiga peršalęs susirgo plaučių uždegimu ir dėl konspiracijos negalint sodybos, kurioje slapstėsi, šeimininkui pakviesti gydytojo, mirė.