Kultūros dienos proga Alvida Bratkauskienė paskelbta nominacijos „Ad astra“ laureate. Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimo pilnatvė – knygų ir vaikų apsuptyje

Gyvenimo pilnatvė – knygų ir vaikų apsuptyje

Skubančiame pasaulyje atrasti laiko knygai darosi vis sunkiau. O jaunoji karta mieliau palinkusi prie išmaniųjų įrenginių nei pasakų ar nuotykių romanų. Tačiau Panevėžyje, vaikų bibliotekoje „Žalioji pelėda“ nuolat šurmuliuoja jaunieji skaitytojai.

Jau tris dešimtmečius jai vadovaujanti Alvida Bratkauskienė savo užsidegimu, užkrečiančiu optimizmu ir meile darbui pasiekė, kad biblioteka taptų ne tik knygų namais, bet ir viso mikrorajono traukos vieta. Ir jos triūsas neliko nepastebėtas – Kultūros dienos proga bibliotekininkė paskelbta nominacijos „Ad astra“, prieš ketverius metus įsteigtos Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos, laureate.

Ką jums reiškia toks apdovanojimas?

Labai daug. Tai įvertinimas visų mano trisdešimties metų, kuriuos atidaviau šiai bibliotekai. Kartu ir labai lauktas. Labai džiaugiuosi, bet tai ne mano, o viso kolektyvo apdovanojimas. Vienas lauke – ne karys. Jeigu neturėčiau tokių šaunių bibliotekininkių, nieko ir nebūtų. Džiaugiuosi, kad į kolektyvą įsiliejo ir jaunų žmonių. Visada juos palaikau, nors kartais ir požiūris nesutampa, ir pasiginčijame, bet ta kitokia patirtis praturtina. Bibliotekos jau nebėra vien tik knygų skaitymo vieta. Tai bendruomenių traukos centrai. Turime tiek įvairiausių veiklų, kad tik spėk suktis. Nuo vasaros stovyklų iki naktinėjimų, kai teatro būrelio vaikai ruošia spektaklį, sueina močiutės, seneliai, tetos. Kartais bibliotekoje šurmulys nurimsta tik vėlų vakarą.

Kas pastūmėjo pasirinkti bibliotekininko profesiją? Galbūt buvote vaikas, kuris skaitydavo iki išnaktų?

Jau keturiasdešimt metų, kai baigiau mokslus. Atrodo, buvo taip seniai, bet iki šiol pamenu tą užburiantį kvapą, kai labai nuostabi pradinės mokyklos mokytoja per pertrauką praverdavo senos spintos duris ir leisdavo pasiimti knygų. Traukdavome vieną po kitos pasakas ir skaitydavome. Pamenu, „Rubino paukštė“ buvo pati mėgstamiausia knyga. Ir mama prieš miegą sekdavo pasakas. Nors tėvai buvo paprasti žmonės ir labai daug dirbdavo, bet knygai visada atrasdavo laiko. Gal tai ir lėmė mano pasirinkimą. Knygos visada buvo prie širdies. Baigusi Daugailių aštuonmetę Utenos rajone, kur tuo metu gyvenome, nusprendžiau toliau mokytis Rokiškio kultūros mokykloje. Ji ruošė ir bibliotekininkus. O vėliau baigiau ir Vilniaus universitetą.

Esate kilusi iš Utenos. Kaip likimas jus atvedė į Aukštaitijos sostinę?

Pirmą paskyrimą gavau į Utenos centrinę biblioteką, bet vyras buvo iš Panevėžio, tai atsivežė mane čia. Pradėjau dirbti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, bet vėliau įstaigai atsiskyrus nuo Panevėžio savivaldybės bibliotekos, atėjau dirbti iš pradžių į vaikų biblioteką „Žiburėlis“, o vėliau į – „Žaliąją pelėdą“. Pernai atšventėme „Žaliosios pelėdos“ trisdešimtmetį. Čia buvo gėlių parduotuvė, tad pačios bibliotekininkės plovėme, šveitėme, tvarkėme apleistas patalpas, kad bent kiek būtų panašu į biblioteką. Teko daug padirbėti, kad šita vieta taptų jauki, į ją norėtų ateiti vaikai.

Pradžia nebuvo lengva. Iš kur turėjote tiek entuziazmo kurti biblioteką nuo pradžių pradžios?

Nežinau, gal kai gyveni tame pačiame rajone, norisi jį padaryti kuo jaukesnį ir patrauklesnį. Mano pačios sūnus tuo metu dar tik augo, pradėjome bendrauti su darželiais, vėliau su mokyklomis, eidavau ten su pasakomis ir knygomis, kvietėme į bendrus renginius. Iš pradžių niekas didelio entuziazmo nerodė, bet po truputį tas traukinys pajudėjo. Palaipsniui pavyko ne tik atnaujinti, bet ir išplėsti patalpas.

Pamenu, laimėjus pirmąjį projektą galėjome įsigyti du kompiuterius, su kuriais ir mes pačios nežinojome, ką daryti. Bet vaikai žinojo. Turėjome ir vieną šaunų savanorį, kuris ir mus pamokė, kaip su tais kompiuteriais dirbti. Pradžia visada būna sunki. Bet nuo to laiko vaikų jau nebereikia kviesti į biblioteką.

„Žalioji pelėda“ tapo savotiška pradininke mieste ir vaikų vasaros stovyklų bibliotekose.

Taip jau išėjo, kad pradėjus negali sustoti. Bet šiemet nežinia, kaip bus. Pradinių klasių vaikai dar nori skaityti, bet vasaros stovykla – tai ne knygų skaitymai. Kiekvieną dieną jose turi laukti nauja veikla. Čia ir pavalgome, ir saulutės atokaitoje pagulime, ir vandens karą pažaidžiame ar surengiame maudynes bibliotekos kieme. O stovyklos uždarymą paprastai vainikuoja ekskursija ar ledų šventė. Vaikams čia daugybė veiklos, užimtumas, nauji draugai, o ir jaučiasi daug laisviau nei namuose.

Bet jums tai didžiulis krūvis. Tampate ne tik bibliotekininkėmis, bet ir pedagogėmis, psichologėmis ar net mamomis.

Tikrai taip. Atrodo, po tokios dienos jau nebepakeliu nei rankų, nei kojų, bet pareinu namo, pasivaikštau su šunimi ir atsigaunu. Žinau, kad manęs tie vaikai laukia, tad vėl sėdi ir galvoji jiems naujų veiklų.

Kuo šis darbas jus taip žavi?

Visada esu gyvenimo sūkuryje. Gyvenu bendruomenės nuotaikomis. Bet labiausiai žavi tai, kad visuomet esu tarp knygų. Čia randu ir nusiraminimą, ir paguodą, ir sužinau daugybę įdomių dalykų. Nors dabar yra technologijų amžius, bet internetas bei išmanieji įrenginiai niekada neatstos popierinės knygos. Niekas nepakeis knygos skaitymo malonumo.

Tikriausiai perskaitote visas knygas, kurios atkeliauja į biblioteką?

Kai tiek gauname knygų, dažniausiai perskaitau tik anotacijas. Be to, kai laukia krūvos projektų ir ataskaitų, nėra ir kada skaityti.

O jeigu būtų laiko, kokią knygą norėtumėte paimti į rankas?

Buvo laikas, kai mėgau, kaip ir visos moterys, skaityti meilės romanus, buvo etapas, kai rydavau detektyvus, o dabar norėčiau tiesiog atsisėsti prie pasakų ar enciklopedijų.

Daug kam atrodo, kad bibliotekininkų darbas labai ramus, be jokio streso. Gal net šiek tiek romantiškas, apsuptas daugybės knygų. O kaip yra iš tiesų?

Seniai jau nebėra ramus ir ne tarp knygų. Šiandienos bibliotekininkas turi būti ir psichologu, ir pedagogu, ir visų galų meistru. Vaikai labai smalsūs, kasdien iš tavęs jie laukia kažko naujo ir įdomaus. Turime kūrybinių medijų studiją vaikams, teatro būrelį, įkūrėme inovatyvių veiklų klubą šeimoms. Viena veikla veja kitą.

Per tuos tris dešimtmečius, kai dirbate šį darbą, tikriausiai pasikeitė ir vaikai?

Tikrai taip. Kai tik baigiau mokslus, pradėjau dirbti bibliografijos skyriuje, o persikėlusi gyventi į Panevėžį – vaikų bibliotekoje. Ir tikrai nenorėčiau nieko keisti. Žinoma, anksčiau vos spėdavom krūvas knygų atiduoti, vaikai labai skaitydavo, bet atėjus naujoms technologijoms daug kas pasikeitė. Jau penktokai nebenori knygos imti, jiems geriau pasiskaityti internete. Dabar toks metas, kai reikia nuolat skubėti ir lėkti. Pastebiu, kad vaikai tapo grubesni: ir blogą žodį gali pasakyti, o jeigu neleisi prie kompiuterio, ir apspjauti gali. Atrodo, taip norisi padėti, bet jie pasišiaušia kaip ežiai. Ne visi tokie. Yra ir labai gerų vaikų. Mūsų rajonas ganėtinai jaunas, ir tėvai mielai prisideda prie įvairių veiklų. Visa bendruomenė labai šauni.

Kas galėtų vaikus grąžinti prie knygos. O gal tai nerealu?

Nelabai įsivaizduoju, kad vaikai galėtų domėtis tik knygomis. Pasaulis eina į priekį, tobulėja, bet knyga išliks ir gyvuos. Netikiu, kad knyga persikels į internetinę erdvę. Sklaidyti popierinės knygos lapus ne tas pats, kaip skaityti kompiuteryje. Į biblioteką ateina labai daug jaunų šeimų su mažais vaikais. Ateina ne tik mamos, bet ir vis daugiau jaunų tėčių, kurie pasisodina savo atžalas ant kelių ir skaito pirmąsias knygutes. Tokie vaizdai širdį glosto. Tą matydama tikiu, kad knyga niekada nepraras savo vertės.

Žinau, kad turite sūnų. Jis, augdamas tarp knygų, nuo mažens atrado skaitymo malonumą?

Mano sūnui jau 28-eri, bet net ir aš nepriverčiau jo skaityti knygų. Kai paaugo, būdamas jau gimnazistas vis prašydavo, kad papasakočiau, kas vienoje ar kitoje knygoje rašoma. Iš visos šeimos gal tik aš tokia lengvai išprotėjusi dėl knygų.

Kaip manote, ar mūsų visuomenėje vis dar yra vertinama knyga?

Kai pradėjau dirbti, vienos knygos egzempliorių gaudavome ir po dvidešimt, o dabar vos po vieną dvi knygas. Bet gal jas skaniau skaityti, kai sunkiau gaunamos. Stovi žmonės eilėje dėl knygos. Tie, kurie skaito, jie ir skaitys. Labai malonu, kai ateina jauni tėveliai, kurie vaikystėje skaitė pas mus, o dabar atveda savo vaikus. Net iš kitų miestų atvyksta.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų