Miežiškiuose gyvenantys Ritutė ir Algiukas Grigoniai, kaip juos vadina aplinkiniai, atviravo, kad didžiausia gyvenimo dovana – sutikti žmogų, su kuriuos galėtum dalytis ne tik džiaugsmais, bet ir vargais. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Gyvenimo loterijoje ištraukė laimingą bilietą

Gyvenimo loterijoje ištraukė laimingą bilietą

Sutikti žmogų, su kuriuo galėtum eiti gyvenimo keliu per visas jo duobes, kryžkeles ir nuokalnes, kone prilygsta laimėjimui loterijoje. 58-uosius santuokos metus skaičiuojantiems Ritutei ir Algiukui Grigoniams, kaip juodu švelniai vadina miežiškėnai, likimas nepašykštėjo sunkių išbandymų, bet taip pat jų dienas nuspalvino ryškiomis mandalomis. Net ir sulaukę garbaus amžiaus, jie per gyvenimą žingsniuoja susikibę rankomis tarsi vaikai. Nors miesto pabėgusiems ir kaime ramybę suradusiems sutuoktiniams  sveikatos bėdos vis primena apie nugyventus metus, tačiau jiedu – vieni aktyviausių bendruomenės narių.

Netikėti atradimai

Kitą savaitę Miežiškių bibliotekoje bus atidaryta pirmoji R. Grigonienės pieštų mandalų paroda. Simboliniai vaizdiniai, kuriuose susilieja gyvenimo harmonija ir meilė, jų kūrėjai yra savotiškas ramybės užutėkis. Per penkerius metus, kai piešia mandalas, R. Grigonienė jų prikaupė visą šūsnį, tad mielai sutiko parodyti ir kitiems. Galbūt kažkas taip pat atras tą magišką ryšį su mandalomis.
„Net pati nežinojau, kad turiu tokį potraukį piešti. Mokykloje, nors mokiausi gerai, dailės pamokų nemėgau ir vis prašydavau ketveriais metais vyresnės sesers, kad ji už mane nupieštų. Nors mokytojui kildavo įtarimų, bet vis tiek parašydavo gerą pažymį“, – šypsosi parodos autorė.
Dabar sesuo visai nepaima pieštukų į rankas, o R. Grigonienė prie mandalų sėda kiekvieną vakarą. Ji ir pati spėlioja, kodėl potraukis dailei prabudo tik senatvėje, nors tiek vaikai, tiek ir anūkai baigė dailės mokyklą ar studiją.
Jau tapo tradicija, kad vakare Grigoniai apeina nedidelį savo ūkelį – taip sutuoktiniai vadina net šešias kaimynų katytes, kurios visada užsuka į svetingą kiemą pasisotinti. Tuomet Algis sėda prie televizoriaus, o Rita čiumpa pieštukus. Sutuoktinis specialiai jai nupirko stalinį šviestuvą, kad būtų jaukiau vakaroti palinkus prie gimstančių mandalų.
„Sakyčiau, mandalos tapo vos ne manija. Jeigu su seneliu mieste užsukame į parduotuvę, pirmiausia einame į kanceliarinių priemonių skyrių ir būtinai kokią naują dėžutę pieštukų nusiperku“, – šypsosi senjora.

Mokosi iš gamtos

Dar prieš penkerius metus apie tokią aistrą R. Grigonienė net nebūtų pagalvojusi. Visai atsitiktinai Panevėžio rajono neįgaliųjų draugija pakvietė į Miežiškiuose organizuojamus meninius užsiėmimus. Abu sutuoktiniai išbandė praktiškai visas menines veiklas nuo atvirukų kūrimo iki tapymo ant vandens, bet Ritutę labiausiai palietė būtent mandalų piešimas.
„Tai didžiulė, neišpasakyta ramybė. Ir senatvė linksmesnė, ir negalia pasimiršta. Buvo, kad net dvejus metus teko gyventi su sutrikusiu širdies ritmu, jau net gydytojai niekuo negalėjo padėti. Esu patyrusi ir ne vieną širdies operaciją, bet net ligoninėje nenustodavau spalvinti. Tik piešdama randu nusiraminimą“, – atviravo miežiškėnė.
Savo darbais ji nepretenduoja į meno šedevrus – patinka pats procesas, nors žvelgiant į R. Grigonienės mandalas negali nesižavėti spalvų derme. Tačiau kūrėja prasitaria, kad piešdama niekada negalvoja, kaip derinti spalvas. Jos pačios liejasi iš širdies, o geriausias mokytojas – pati gamta.
„Kada ir kur bevažiuočiau, vis stebiuosi, kokia graži mūsų Lietuva. Geltonai žydintys rapsai, ažūrinėmis spalvomis pasidabinę rudeniniai medžiai, o pavasariais žaliai sprogstanti gamta“, – įkvėpimą suranda R. Grigonienė.

Paklausti, koks yra laimingos santuokos receptas, Rita ir Algis Grigoniai nusišypso – svarbiausia mylėti vienas kitą ir priimti su visais trūkumais, nes tobulų žmonių nėra.

Visur pilna

Noras būti arčiau prie gamtos ir nulėmė poros apsisprendimą sulaukus pensinio amžiaus iš miesto persikelti gyventi į Miežiškius, vyro tėviškę. Abu tvirtina, kad čia – ideali vieta: grynas oras, ramybė, be to, Miežiškiuose labai gražu, o ir įvairių renginių apstu – tik spėk eiti. Jau dabar su nekantrumu laukia vieno svarbiausių – „Kapelmaušio“.
„Stengiamės nepraleisti nė vieno bendruomenės renginio, net vienais metais gavome žvaigždę kaip aktyviausi renginių lankytojai. Kai gyvename kitapus kultūros namų, nenueiti būtų gėda“, – šypsosi sutuoktiniai.
Abu įkopę į devintą dešimtį, o energijos ir jaunatviškumo galima tik pavydėti. Algimantas žmoną nuveža ne tik pas gydytojus, kultūrinius renginius, bet ir grybauti. Žiemai jau pririkiuotos ilgiausios eilės grybų, uogienių, mišrainių. Jau tris dešimtmečius jie verda ir savo firminę šermukšnių uogienę – tikrą vitaminų bombą. Šia uogiene Grigoniai gardžiuojasi ne tik patys, bet ir dovanoja kitiems.

„Mums jau 80 metų, bet jaučiamės dar jauni. Turbūt to jaunatviškumo priežastis ta, kad turime vienas kitą ir visuomet palaikome“
R. Grigonienė

„Šį rudenį dar pasisodinome nemažą braškių lysvę. Taip pat naujų šermukšnių. Kaimynai į mus skersai žiūri, o kam čia besodinti, ar spės užaugti. Gal ir taip, bet mes dar tarybinių laikų žmonės, jie visada sakydavo: o gal reikės“, – juokauja sutuoktiniai.
A. Grigonis svarsto, kad įvairiausių darbų namuose apstu, tik kad ne visada rankos beklauso, o taip norisi viską daryti pačiam. Žmona giria sutuoktinį, kad šis – auksinių rankų meistras, kurio galvoje verda daugybė kūrybinių sumanymų.
„Viską moka mano Algiukas, tik dažnai nepabaigia darbų iki galo ir metasi prie kitų projektų. Ir tokių nebaigtų darbų nemažai. Galvoje pas jį vis verda naujos idėjos“, – švelniai papriekaištauja savo mylimam vyrui R. Grigonienė.
Tačiau priduria, kad buitis ir patogumai niekada jiems nebuvo svarbūs.
„Buitis gal mūsų nėra idealiai sutvarkyta, bet juk ne tai svarbiausia. Svarbu dvasinė ramybė. Žmogus ateina į šį pasaulį nuogas, jis nuogas ir išeina, nieko nepasiimsi. Tad gyvenime kaupiame dvasinius dalykus“, – atvirauja moteris.

Susikibę už rankų

Rita džiaugiasi, kad su vyru požiūris į gyvenimą sutampa. Nors, kaip sako, per beveik šešis dešimtmečius, kai jie kartu, daugelis pomėgių supanašėjo. Iki šiol vaikščiodami po parką vienas kitam deklamuoja eiles. Vienos mėgiamiausių – Aleksandro Puškino Eugenijaus Onegino laiškas Tatjanai rusų kalba. Ne tik dėl to, kad jie abu romantikai, tai – puiki atminties mankšta, kuri tokiame amžiuje jau būtina.
„Vienas kitą palaikome ir vertiname. Niekada iš vyro nesu išgirdusi kokios pašaipos. Atvirkščiai, visuomet jis mane skatina – jeigu tik patinka, ir daryk“, – prisipažįsta R. Grigonienė.
Anot jos, didžiausia gyvenimo dovana – galimybė per jį eiti dviese, žinojimas, kad visuomet gali atsiremti į tvirtą petį. Net ir sunkiausiais momentais sutuoktiniai vienas kito nepalieka. Kai vyrui buvo atliekama sudėtinga širdies operacija, žmona visą laiką slaugė jį palatoje, net sutiko miegoti ant patiesto ant grindų čiužinio, kad tik būtų kartu. Lygiai taip pat prie ligoninės lovos ne kartą budėjo ir sutuoktinis. Miežiškietė patyrė ne vieną širdies operaciją.
„Mums jau 80 metų, bet jaučiamės dar jauni. Turbūt to jaunatviškumo priežastis ta, kad turime vienas kitą ir visuomet palaikome. Mes vienas be kito negalime, visur tik kartu. Pavyzdžiui, šią savaitę man darė kardiogramą, o senelis stovi už durų ir dreba. Net ir dabar einame susikibę už rankų kaip vaikai“, – šypsosi R. Grigonienė.
Vyras skuba pataisyti mylimąją, kad jis jaunesnis. Tokia jau šeimos tradicija, kad visi vyrai buvo jaunesni už savo išrinktąsias.
„Aš už Ritutę devyniais mėnesiais jaunesnis. Kai ji gimė, mane tik užprojektavo“, – juokiasi A. Grigonis.
Sutuoktiniai nuo pat lemtingos pažinties visur kartu – abu baigė elektros inžinerijos studijas, vėliau net dešimtmetį kartu dirbo vienoje Panevėžio gamyklų. Moteris šypsosi, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tuo metu A. Grigoniui, ką tik baigusiam technikumą, buvo paskirta prižiūrėti Pasvalio ir Biržų rajonų elektros ūkius. Būtent Pasvalyje, kur gimė ir užaugo Rita, jis pastebėjo savo būsimą žmoną.
„Buvo nuostabiai gražus – juodi kaip smala garbanoti plaukai, veidas kaip kūdikio, su duobutėmis skruostuose. Mano širdis tiesiog apsalo, kai jį pamačiau“, – lemtingą pažintį kaip dabar pamena R. Grigonienė.

Į „dekretą“ ėjo kartu

Įsiliepsnoję jausmai tarp dviejų žmonių buvo tokie stiprūs, kad moteris pasiprašė ją perkelti iš Kauno politechnikos instituto, kur buvo įstojusi, į Panevėžio vakarinį skyrių. Vien tam, kad abu kartu galėtų baigti mokslus. Sutuoktiniai juokauja, kad jie abu net į vadinamąsias dekretines atostogas kartu išėjo – besimokydami susilaukė sūnaus ir dukros.
„Kai Ritutė pagimdė, ir man teko dekretines imti. Kol žmona su vaikais namuose buvo, aš lankiau paskaitas ir jai visą medžiagą konspektuodavau. Žmonai tik į laboratorinius buvo būtina ateiti. Taip pavyko ir vaikučius užauginti, ir abiem kartu mokslus baigti“, – pasakojo A. Grigonis.
Paklausti, koks yra laimingos santuokos receptas, miežiškiečiai nusišypso – svarbiausia mylėti vienas kitą ir priimti su visais trūkumais, nes tobulų žmonių nėra. Jų stiprybė – šeima, o didžiausia šventė, kai prie stalo susėda gausi šeima – vaikai, anūkai ir provaikaičiai. Sūnus su šeima gyvena Panevėžyje, dukra – Vilniuje, tik viena anūkė ir provaikaičiai įsikūrė Danijoje, tad atvyksta tik per didžiąsias metų šventes. Ir visada su dovanomis – anūkė močiutei parveža daniškų mandalų.

Sūnų pasiglemžė liga
Sutuoktiniai atsidūsta, kad jų šeima galėjo būti gausesnė. Prieš beveik keturis dešimtmečius jie neteko savo pagranduko sūnaus. Vos septynerių mažyliui už akiduobės susiformavo piktybinis navikas. Medikai spėjo, kad taip galėjo nutikti po nedidelės traumos, kai darželyje berniuką nesmarkiai sužalojo virtusi spintelė. Berniukas du kartus buvo operuotas Kauno klinikose, tėvai jį vežė ir į Odesos Filatovo akių ligų mokslinio tyrimo institutą, Maskvos onkologijos centrą. Pasak R. Grigonienės, sūnus buvo tikras kovotojas, iki pat paskutinių dienų mokėsi mokykloje. Su liga kovojo net ketverius metus, tačiau ji buvo stipresnė.
„Pasikeisdami su vyru budėjome prie sūnaus. Tai buvo didžiulis išbandymas šeimai. Iš mano gražuolio Algiuko nieko neliko. Paseno per kelerius metus“, – graudinosi moteris.
Tačiau pripažįsta, kad ir kokius išbandymus gyvenimas siunčia, žmogus gali įveikti viską.
„Žmogus ištveria viską. Aš pats sergu trečios stadijos prostatos vėžiu, bet po tokių sunkių išgyvenimų jau niekas nebebaisu. Svarbiausia, kad esame kartu“, – atviras A. Grigonis.

 

Komentarai

  • Milžinišką simpatiją reiškiu šiems abiem nuostabiems dvasios galiūnams 🙂

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų