-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžietė Dalia Atkočiūnaitė-Šveinauskė į sutartą pokalbį „Sekundę“ pasikvietė savo daugiabučio namo kieme Beržų gatvėje. Susitikimo diena pasitaikė itin lietinga. Tačiau į lauką išėjusi pašnekovė su trimis savo mažamečiais vaikais nė neketino slėptis kambaryje ar po namo stogu.
Pasikinkę paspirtukus, klegantys mažyliai visą laiką dūzgė aplink mamą, sutikusią papasakoti, kaip jai sekasi gimtinėje auginti atžalas ir realizuoti į kraują įaugusį polinkį menui.
„Mums lietus tikrai nebaisus, esame įpratę: ar sniegas, ar lijundra einame kartu į lauką ir ieškome, kuo užsiimti“, – šypsosi Dalia.
Bent kartą per savaitę ši komanda apeina savo kiemą, šalia esantį parkelį bei čia pat tekančio Žagienio upės pakrantes ir surenka praeivių paliktas šiukšles. Ir šį kartą vaikai savo mamos klausinėjo, kodėl jie iš namų nepasiėmė šiukšlių maišų.
Radusi nulūžusią šaką D. Atkočiūnaitė- Šveinauskė iš jos sukūrė skulptūrą ir papuošė savo daugiabučio namo aplinką. V.Bulaičio nuotr.
„Bent kartą per metus įbrendame į upelį išvalyti jo dugno. Ko tik čia nerasi: ir pagalvių, ir plytų, ir butelių. Japonijoje tokia vieta mieste būtų tiesiog nuglostyta ir dar žuvų būtų įveista. O pas mus niekam šito grožio nereikia. Ne viską žmonės pajėgūs sutvarkyti, kai kur reikia ir valdžios pagalbos“, – tvirtino moteris.
Dalia, kiek tik jėgos ir piniginės lėšos leidžia, stengiasi nuolat pagražinti savo kiemą. Pavasarį ji gatvės parką buvo apsodinusi levandomis, tačiau šunis vedžiojantys piliečiai netruko ištrypti egzotika kvepiantį gamtos kilimą.
Po šios vasaros moteris savo namo kiemą papuošė skulptūra iš nulūžusios medžio šakos.
„Netoli auga gluosnis, kuris šią vasarą gerokai aplūžinėjo. Pastebėjusi ant žemės didelių medžio šakų, tuoj pat susitariau su savo kvartalo bendruomene, kad jas panaudotume menui. Parsivilkusi vieną šaką ėmiau galvoti, ką iš jos padaryti. O viską įgyvendinti man padėjo drožinėti mokantis jaunas pagalbininkas“, – apie savo idėją pasakojo panevėžietė.
Taip per savaitę gimė lyg ir paukštį, lyg ir slibiną ar žaltį primenantis kūrinys. Autorė šypsosi, kad pasitelkus išmonę iš medžio šakos išlindo minėtų personažų galvos su savo skirtingomis nuotaikomis. Jos simbolizuoja bendruomenės žmones: vieni linksmesni, kiti liūdnesni.
Tačiau kieme skulptūrą kurti pradėjusi menininkė pastebėjo ir naują savo kaimynų savybę – atvirumą.
„Seniau maniau, kad mūsų gyventojai – gana uždari. Bet pamačiusios, kad kažką drožinėjame, net senutės sustodavo paklausti, kas čia bus“, – kalbėjo Dalia.
Dar dvi skulptūras iš rastų medžio šakų ji žada padovanoti neseniai įsikūrusiam vaikų dienos centrui „Vilties arka“ bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai.
Užkrėsti savo pavyzdžiu kitus puoselėjant namo aplinką nėra lengva. Pasak pašnekovės, dauguma jos kaimynų vyresni, o kūrybinėms ir pilietinėms idėjoms reikia jaunesnių rankų. Be to, ir bendruomenė neturi labai daug lėšų naujiems projektams.
O Dalia jau kurpia idėją teptuku ir dažais išdekoruoti neseniai suremontuotą savo namo laiptinę. Svarbiausia, anot jos, gauti kaimynų pritarimą ir tuomet jau leis pasireikšti fantazijai.
„Menininkas negali nekurti“, – tvirtina moteris, paklausta, iš kur semiasi tiek kūrybinės energijos.
D. Atkočiūnaitė-Šveinauskė meną pamėgo mokykliniais metais. Nors nuo mažens ją labiau domino sportas, vyresnėse klasėse mergaitė ėmė lankyti tuomet gyvavusią Alfrido Pajuodžio dailės studiją.
Baigusi mokyklą Dalia įstojo į tuometę Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą (dabar Vilniaus dailės akademijos filialas). Panevėžietė studijavo kostiumo dailę. Šia sritimi susidomėti ją paskatino ir siuvanti mama. Tačiau pašnekovės mokslai Žemaitijoje nesustojo. Vėliau ji bakalauro ir magistrantūros studijas tęsė Vilniaus dailės akademijoje.
Sostinėje dizainerė krimto vyrų mados paslaptis. Kostiumus kūrė tiek privatiems klientams, tiek teatrui ir galerijoms.
„Dešimt metų mokiausi, kaip tikra mokslų daktarė. Vilniuje turėjau savo klientų ir dabar kai kurie mane atsimena. Su studijų draugais dalyvaudavome respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose, esame nemažai laimėję. Mados klausimais mano patarimų prašydavo net stiliaus temomis besidomintys žurnalistai“, – apie pelnytą pripažinimą pasakojo panevėžietė.
Ir dabar Dalia itin domisi mada, mėgsta stebėti kitų dizainerių kūrybą. Jos teigimu, Lietuva turi tikrai gerų kūrėjų, tik kai kurie jų per daug pasineria į viešas blevyzgas ir politikavimą. Moteris nesupranta dizainerio Juozo Statkevičiaus skandalo dėl kaltinimų apšmeižus savo tėvynę.
Tačiau savo autoriteto dizaino pasaulyje D. Atkočiūnaitė- Šveinauskė tvirtina neieškanti, nes menininkui tai gali pakišti koją. Esą net nepajusi, kai imsi kažką kopijuoti.
„Aš vertinu aprangos unikalumą – tai, kas pritaikyta būtent tam tikrai asmenybei. Man neįdomu vyraujanti mada, ji ateina ir išeina. O originalų drabužį galima dėvėti ilgai. Bendrauju su buvusiomis klientėmis, kurios tebenešioja prieš dešimt metų mano kurtas sukneles. Viskas tebėra madinga – tereikia diržą ar batus pakeisti. Drabužius esu kūrusi nuotakoms, vaikams“, – „Sekundei“ pasakojo dizainerė.
Į Panevėžį iš Vilniaus ji atsikraustė 2010 metais, kai gimė pirmoji dukrelė. Iš pradžių moteris bandė verstis individualia veikla, kurį laiką važinėjo dirbti į Šiaulius. Sukūrusi šeimą Dalia norėjo ramaus gyvenimo savo artimiausiems žmonėms. Panevėžyje pasirodė patogiau auginti mažus vaikus – pigiau kainavo auklė.
Dalia jau kurpia idėją teptuku ir dažais išdekoruoti neseniai suremontuotą savo namo laiptinę.
„Aš ir dabar neniekinu savo miesto. Čia nėra eilių į darželius ar mokyklas, kaip Vilniuje. Nereikia per miestą važiuoti dvi valandas. Be to, mažesniuose rajonuose dar galima rasti sveikesnio maisto. Mūsų šeimai tai labai svarbu. O kur tu patogiau rasi, kai šviežio pieno atveža tiesiai į kiemą, galima pačiam pasigaminti varškės“, – privalumus dėstė sostinę palikusi menininkė.
Moteris nori daugiau dėmesio skirti savo vaikams. Ypač jos laiko reikia trimečiam berniukui, kurį Dalia prieš metus pasiėmė globoti iš šalia esančių vaikų globos namų.
„Dar nuo paauglystės svajodavau, kad auginsiu vaiką iš globos namų. Be to, gyvename prie vaikų namų ir nuolat matome mažylius. Dėl naujo šeimos nario neprieštaravo mano dukros, todėl pasiryžau. Pradžioje maniau, kad vienišai motinai to daryti apskritai neleistina. Bet baigiau specialius kursus ir mažylis jau metai su mumis“, – džiaugėsi Dalia.
Sūnelis jai atnešė ir naujų kūrybinių minčių. Mama savo atžalas tiek įtraukė į aktyvią veiklą, kad net laisvo laiko lieka mažai.
„Kai pasiėmiau globoti berniuką, jis temokėjo vieną žodį „ačiū“. Dabar jis ne tik kalba, bet ir kartu piešia, lipdo, kuria“, – sako D. Atkočiūnaitė-Šveinauskė.
Į meną linkusios ir abi dukros. Vyresnioji lanko Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją, mokosi griežti smuiku. Jaunesnioji taip pat pradeda susipažinti su muzika. Net ir neturėdama darbo jų motina sugeba rasti galimybių praplėsti savo vaikų akiratį. Tam esą yra įvairūs būreliai, mokyklėlės. O ir pati mama turi daugybę žinių.
„Manau, kad vaikų užimtumas labai svarbus – kiek į juos įdėsi vaikystėje, tiek ir turėsi. Maniškiai visi piešia, bet manau, kad ir muzika ugdo asmenybę. Čia kitoks menas nei dailė. Aš pati pradedu pažinti natas, namuose stovi pianinas, smuikas, gal kada ir jie sudomins“, – šypsosi pašnekovė.
Savo žinias moteris šiuo metu dar pritaiko vaikų dienos centre „Vilties arka“ Staniūnų gatvėje. Čia kartą per savaitę ji savanoriauja vesdama meno užsiėmimus. Sunkiai gyvenančių šeimų vaikus moko lipdyti iš molio. Mokytojos teigimu, tai – puiki terapija jaunam žmogui.
„Niekas man nemoka už tokį darbą, tas centras dar neturi tokios galimybės. Bet aš ir neprieštarauju – kaip ir sakiau, menininkas negali gyventi be meno“, – atsidūsta Dalia.
D.Atkočiūnaitės-Šveinauskės šeima lankosi įvairiuose renginiuose, šventėse, žiūri filmus, spektaklius, stebi parodas. Pasak Dalios, Panevėžyje jau viskas peržiūrėta. Todėl mama su atžalomis dažnai ištrūksta į sostinę prisiminti senų laikų ir įvertinti naujų meno apraiškų.
Paklausta, ar planuoja likti Panevėžyje, menininkė teigė dar negalinti atsakyti į šį klausimą. Tačiau čia pribėgusi jos aštuonmetė dukra kategoriškai pabrėžė, kad kada nors jos šeima tikrai gyvens Paryžiuje.
„Aš ir mano vaikai panevėžiečiai, bet šiek tiek skiriamės nuo šio miesto gyventojų. Išskirtinę Panevėžio šneką prisimename tik dainuodami ansamblyje „Raskila“. Tada jau ir papanevėžiuojame“, – dukrai pritaria mama.
