-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Juozą Kaminską šiandien minime ne tik kaip žinomą dailininką, tapytoją, bet ir kaip kovotoją už Lietuvos laisvę, buvusį Panevėžio srities apsaugos bataliono savanorį.
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, kurios nariu buvo ir J. Kaminskas – gilias ir garbingas tradicijas turinti organizacija. Įkurta 1927 metų sausį, ji į savo gretas tuomet pakvietė 1918–1920 metų Lietuvos kariuomenės savanorius.
Vienas jų buvo panevėžietis J. Kaminskas, tapęs ne tik aktyviu nariu, bet ir sukūręs iki šiol sąjungos naudojamą vėliavą.
Štai kas rašoma Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos istorijos puslapyje: „1928 m. gegužės 12 d. priimtas LKKSS vėliavos projektas, kurį parengė Panevėžio skyriaus narys Juozas Kaminskas. 1929 m. liepos 21–22 d. vykusiame savanorių suvažiavime kunigas – poetas Adolfas Sabaliauskas (Žalia Rūta) pašventino LKKSS vėliavą – tamsiai žalios spalvos su parašu „Tėvynės laisvė – mūsų laimė“, apačioje ąžuolo lapai ir 1918–20 data. Antroje vėliavos pusėje – Gedimino stulpai.“
Vien šis prasmingas panevėžiečio darbas vertas pagarbos ir įvertinimo. O juk šis žmogus, nelabai dabar prisimenamas ir ne per dažnai minimas, per savo palyginti neilgą gyvenimą patyrė, nuveikė labai daug.
J. Kaminsko dėmesio centre visada buvo gimtinės vaizdai, įkvėpimo jis sėmėsi iš gamtos, tapė romantiškus Lietuvos kaimo vaizdus. Panevėžio dailės galerijos fondo nuotr.
J. Kaminskas buvo įdomus, plačių pažiūrų žmogus, aktyviai dalyvavęs visuomeninėje veikloje, gerai pasirodęs Lietuvos pašto ženklų, monetų projektų konkursuose.
Kaip byloja Panevėžio kraštotyros muziejaus turima medžiaga, 1929 metais J. Kaminskas su kitu Panevėžio gimnazijos mokytoju Jonu Vaicechovičiumi parengė gimnazisto vasarinės uniformos projektą.
Be to, jis piešdavo laikraščių, žurnalų vinjetes, bendradarbiavo ne tik su „Panevėžio balsu“, bet ir kitais šalies laikraščiais, spausdino juose savo straipsnius meno ir kitais klausimais.
Meniniai J. Kaminsko gabumai pasireiškė anksti. Dar būdamas mokiniu, dažnai dalyvaudavo parodose, kurias dažniausiai organizuodavo gimnazijoje mokytoju dirbęs skulptorius Juozas Zikaras. Jis ir pastebėjo J. Kaminsko gabumus, vis ragino studijuoti dailę.
Pasukęs į dailės pasaulį, talentingas jaunuolis iš pradžių mokėsi Kaune, vėliau architektūros mokykloje Romoje, dailiųjų menų mokykloje Prancūzijoje.
1927 metais grįžo į gimtąjį Panevėžį ir, kaip ir buvęs jo mokytojas J. Zikaras, dirbo gimnazijoje piešimo mokytoju 1927–1932 ir 1942–1944 metais.
Apie J. Kaminską nėra žinoma labai daug, bet informacijos galima rasti Panevėžio kraštotyros muziejuje, J. Balčikonio gimnazijos – mokyklos, kurioje menininkas ir mokėsi, ir dirbo – muziejuje, kai kuriuose kituose šaltiniuose. Jo paveikslai saugomi Panevėžio dailės galerijos fonduose, privačiose kolekcijose.
Šio žmogaus gyvenimo kelyje būta daugybės permainų, pasiekimų ir sukrėtimų. Su juo susipažinusieji mano, kad net knygas apie jį būtų galima rašyti, filmus kurti.
Yra išlikusių prisiminimų, jog J. Kaminskas buvo labai sportiškas, mėgo čiuožti, žaisti tenisą, domėjosi turizmu, žvejyba.
Jis net automobilį buvo įsigijęs – o jų Panevėžyje tuo metu važinėjo vos keli. J. Kaminsko automobilis buvo pažymėtas penktuoju numeriu.
Įdomu ir tai, jog būtent J. Kaminskas parašė pirmąjį lietuvišką fotografijos vadovėlį – knygelę, pavadintą „Fotografas-mėgėjas“.
1923-iųjų pradžioje pramokęs fotografuoti, daryti nuotraukas, knygoje jis dalijosi su kitais iš įvairių šaltinių surinktomis bei savo paties praktikoje pritaikytomis žiniomis.
J. Kaminską galime prisiminti ne tik kaip talentingą menininką, jis – kovotojas už Lietuvos laisvę.
Su ketvirtuoju Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulku J. Kaminskas 1919 metais dalyvavo nepriklausomybės kovose prieš bolševikus Krekenavos-Dauguvos ruože.
O paskui grįžo mokytis į gimnaziją, tik neilgam – lenkų kavaleristams prasiveržus beveik iki Panevėžio, 1920 metais J. Kaminskas vėl stojo į savanorių gretas.
Pasibaigus mūšiams, tęsė mokslus Panevėžio berniukų gimnazijoje, kurią baigė jau suaugęs, 1922 metais.
1947 metais sukurtas Juozo Kaminsko paveikslas „Pragaras“. Panevėžio dailės galerijos fondo nuotr.
Didžioji dalis šio iškilaus menininko gyvenimo susieta su Panevėžiu – čia 1898 metais gimė, augo, mokėsi, šį miestą nuo priešų gynė. Ir kur tik buvo nuvestas likimo, kol galėjo, grįždavo gimtinėn.
Pasirodo, jog būdamas šešiolikos metų, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui J. Kaminskas patraukė į Tolimuosius Rytus, tikėdamasis taip patekti Ameriką, kur gyveno vyresnis brolis. Tačiau nukeliavęs iki Mandžiūrijos sienos, pasuko atgal, nes ryšys su broliu nutrūko. Buvo sučiuptas caro žandarų ir priverstas tarnauti armijoje, pabėgęs iš jos, pateko vokiečių nelaisvėn.
Į Panevėžį J. Kaminskas sugrįžo būdamas 20 metų, tuomet mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje.
Toliau buvo dailės studijos užsienyje ir vėl grįžimas namo, darbas gimnazijoje, visuomeninė veikla.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog 1932 metais J. Kaminskas perėjo dirbti į privatų verslą ir dirbo žmonos Teodoros Mataitytės rankdarbių įmonėje „Juosta“.
Ši įmonė – viena iš garsiausių lietuviško kapitalo įmonių – mieste veikė įsikūrusi Respublikos gatvėje, 32-uoju numeriu pažymėtame name.
Tuo metu J. Kaminskas buvo Lietuvos verslininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas ir sekretorius.
O 1944 metais birželio 1–15 dienomis J. Kaminskas, dar surengęs Panevėžyje paskutinę savo darbų parodą, išvyko į Vakarus.
Iš pradžių gyveno Vokietijoje ir rengė ten savo parodas Hanau, Šveinfurte ir kituose miestuose. Atkreipiamas dėmesys, jog to meto dailininko piešiniuose vyravo, matyt labai išsiilgtas lietuviškas peizažas.
Vokietijoje panevėžietis pragyveno dvylika metų, o 1956-aisiais, jau sunkiai sirgdamas, su šeima išvyko į JAV, į Čikagą. Ten po metų ir mirė, palaidotas Čikagos šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
Menininkui buvo įdomu save išbandyti daugelyje sričių. 1924 metais J. Kaminskas laimėjo 50 centų monetos, vėliau pašto ženklų, Žemės banko čekių ir kitus konkursus. 1928 metais birželio 14 dieną apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu.
Sovietmečiu tokių žmonių nė minėti nebuvo galima, tad net kelios kartos apie iškilų panevėžietį J. Kaminską nieko nežinojo. Ir tik atkūrus nepriklausomybę atmintis po kruopelytę sugrąžinta.
Panevėžiečiai plačiau apie J. Kaminską išgirdo prieš keletą metų Panevėžio dailės galerijai surengus parodą „Juozas Kaminskas (1898–1957). Tapyba, grafika, fotografija“ ir išleidus jo darbų katalogą.
Tuomet galerijai vadovavusi panevėžietė Jolanta Lebednykienė mano, jog nuo iškilios J. Kaminsko asmenybės užmaršties dulkės nuvalytos pačiu laiku.
„Kai menininko šeima kreipėsi į Dailės galeriją ir pasiūlė surengti jo kūrybos parodą, iš naujo atradome J. Kaminską – tapytoją, grafiką, fotografą“, – kalbėjo šios parodos kuratorė.
Vėliau J. Kaminsko kūrinius buvo galima apžiūrėti ir miesto Savivaldybės trečiame aukšte surengtoje parodoje.
Šio autoriaus darbai dabar saugomi Dailės galerijos fonduose.
Tapybos darbus Panevėžio miestui padovanojo dailininko dukra Vida Kaminskaitė Brakauskas.
„Tėvelis tikrai būtų laimingas, kad po tiek klajonių, negandų dalis jo kūrinių grįžta į gimtąjį Panevėžį. Man tai yra džiaugsmas ir nusiraminimas, kad Juozo Kaminsko dalis bus Lietuvoje, jo gimtajame Panevėžyje. Tikiuosi, kad mano tėvo darbai praturtins Panevėžio miesto kultūrinį palikimą“, – taip buvo rašoma į Dailės galeriją iš Čikagos atskriejusiame V. Kaminskaitės Brakauskas laiške.
J. Kaminso kūrybinis palikimas labai įvairus: tapybos, grafikos darbai, iliustracijos knygoms, atvirukai, pašto ženklai, fotografijos.
Gimtinės nostalgija dvelkiantys dailininko peizažai pasklidę po pasaulio lietuvių išeivių namus, privačias kolekcijas.
J. Kaminskas labiausiai ir žinomas kaip tapytojas. Jo dėmesio centre visada buvo gimtinės vaizdai, įkvėpimo jis sėmėsi iš gamtos, tapė romantiškus Lietuvos kaimo vaizdus, su sodybomis, pakrypusiais kryžiais, senomis kapinaitėmis, tolin vingiuojančiais keliukais.
Kalbėdamas apie kultūrą, meną, dailininkas ne kartą pabrėždavo, koks jam svarbus tautinis tapatumas ir savęs, kaip lietuvių kultūros atstovo, suvokimas.
Gyvendamas Vokietijoje, J. Kaminskas yra užrašęs: „Esu peizažistas ekspresionizmo rėmuose. Pasirinkau šią tapybos rūšį todėl, kad ji duoda galimybės vaizdais išreikšti savo tėvynės meilę ir grožį, lengva surasti savo paveikslui temą, o tapant gamtoje belieka tik pasirinkti vaizdą, suderinti spalvas ir taip įsprausti kurį nors mūsų gražios tėvynės kampelį į savo paveikslo rėmus“.
