Valstybinių miškų urėdijos Medelynų padalinio vadovas Egidijus Kaluina jau vaikystėje žinojo, kad savo ateitį vienaip ar kitaip susies su gamta – taps miškininku.
Jau pirmoje klasėje mokytojai paprašius nupiešti, kuo norėtų būti, visą lapą išdailino įvairiais medžiais. Nenuostabu, kad klasės draugai greitai prilipdė agronomo pravardę.
„Mama per tėvų susirinkimus nuolat turėdavo klausyti pastabų, kad mane labiau domino ne mokytojos pasakojimai, o už lango skraidančios varnos“, – šypsosi E. Kaluina.
Pašnekovas pasakoja nuo vaikystės buvęs be galo smalsus ir aktyvus vaikas. Jam rūpėjo ne mašinytės, o augalai, gyvūnai ir apskritai žemės ūkis.
Nors gimė ir augo pačiame Panevėžyje, Rožyno mikrorajone, bet beveik visos vasaros prabėgdavo pas senelį Daudžgirių kaime, netoli Biržų.
Vaikui tai atrodė kone magiška vieta: nuostabi senovinė rąstinė sodyba ir didžiulis obelų sodas, kuriame darbavosi apie 200 bičių šeimų.
Kartu su seneliu rinkdavo obuolius, iš jų sėklų augindavo obelų sodinukus. Tai buvo pirmosios būsimojo miškininko pamokos.
Būdamas pradinukas iš senelio sodybos į namus Panevėžyje parsivežė pirmąsias bičių šeimas, o iš kunigo iškaulijo kelias vištas ir gaidį.
„Pirmosios Komunijos važiavau į Pandėlį, tėvo sesuo ten dirbo klebonijoje šeimininke. Po ceremonijos kunigas paklausė, ko norėčiau dovanų. Nesikuklindamas atsakiau, kad vištų ir gaidžio. Taip autobusu į Panevėžį parsivežiau tas keturias vištas ir gaidį. Tik laikyti neturėjau kur, tad iš lauko dušo vištoms sukaliau namus“, – šypsosi E. Kaluina.
Vėliau, jau paauglystėje, prasidėjo eksperimentai su augalais, tėvams teko net paaukoti šiltnamį, kad sūnus turėtų daugiau erdvės savo bandymams.
„Pamenu, visą šiltnamį užsodinau rožėmis. Bet iki galo neperskaitęs augalų purškimo nuo kenkėjų instrukcijos, visą rožyną pražudžiau“, – iki šiol sunkiausias pamokas mena Egidijus.
Bitelės dūzgia ne tik miške, sodyboje, bet ir E. Kaluinos darbovietėje. Pasak miškininko, kai būna sunkesnių iššūkių, užtenka pasižiūrėti, kaip avilyje triūsia bitelės, ir stresas nuslūgsta. G. Kartano nuotr.
Baigęs tuometę Panevėžio 9-ąją vidurinę mokyklą (dabar Rožyno progimnazija), E. Kaluina iš karto stojo į miškininkystės technikumą Girionyse.
Tiesa, buvo kilusi grėsmė iš ten būti pašalintam. Vietoje sunkiai nustygstantis Egidijus ėmėsi organizuoti streiką, kad studentai nebesimokytų šeštadieniais. Ant senų tapetų surašė savo reikalavimus ir nuo ankstaus šeštadienio ryto į technikumą nieko neįleido.
Dar ir dabar pas mamą namuose tebėra senas laikraštis, kuriame atsidūrė kaip pagrindinis streiko organizatorius.
Pasak panevėžiečio, mokytis šeštadieniais, kai reikėdavo skubėti į Panevėžį pas jo laukiančias bites ir vištas, buvo tikrai nelengva.
„Šis streikas man daug kainavo, norėjo net išmesti iš technikumo, bet kažkaip pavyko išsisukti“, – šypsosi jaunystės drąsą prisiminęs pašnekovas.
Baigęs mokslus grįžo į Panevėžį ir pradėjo dirbti eiguliu Paežerio girininkijoje.
Tai buvo pati sudėtingiausia vieta, mat jo prižiūrimi miškai supo pagrindinį miesto sąvartyną.
Dabar tai modernus ir pažangias atliekų tvarkymo technologijas taikantis sąvartynas, bet tuo metu jame virė visai kitoks gyvenimas.
Daugybė žmonių į sąvartyną eidavo kaip į darbą, o iš jo grįždavo į E. Kaluinos eiguvoje susiręstas pašiūres.
Pasak buvusio eigulio, po mišką net nejauku būdavo vaikščioti, nes ne tik pats sąvartynas, bet ir miškai skendėjo atliekų krūvose, būdavo daug nelegalių miško kirtaviečių.
„Jaunam žmogui tai buvo nelengva patirtis. Tuo metu visi miškai buvo „apgyvendinti“, tik ne žvėrių, o benamių, susirentusių laikinas trobeles, čia pat sąvartyne dirbdavusių. Bet ši patirtis mane išmokė diplomatijos. Pavyko tuos žmones išmokyti mažiau teršti bent mišką, kuriame jie ir gyveno“, – pasakoja E. Kaluina.
E. Kaluina pats savo rankomis pasistatė autentišką sodybą – tokią, kokią regėjo savo vaikystėje. G. Kartano nuotr.
Po trejų metų panevėžietis tapo Kaimiškio girininkijos girininko pavaduotoju ir netrukus išvyko devyniems mėnesiams stažuotis į Daniją, vieną didžiausių medelynų Europoje.
E. Kaluina ne tik sėmėsi patirties iš danų, bet ir turėjo progą aplankyti daugelį Europos medelynų.
Grįžęs į gimtąjį Panevėžį ėmė galvoti, kaip miškininkystės naujoves diegti ir mūsų šalyje.
Bet tam reikėjo ir teorinių žinių, todėl įstojo mokytis į Lietuvos žemės ūkio universitetą, ten baigė miškininkystės bakalauro studijas, dar vėliau ir magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete.
„Mano galvoje nuolat verda idėjos, kaip modernizuoti medelyną. Viskas prasidėjo nuo medinės trobelės Kaimiškyje, o dabar turime vieną moderniausių medelynų Baltijos šalyse. Turime žiūrėti į priekį ir pasinaudoti mokslo naujovėmis“, – įsitikinęs pašnekovas.
Dabar E. Kaluina vadovauja visiems dvylikai Lietuvoje esančių medelynų.
Nors kiekviena diena čia pilna naujų iššūkių, savęs panevėžietis kitur nemato.
Jo teigimu, miškininko darbe jaučia didžiulę prasmę, kurią kiekvieną kartą sustiprina į medelyną užsukančių vaikų susižavėjimo šūksniai pamačius, kad viename šiltnamyje telpa apie 2,7 milijono daigelių – tiek, kiek Lietuvoje gyventojų.
„Mes gyvename trumpai, tad norisi po savęs ką nors palikti. Ko tik nedariau savo gyvenime. Dar technikumo laikais į Lenkiją vežiau parduoti gintarą, dirbdamas eiguliu savaitgaliais į Rygos turgų gabenau moteriškas kojines, lino gaminius ir glazūruotus sūrelius. Per savaitgalį uždirbdavau apie 200 dolerių, tai buvo didžiuliai pinigai – tiek negaudavau visą mėnesį dirbdamas eiguliu. Bet miškininkystės nė nebuvo minčių mesti. Šiame darbe mačiau didesnę prasmę. Miškininkai kaip ir menininkai šiek tiek „pričiuožę“, ir nieko čia nepadarysi“, – juokiasi E. Kaluina.
Nedaugelis žino, kad Egidijus – ne tik miškininkas, bet ir bitininkas, šilauogių ir kalėdinių eglučių plantacijų augintojas.
Visos jo vasaros prabėga vos trys kilometrai nuo Kaimiškio esančiame Pagojo kaime, kur E. Kaluina pats savo rankomis susirentė autentišką sodybą.
Kaip pasakojo miškininkas, buvo metas, kai dirbantiems Miškų urėdijoje valdžia skirdavo gabalėlį miško, kurį buvo galima išsikirsti.
Jam kilo mintis tokią dovaną išnaudoti prasmingai – medieną panaudoti statant sodybą, kuri primintų vaikystės kaimą.
Tuo labiau kad tais laikais žemė toliau nuo miesto buvo pigi – už dviejų hektarų sklypą sumokėjęs tik 400 litų.
Su abiem sūnumis iškirto beverčius krūmynus ir ėmėsi statybų. Kadangi beveik viską darė vienas, užtruko šešerius metus.
„Kirtau savo mišką, o iš rąstų pats renčiau namus. Savo sodybą įsivaizdavau tokią, kokia buvo ir senelio – namas, tvartas, klėtis, pirtelė. Ir langai tokie patys, kokie buvo senelio sodyboje. Norėjau, kad būtų grynai rąstinė, o stogas – iš drebulinių lentelių – vadinamųjų gontų. Bet kiti atkalbėjo, kad tokie stogai gali būti nebent Rumšiškėse“, – pasakoja E. Kaluina.
Statybos darbai jam niekuomet nebuvo svetimi. Egidijaus tėtis, taip pat savamokslis, pats pasistatė namus Rožyne, vėliau rekonstravo senelių sodybą, tad labai daug žinių ir patarimų gavo iš jo.
„Galiu ir plyteles sukloti, ir vandentiekį įvesti, ir židinį apmūryti. Žinoma, pirmosios plytelės gal kiek kreivokai pavyko, bet ką pats padarai, kiek atlaidžiau žiūri“, – šypsosi pašnekovas.
Nors gyvenime ne kartą E. Kaluina galėjęs sukti gerokai pelningesniu verslo keliu, tačiau didesnę prasmę jis visada matė miškininko darbe.
Didžiulę sodybą, kurios viduryje – tvenkinys, panevėžietis iš pradžių nuomojo įvairioms šventėms, tačiau dabar tą daro retai ir tik pažįstamiems, nes labai skaudėdavo širdį matant, kaip neatsakingi nuomininkai niokodavo tai, į ką įdėjo tiek daug širdies.
„Jau geriau pačiam turėti gamtos kampelį, kur galiu atsipalaiduoti, pabūti. Be to, po klajonių Europoje pagaliau grįžo sūnus, jis perėmė didelę dalį darbų. Kartu su vaikais statėme šią sodybą, tad ir vaikams ji labai brangi“, – sakė E. Kaluina.
O darbų sodyboje tikrai netrūksta. Vien žolę nupjauti prireikia poros dienų. O kur dar maždaug 500 puikiai derančių šilauogių krūmų, dvi kalėdinių sidabrinių eglučių plantacijos ir apie 40 bičių šeimų. Didžioji dalis bitelių darbuojasi pačiame miške, keli aviliai palikti sodyboje, o du atkeliavo net į darbovietę.
„Kai sunku ir kyla tam tikrų darbinių iššūkių, išeinu pasižiūrėti, kaip bitulės triūsia avilyje. Tai labai atpalaiduoja, padeda susitvarkyti su stresu. Energijos pasisemiu visai dienai. Dabar iš bityno verslo nepadarysi, lietuviškas medus nebegali konkuruoti su pigiu atvežtiniu kinišku. Vis sakau, kad sumažinsiu bičių šeimų, bet jos mano aviliuose tik stiprėja. Man tai daugiau atgaiva širdžiai nei papildomas pajamų šaltinis“, – sakė E. Kaluina.
Egidijus vis pasvajoja, kad sodyboje galėtų organizuoti ir kokias edukacijas su bitelėmis ar pasodinti medžių labirintą, bet vis pritrūksta laiko.
„Pirmosios mano verslumo pamokos gautos iš senelio. Jis taip pat visus užaugintus obuolius ir medų veždavo parduoti. Prisikraudavome pilną „gazelkos“ priekabą obuolių ir važiuodavome į Rygos turgų. Senelis labai daug dirbdavo, tad pirmasis kolūkyje įsigijo lengvąją mašiną. Mama vis juokaudavo, kad visą gyvenimą tą mašiną nuplaudavo, žadėdamas visus vaikus apvežti aplink Lietuvą, bet tam vis neatsirasdavo laiko. Todėl stengiuosi atrasti laiko poilsiui, bent sekmadienį skirti nieko neveikimui“, – kalbėjo E. Kaluina.
Vyras šypsosi, kad šio plano pavyksta laikytis tik žiemą.
Tiesa, prieš šešerius metus E. Kaluina visu svoriu pajuto, kaip svarbu rasti laiko sau.
Nuo nuolatinio bėgimo jis staiga viena akimi apako.
Nesulaukęs pagalbos Panevėžyje, bičiulių dėka atsidūrė Kauno gydytojų rankose, šie padėjo atgauti regėjimą.
„Tąkart supratau, kaip svarbu yra duoti sau laiko. Bet mano galvoje nuolat sukasi daugybė idėjų, kurias norisi spėti kuo greičiau įgyvendinti. Tad taip ir gyvenu ieškodamas pusiausvyros“, – šypsosi E. Kaluina.
Komentarai
Paprasčiausias klausimas.
Žaviuosi ir gerbiu šį vadovą,bet niekaip nesuprantu kada jis miegair kaip spėja? Jei atidirbus valdiško darbo valandas, sodyboje žolę reikia pjauti 2 dienas, t.y. abi išeigines, o kur
dar kiti verslai?
Kiek teko bendrauti TIKRAS žmogus.
Čia tik faktai apie Egidijų, bet neparašyta, kad jis padeda kiekvienam žmogui, visus išklauso ir nuteikia optimistiškai. Riekia daugiau Lietuvai tokių žmonių.
Didžiuojuos,kad teko praleisti gražu laiką kartu prie mokyklos suolo! Jis buvo visada mūsų „girinis“! Egidijaus linkiu tau veržlumo ir neisenkamos energijos darbuose! Su pagarba ir didžiausias linkėjimais iš Vokietijos! Arūnas K.