Gyvenimas lygus emocijai

Gyvenimas lygus emocijai

Jaunųjų kūrėjų tribūnoje – pasvaliečių kūrybą! Skaitome Pasvalio P. Vileišio gimnazistų užrašytas mintis.

Patricija Mažeikaitė (12 kl.)

„Dvyliktoje klasėje mažai bemąstome apie savo pomėgius, laisvą laiką, tačiau literatūrinė kūryba į mano gyvenimą atėjo būtent paskutiniaisiais gimnazijos metais. Rašau esė ir eilėraščius. Be šios kūrybos, gyvenime turiu ir muziką – esu Pasvalio muzikos mokyklos absolventė, dažnai tapau, tačiau tai tik hobis. Dar lankau ir teatro pamokas, šioje srityje matau ir savo ateitį.“

***

X

Emocija – kilmė mūsų poelgių, o gal ir mūsų pačių. Tik kiek kitokią tiesą įrodinėja „beemociai“. Taip, taip, pasirodo, yra ir tokių. Girdėjau įdomų pasakymą, neva emocijomis gyventi – nenormalu.

Pradėkime nuo pradžios. Mano išrasta tiesa: mūsų visas gyvenimas – viena didelė emocija, kuri sudaryta iš mažesnių, o jos iš dar mažesnių ir t. t. Kiekvieną kintančio gyvenimo akimirką žmogus patiria kokią nors emociją (nesvarbu, kokia jos kilmė ar kokia ji). Tad ar gyvenimas be emocijų nebūtų lygus mirčiai? Juk emocija ir esame mes, tai mūsų spalvos, kurias mato kiti, kurias matome mes patys.

Be viso to, kad gyvenimas be emocijų yra lygus mirčiai, gyvendami be emocijų mes iš tikrųjų galime mirti. Juk išgąstis, stresas – tai viena labai didelė ir aiški emocija. O kokia to pasekmė? Adrenalino pliūpsnis išsiskiria į kraują, o tada tai, o vaikyti, žmogus ir kalnus gali nuversti, ir išgelbėti save ar kitą. Avarijų metu vyksta visiškai toks pats dalykas. Juk jei važiuotum kaip snobas ir iš priešpriešos tau pasirodytų automobilis, kol tu sugalvotum nusukti, šventieji angelai jau leistųsi į žemę, o gal ir būtų nusileidę tavęs pasiimti.

Tad emocijos yra būtinos. Pyktis, skausmas – juk tai nuostabu, tai tave moko. Meilė, pagarba – juk nuostabu mylėti ir jausti savyje drugelius. Ar aš klystu?

Gyvenimas lygus emocijai. Kuo emocijų daugiau, tuo žmogus laimingesnis, įdomesnis.

X

Sakei man: tik likimas kaltas, kad laiko pažinti vienam kitą buvo per mažai. Nors tarp nulio ir vieno yra begalybė. Ar pagalvojai apie tai? Turėjome ją vieną, turėjome vieną savo begalybę. Turėjome. Paleidome ją vėjais…

Nuo vieno iki begalybės – tiek nedaug. Tik aš ir tu. Tačiau to esmė ne atstumas, o vis tolstanti realybė, kuri bėga ir bėga skaičių aibėmis. Tik nesuprantu. Ar bėgu aš, ar tu – nuo to, ką kūrėme abu?

Prisiminimai…

Sakei man: likimas kaltas, kad laiko bėgti kartu mums buvo per mažai… Bet ar suklupusią mane tu kėlei? Atsiprašau, kad bėgau per lėtai, kad klydau aš į šonus kaip vėjas, besiblaškantis miške. Ar čia jaunystė, ar noras bandyti kaltas?

Kaip vėjas rudenį laukuose, kaip pririšta prie žemės laukinė smilga lakiojau į šalis. Bėgau nuo savęs, o tu iš šono žiūrėjai. Ar priėjai?

Graudu, graudu… Ar nėrėmės iš kailio, jog būtume kartu.

Prisiminimai…

Slėpiau aš tiesą, bet dabar mana siela nuoga. Tik nežinau, ar jausmas mano širdį lanko kitoks… Nežinau, ar buvau teisi, lakiodama vis atgalios. Skaudu, skaudu man, kad nesuprantu savęs. Tai kaip galiu suprasti, kas esame mes?

Sapnavau naktimis lakiojančią vienatvę. Vis negalėjau pabusti iš realybės…

Vaida Varnauskaitė (10 kl.)

„Laisvalaikiu mėgstu skaityti poeziją, bandau ir pati rašyti, taip pat mėgstu dainuoti, groju ukulėle, lankau Pasvalio kultūros centro teatrą „Drãma“, domiuosi biologija ir gamta. Ateityje norėčiau būti psichologe ar kitaip sieti savo gyvenimą su pagalba kitiems.“

Kaimynas

Jis stovi rytais prieš veidrodį

Ir vis bando nuplaut šaltu vandeniu

Menkystę, ant jo veido senstančią.

Nors seniai tapo jos kaliniu.

Kažkada ir dabar

Mane apkabina rūkas,

Bet šįkart toks geras…

Švelniai prispaudžia

Ir lyg pabučiuoja į kaktą,

Kaip sekas, pasiteirauja.

Bet man paklausti neleidžia.

Norėčiau pasakyt, kad ilgiuos

Jo kaip lietaus rugiuos,

Kaip seno namo stogo,

Tokio, kaip sakiau, apčiuopiamo…

O jis apkabina dar stipriau

Ir paleidžia tyliai sakydamas:

„Dar ne laikas ir ne vieta,

Nereikia tau dar būti čia.

Nesivyk paukščių,

Vėją karpančių.

Prašau tavęs, mergyt,

Neskubėk dar taip skraidyt.“

Sugrįžk

Išrausiu kaip kurmis žemes.

Ar šalta, ar karšta, aš ieškau tavęs.

Kliudys tam šviesi išdavikė diena,

Todėl slapta ieškosiu nakčia.

Užrišiu visiems skalikams liežuvius,

Kam nors išgirdus, viskas sugrius.

Jei atrasiu, pažadu, parsinešiu tave.

Prisiminti bandysiu, kaip jaučiausi tada.

Ir nors būsi visai nebe ta,

Aš bent jausiu ramybę šalia.

***

Krisdamas lašas į upę žiūrėjo

Ir pasakojo, kaip toji jam patinka.

Sakė, kad gėrėjos, kur ji tekėjo,

Ir saulės spinduliai šiai taip tinka.

Upė ši, gražiausia iš visų,

Kiek lašelis matė kažkada,

Dar minėjo švarą jos krantų –

Atrodė, girti nenustosiąs niekada…

Bet kai įkrito, bandė net iššokti.

Nemylėjo jis tos purvinos upės!

Tik labai bijojo pripažinti,

Kad ir jis – tas pats vanduo surūgęs.

***

Paslėpk veikėjus po uždanga.

Dar ir dar, vis daugiau sluoksnių!

Negali matytis šviesa pro užsklandas.

Žiūrovams liepk neatmerkti akių.

Neleisk niekam matyti jausmų.

Paslėpk taip, kad negirdėtų triukšmo.

Daryk tai ir nekelk klausimų!

Viską tau liepiu tik dėl saugumo…

Nes jeigu uždanga staiga nukris,

Visi pamatys, kas vyko scenoje,

Ir galbūt kažkam tai nepatiks.

Jis šmeiš akim, o aktoriai nerims sieloje.

 

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų