-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kad ir ką darytų: tapytų paveikslą, kurtų interjerą, makiažą, kostiumus ar fotografuotų, ekscentriškoji M. Marcinkevičiūtė nepalieka abejingų.
Menininkė nustebina prasitarusi, jog per gyvenimą tūkstančius kartų įsitikino nemokanti piešti, ir net nebūtų pagalvojusi, kad baigusi Panevėžio konservatoriją stos ne į Muzikos ir teatro akademiją, o į su daile susijusią specialybę – audiovizualinį meną. Meniškoje merginos sieloje perversmas įvyko, kai vieną kartą su drauge nuvažiavusi į dailininkų plenerą pabandė piešti. Nuo antros klasės dainuojanti ir scenoje 13 metų praleidusi Milena dabar nebeįsivaizduoja gyvenimo be dažų ir teptukų, taip pat ir be fotoaparato.
Audiovizualinio meno studijos panevėžietę užvedė ant kelio ir atvėrė neregėtas platumas. Šiandien ji yra ir dailininkė, ir fotografė, ir dizainerė, ir tiesiog nebijanti savęs išbandyti visose įmanomose meno srityse. Tačiau ne specialybė Mileną pavertė ekscentriška menininke. Kūrybą M. Marcinkevičiūtė vadina dovana, gauta iš Dievo ir močiutės, gebėjusios iš nieko sukurti grožį, o dargi esant ir labai ribotoms finansinėms galimybėms.
Anot Milenos, jei močiutė gyventų šiandien, galimybių kupiname laike, neabejotinai nemažai pasiektų. Laisva, tabu mene nepripažįstanti M. Marcinkevičiūtė prasitaria vaikystėje buvusi griežtai auklėjama ir augusi ganėtinai uždaro būdo. Visgi, anot jos, kompleksuota paauglystė yra kaina, sumokama už stiprios moters ateitį. Milena sako iš kompleksų išsivadavusi tik įstojusi į konservatoriją ir vėliau pasinėrusi į kūrybą. Dabar, pripažįsta, elgiasi nevaržoma stereotipų: jei visi daro vienaip, ji elgiasi atvirkščiai. Menininkei taip pavyksta ne specialiai, bet tiesiog intuityviai.
„Šiandien galiu už save pakovoti, esu kaip Žana d’Ark – aršiai kovoju už teisybę, galiu drąsiai ir kitą apginti“, – pasakoja naujų idėjų nestokojanti jauna moteris.
Į Panevėžio menininkų pasaulį M. Marcinkevičiūtė įžengė prieš dešimtmetį ir iš karto buvo pastebėta. Kraštotyros muziejuje jos surengta erotinė fotomontažų paroda tąkart privertė aiktelėti ir menininkę įsileidusius muziejaus darbuotojus, ir lankytojus. Iš pirmo žvilgsnio gašlūs galintys pasirodyti dalykai – vyrų ir moterų lytiniai organai – fotografijose atsiskleidė kaip estetiški meno objektai.
M. Marcinkecičiūtė išsiskiria tiek vidumi, tiek ir išore. Menininkės garderobe nėra nė vieno juodos spalvos drabužio.
Kūrybinio ekscentriškumo nestokojanti M. Marcinkevičiūtė sako nematanti skirtumo, kurioje srityje kurti. Anot jos, jeigu žmogui duota kūrybinė gyslelė, ją būtina išnaudoti visapusiškai. Dėl to savęs nelaiko tik fotografe arba tik dailininke. Menininkė šmaikštavo, kad galėtų priimti iššūkį sukurti vestuvinę suknelė kad ir iš padangų. Šiai kūrėjai nėra ribų, vienintelis ją varžantis dalykas – laikas.
„Man parai trūksta 3 tūkst. valandų, kad galėčiau normaliai gyventi“, – juokauja menininkė.
Anot M. Marcinkevičiūtės, jai kūrybos poreikis tolygus fiziologiniam. Panevėžietei net nereikia ieškoti įkvėpimo šaltinio – smegenys nuolat gamina naujas idėjas. Pasak Milenos, gyvenimas per trumpas, kad lauktume. Todėl menininkę liūdina, kad žmonės nevertina laiko nuolat naršydami socialiniuose tinkluose ir ieškodami, ką nuveikti.
Pasak kūrėjos, turint laiko visada galima eiti kad ir savanoriauti. Iš neturėjimo ką veikti, anot jos, apninka blogos mintys, o savanorystė gydo sielos ligas, nes padėdamas jautiesi reikalingas. M. Marcinkevičiūtė trejetą metų savanoriavo gyvūnų prieglaudoje. Čia ji atsidūrė atsitiktinai, kai pasisiūlė nufotografuoti gyvūnus. Fotosesija baigėsi tuo, kad savanoriaudama prieglaudoje praleisdavo po 12 valandų per parą. Ir dirbo juodus darbus: nuo išmatų valymo narvuose iki gatvėje paliktų šunų rinkimo. Neištvėrusi psichologinio krūvio, žmonių abejingumo gyvūnams, išėjo.
M. Marcinkevičiūtė nevengia ištiesti pagalbos ranką silpnesniesiems. Ji bendrauja su benamiais, padeda senukams. Į tokią jos socialinę veiklą kartais kreivai žiūri net draugai. O menininkė tame nemato nieko keisto. Jai nesunku padėti, nes supranta, kad visi mes esame pažeidžiami ir pagalbos bet kada gali prireikti, o geriausias užmokestis Milenai – paprastas ačiū.
M. Marcinkevičiūtei patinka rengtis ryškiai, jos garderobe nerasi nė vieno juodos spalvos drabužio.
„Jeigu žmogui ne pagal prigimtį, jis jaus diskomfortą ryškiai apsirengęs“, – įsitikinusi menininkė.
Milena nejaučia jokio diskomforto, vaikščiodama nuo galvos iki kojų spalvota. Juodų drabužių ji tiesiog negali dėvėti. Menininkė įsitikinusi, jog jie sukelia mirties energetiką, todėl labai slegia, o pasižiūrėjus į spalvingai apsirengusį žmogų norisi šypsotis. Pasak panevėžietės, ne be reikalo yra sukurta spalvų terapija, kuria gydomi sergantieji sielos ligomis.
Kad ryškiomis spalvomis gera nuotaika užkrėstų ir Panevėžį, M. Marcinkevičiūtė padovanojo miestui spalvingą sieną „Svajojančių angelų miškas“. Šį piešinį kurti dailininkei buvo nepaprastai gera, nes, anot jos, leido sau nesilaikyti jokių taisyklių ir piešti kaip tik nori. Tad rezultatas – akį rėžiančių spalvų medeliai ir angelai. Menininkės nuostabai, piešinys miestiečių sutiktas ypač entuziastingai, o tai įrodo, kad panevėžiečiai irgi pasiilgę spalvų.
Visi panevėžietės darbai ryškūs. Jei tenka piešti ką nors švelnesnio, pasak menininkės, tenka save tramdyti. Kūrėją džiugina, kai darbas gyvas, pastebimas, o ne dulka užkištas už spintos. Dėl to ji ne tik piešia paveikslus, bet išbandžiusi save ir dizaino srity. Jai teko kurti ne vieną interjerą. Tarsi iš nieko Milena geba surengti ir įspūdingas fotosesijos. Fotografė nedidelėmis sąnaudomis sukuria kostiumus, pati daro makiažą ir šukuosenas. Tačiau fotosesijos sėkmė priklauso ir nuo oro. Kartą befotografuojant užklupo toks didelis vėjas, kad fotomodeliams net blakstienas nupūtė. Menininkė džiaugiasi, kad visgi yra žmonių, pasiryžusių tokioms jos beprotiškoms idėjoms.
Kūrybą M. Marcinkevičiūtė vadina dovana, gauta iš Dievo ir močiutės, gebėjusios iš nieko sukurti grožį, o dargi esant ir labai ribotoms finansinėms galimybėms.
M. Marcinkevičiūtė turi labai aiškų požiūrį į gyvenimą. Menininkė gyvena taip, kaip jai patinka, bendrauja tik su tais, kurie ją supranta. Anot jos, stengiasi apsivalyti nuo blogų žmonių, linkinčių pikto, ir būna tik su nešančiaisiais gėrį. Pasak menininkės, pykdami ir apkalbinėdami kitus, išeikvojame pernelyg daug energijos, todėl pataria tokiems beprasmiškiems dalykams verčiau nešvaistyti laiko.
Ji tvirtina nesiekianti šlovės. Nors iš kūrybos pragyvena, bet kurianti ne dėl pinigų.
„Tikroji sėkmė ateina tada, kai darai iš širdies“, – įsitikinusi Milena.
Anot jos, kai žmogų džiugina maži dalykai, jis yra laimingas, tad dailininkei iki visiškos laimės užtenka tik dažų ir teptuko.
Kalbėdama apie šlovę, pripažinimą, ji sako bandanti išvengti matomumo, tenori, kad kiti džiaugtųsi jos darbais.
„Talentas duodamas iš aukščiau, todėl neturime teisės juo didžiuotis“, – kuklinasi menininkė.
Anot Milenos, kartais jai atrodo, kad ne pati piešia, bet tarsi kažkas ranką vedžioja. Jai sunku suprasti menininkus, kuriems reikia ritualų įkvėpimui prisikviesti. Tokius ritualus dizainerė vadina bandymu save pateisinti, kai neturi talento.
M. Marcinkevičiūtė dirba be paliovos ir nė nežino, ką reiškia išvažiuoti prie ežero ar atostogų į saulėtąją Turkiją. Tačiau dėl to nesielvartauja, nes tai, ką daro, jai teikia malonumą. Ji labai smalsi ir šis charakterio bruožas veda į priekį. Dailininkė juokavo, kad širdyje yra kaip trejų metų vaikas, kuriam viskas įdomu.
O jauniesiems kūrėjams ryškioji Milena turi patarimą – niekada neklausyti tų, kurie stabdo, bet kreipti dėmesį į palaikančius ir pamokančius, išmokti atsispirti kitų įtakai, atrasti savo kelią ir juo drąsiai eiti. Menininkė pripažino, kad ją pačią ne kartą bandė „suvalgyti“ nesupratusieji, kam reikalinga tokia kūryba. Jai pasisekė, kad nė vieno iš jų nepaklausė.
