-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vilius Glušokas skaičiuoja įgijęs tris aukštuosius išsilavinimus ir vienas ar su bičiuliais aplankęs šešias dešimtis pasaulio šalių. Tačiau diplomais ir tolimais kraštais dabar nieko nenustebinsi, nes ir besimokančiųjų, ir keliaujančiųjų daug. Viliaus išskirtinumas tas, kad jis – visiškai kurčias žmogus.„Pasaulis prikūrė puikių klausos aparatų. Yra ir tokių, kurie įoperuojami į galvą. Prašiau daktaro, kad ir man panašų parinktų. Deja, ištyręs specialistas paaiškino, kad klausos nebelikę visai, tad net ir pats moderniausias aparatas nepadėtų. Bet tai niekis“, – aiškiai tardamas garsus, o juos palydėdamas gestų kalba, patikina panevėžietis.
Klausytis Viliaus, bendrauti su juo neįtikėtinai įdomu. Kalba jo labai išraiškinga, gestai – artistiški. Bet tai nenuostabu, šypsosi pats V. Glušokas, kai baigti kultūros vadybos mokslai, o ir nemažai dirbta kultūros srityje.
Viliui eina šešiasdešimt aštunti. Tačiau jis sako neleisiantis sau pasenti ir gyvenimą toliau semsiantis rieškučiomis.
Ant vaišingo vyriškio stalo – iš poros pastarųjų kelionių parsivežti austriški saldainiai ir slovakiška žolelių arbata, garuoja neseniai iš Norvegijos atsivežta kvapni kava.
„Taip laukiau, kada galėsiu ką nors pavaišinti lauktuvėmis – sulaukiau“, – džiaugiasi šeimininkas. Jis jau planuoja kitas keliones po užsienius.
Vilius Glušokas niekada nesileidžia negalios suvaržomas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Keliauti, anot Viliaus, gerokai smagiau, kai esi daug kur laukiamas.
Pasaulio kurčiųjų bendruomenė nepaprastai vieninga. Klausos negalią turintys įvairių šalių žmonės susirašinėja, draugauja, vyksta vieni pas kitus į svečius. Tokioms kelionėms nereikia daug pinigų – kad tik pakaktų bilietams. O jau nuvažiavęs pas bičiulį visada būsi sutiktas, pamaitintas, apnakvindintas.
Iš pradžių keliaudavęs vienas, ilgainiui V. Glušokas ėmėsi keliones po užsienį organizuoti ir kitiems žmonėms su klausos negalia, paaugliams iš Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos.
„Buvau ne tik Europoje ir Azijoje, lankiausi ir Amerikoje, ir Australijoje“, – lenkia pirštus Vilius, vardydamas aplankytus žemynus, nes, kaip juokais nusprendėme, visoms šešioms dešimtims aplankytų šalių surašyti laikraštyje vietos pritrūktų.
„Man lengva keliauti per pasaulį, nes keliauju atvira širdimi, – surimtėjęs sako panevėžietis. – Tokį mane sutinka kitų šalių žmonės, o su jais labai lengvai randu bendrą kalbą. Suprantu angliškai, moku ta kalba rašyti, nors ištarti angliškus žodžius man sunku. Tad oro uostuose parašau tai, ko man reikia, ir būnu suprastas.“
V. Glušokas neslepia apgailestavimo, kad gimtajame Panevėžyje ne tik rasti bendrą kalbą, bet ir ko nors paklausti ar ką nors sužinoti iš nepažįstamų žmonių būna sudėtingiau nei užsienio šalyse.
„Mūsų žmonės nežinau kodėl, bet dažniausiai neturi nei laiko, nei kantrybės manęs išklausyti, kai ko nors paklausiu. O jei negalėdamas ko ištarti pabandau kitą paliesti prašydamas pagalbos, neretai būnu apšauktas. Tiesą sakant, kai jie šaukia ant manęs, negirdžiu, bet matau tai iš žmonių išraiškos“, – atvirai kalba Vilius.
Jo nuomone, tokios patirtys rodo, kaip labai Lietuvoje reikalinga negalią turinčių vaikų integracija. Augdami visi kartu, jie aiškiau matytų vieni kitų poreikius ir galimybes, geriau suprastų ir padėtų vieni kitiems.
Pats V. Glušokas už tai, kad jam padėjo įsitraukti į sveikų bendraamžių būrį, vaikystėje nebūti atstumtam, yra dėkingas garsiajam panevėžiečiui triatlonininkui Vidmantui Urbonui.
Augo jiedu kone miesto centre, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Vidmantas – guvus, judrus berniūkštis. Vilius – lėtas, nedrąsus.
„Mažas visiškai kurčias nebuvau, tačiau neprigirdėjau, – pasakoja V. Glušokas. – Visai apkurtau penkerių metų itin sunkiai susirgęs ausų uždegimu. Taigi jaučiausi kitoks, varžiausi savo negalios, šalinausi kitų vaikų. O Vidmantas buvo tas, kuris ne tik kviesdavo, bet ir tempdavo mane į vaikų būrį. Ir ką gi – ištempė! Tai ir jo dėka dabar aš drąsus žmogus.“
Panevėžietis skaičiuoja aplankęs šešias dešimtis pasaulio šalių, bet kelionių planuoti nesiliauna.
V. Glušoko tėvai – darbininkai. Abu jie jokių klausos problemų neturėjo. O Vilius ir jo sesuo Rima gyvena su negalia.
Su tėvais, kurie nemokėjo gestų kalbos, ir vaikystėje, ir vėliau vyras sako susikalbėdavęs žiūrėdamas jiems į lūpas. Iš šių judesių suprato tariamus žodžius ir pats stengdavosi juos pakartoti.
Atėjus laikui, tėvai nutarė Vilių leisti mokytis į Kaune esančią klausos negalią turintiems vaikams skirtą įstaigą. Ją baigęs, vaikinas grįžo į Panevėžį ir įstojo į gimtojo miesto politechnikumą, dabar tapusį kolegija. Pasirinko statybos mokslus.
„Rinkdamasis statybininko specialybę svarsčiau, kad juo tapęs pasistatysiu namus. Deja, nepasistačiau – gyvenu daugiabutyje“, – šypteli V. Glušokas.
Baigęs politechnikumą, gavo aukštesniojo mokslo diplomą. Kadangi dabartinė kolegija yra neuniversitetinė aukštojo mokslo įstaiga, gautas diplomas jam – kaip aukštojo mokslo. Ir priduria: „Statybininku jau nebedirbsiu, bet įgytos žinios ir diplomai juk nekliudo“.
Vilius ne tik sau nepasistatė namo – statybininko duonos nė neparagavo. Įsidarbino Lietuvos kurčiųjų draugijos Panevėžio valdybos sekretoriumi-mašininku bei kurčiųjų kultūros namų bibliotekininku. Dabar nebelikę ne tik šios įstaigos, bet ir paties pastato. Nebėra ir tuo metu Panevėžyje veikusio Kurčiųjų kombinato: jį perstačius, pradėjo veikti senelių globos namai.
„Dabar mes, kurtieji, renkamės į buvusią „Nevėžio“ progimnaziją, ten mums skirtos patalpos“, – sako V. Glušokas.
Asmeninio archyvo nuotrauka
Pastebėjus jaunuolio sumanumą, įvertinus jo gabumus, Viliui buvo pasiūlytos kurčiųjų kultūros namų meno vadovo pareigos. Tačiau joms eiti statybų specialisto diplomo nepakako. Tad panevėžietis įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tuomet vadintą konservatorija, studijuoti kultūros vadybos.
„Turbūt nė sakyti nereikia – visi supranta, kaip man, negirdinčiam žmogui, buvo sunku klausytis paskaitų, nelengva ir atsiskaityti, laikyti egzaminus, – pasakoja V. Glušokas. – Pamenu, pirmomis dienomis aukštojoje netgi bandžiau slėptis už kitų studentų nugarų. Buvo nedrąsu, ką pasakys docentai ir profesoriai, supratę, kad negirdžiu.“
Bet ir profesorių, ir kurso draugų būta supratingų. Viliui pasiūlė per paskaitas sėdėti pirmuosiuose suoluose, iš ten jis puikiai matė paskaitas skaitančiųjų lūpas. O jei ko ir nesuprasdavo, skolindavosi kitų studentų konspektus, juos studijuodavo. Per įskaitas ir egzaminus atsiskaitydavo tik raštu.
V. Glušokas visai akademinei bendruomenei iki šiol dėkingas už kantrybę, skirtą jam, negirdinčiajam.
Viliui puikiai sekasi dainuoti, be to, groja akordeonu, skambina pianinu – net ir negirdėdamas muzikos, ją jaučia širdimi. P. Židonio nuotr.
Net ir studijuodamas Vilius dirbo Panevėžyje meno vadovu: rengdavo susitikimus su įdomiais žmonėmis, organizuodavo kultūrinius vakarus, ekskursijas.
„Buvome tuomet nuskridę net prie Baikalo ežero. Aš tą ekskursiją organizavau ir, kaip dabar menu, kadangi kelionė buvo tolima, nedaug kas norėjo skristi. Dabar, kai jie prisimena, ką prarado, graužiasi“, – šypsosi V. Glušokas.
Bėgant metams, darbą jam teko pakeisti, nes, kaip minėta, nebeliko pačios darbovietės. Taip Vilius tapo tuomet mieste įkurtos Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos bibliotekininku.
O kaip tikinčiam žmogui, turinčiam nemenką pasirengimą, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas jam suteikė teisę vaikams dėstyti tikybą.
„Bet kad dirbtum mokytoju, reikia ne tik žinių – būtinas ir pedagogikos mokslų baigimo diplomas. Tad Šiaulių universitete ėmiausi studijuoti surdopedagogiką, mokiausi darbo su kurtumo negalią turinčiais vaikais subtilumų“, – pasakoja Vilius.
Dirbti su jaunimu Viliui labai patinka – lengvai randa ryšį, bendrą kalbą. Susidraugavę kartu keliauja po pasaulį.
Todėl V. Glušokas apgailestauja, kad nuo kitų metų Panevėžyje nebeliks Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos, kurioje ir dabar nebedaug mokinių.
Tačiau tikisi, kad ir uždarius šią mokyklą darbo kitose, kuriose drauge su sveikaisiais mokosi kurtumo negalią turintys vaikai, ras.
Vyriškis pasiruošęs dirbti mokytojo padėjėju, blogiau girdintiems vaikams gestų kalba perteikti tai, ko per pamokas moko pedagogai.
Asmeninio archyvo nuotrauka
Nenustebino Vilius pavardijęs visus savo diplomus ir aplankytus pasaulio kraštus, tačiau privertė išsižioti puikiai padainavęs visą „Gromatėlę parašiau“ dainą.
Dainuoti išmokęs pagal garsų virpesius panevėžietis dar sako grojantis akordeonu, skambinantis pianinu, kuriantis eiles.
Muziką tvirtina pamilęs jau seniai, jos noriai klausantis, o klausydamasis – neatsidžiaugiantis. Kaip ir tuo, kad besiartinančią Šv. Valentino dieną sutiks Austrijos sostinėje Vienoje, muzikos mieste.
Pasidomėjus, ar tik ne pas mylimąją vyksiantis švęsti Meilės dienos, juokdamasis Vilius patvirtino: tikrai taip!
Panevėžietis, karštai pamilęs operą, tądien jos klausysis Vienos operos ir baleto teatre.
Žemiškų mylimųjų, kurios džiugino širdį, bet žmonomis taip ir netapo, pasak Viliaus, jo gyvenime buvo.
Svarsto, kad tos vienintelės, matyt, tarp jų nepasitaikė, nes kiekvienoje mylimojoje įžvelgdavęs vis ką nors netobulo, o žmonos norėjęs tobulos.
„Tos merginos tikriausiai irgi norėjo tobulų vyrų. Tad aš taip ir likau vienas“, – gūžteli.
„Turiu butą, sodą sodininkų bendrijoje ir iš senelio paveldėtą dviratį. Turiu ir vairuotojo pažymėjimą, bet automobilio nevairuoju. Beje, mano paveldėtas dviratis toks originalus ir toks tvirtas, kad dažnokai sulaukiu prašymo jį parduoti. Bet neparduodu, nes jis – relikvija“, – šypsosi Vilius.
Ir vienas gyvendamas sako sunkiai randantis laiko pabūti vienam, nes po darbų ir bičiulysčių namus paprastai pasiekia jau vėlai vakare.
Radęs laisvo laiko, su didžiausiu malonumu skaito. Prisipažįsta, kad pačios įdomiausios knygos yra apie psichologiją, istoriją, taip pat apie savo gyvenime daug nuveikusius žmones.
„Būtinai šiemet nuvažiuosiu į Vilniaus knygų mugę. Nuvažiavęs pirksiu knygą apie mūsų prezidentą Gitaną Nausėdą. Mėgstu skaityti apie prezidentus“, – žada Vilius.
