Simboliška, bet šelčių veislės kalytė Vėtra Manto gyvenimą išties sujudino tarsi uraganas. Iki jos atsiradimo namuose M. Klimauskas mokėsi Vilniuje, baigė kompiuterinio projektavimo operatoriaus studijas.
„Visada galvojau, kad noriu būti inžinieriumi ar architektu. Skaičiai, brėžiniai, braižyba ir geras atlyginimas – turbūt tai mane labiausiai ir traukė“, – svarsto Mantas.
Savo tikslą vaikinas tąsyk pasiekė, po mokslų įsidarbino. Tačiau metams bėgant pradėjo mąstyti, jog tai nėra jo tikroji gyvenimo vizija, o tiesiog kažkieno įteigta nuomonė.
„Buvau neblogas specialistas, gerai susipažinęs su savo veikla. Ir kai jau gavau tą gerą atlyginimą, pamačiau, kad man tai visiškai neįdomu ir netinka. Kiekvieną sekmadienį su siaubu laukdavau pirmadienio“, – pasakoja Mantas.
Jausmą, jog gyvenime kažko trūksta, M. Klimauskas bandė nuslopinti įsigydamas savo pirmąjį šunį – nenuoramą Vėtrą.
„Domėjausi, skaičiau, kaip suteikti jai tobulą gyvenimą. Žinojau, kad Vėtra turi būti aprūpinta viskuo, jaustis gerai, nepatirti streso. Bet kaip tai padaryti?“ – abejonės kankino Mantą.
Knygose ir ilguose vaizdo įrašuose apie dresūrą M. Klimauskas rado tik teorinių žinių, bet vis dar nežinojo, kaip jas pritaikyti praktiškai.
„Prisipažinsiu, knygų nemėgau skaityti, o žiūrėti pusantros valandos trukmės vaizdo įrašus buvo tikras pragaras. Bet dresūra buvo kažkas kita. Visiškai užsikabinau“, – pasakoja dresuotojas.
Pradėjęs darbuotis su Vėtra, M. Klimauskas visa galva paniro į dresūrą.
Tuo metu šalyje kaip tik įsivyravo karantinas, darbo rutina labai stipriai persipynė su namų buitimi. Vaikinas labai daug laiko leido namuose su naująją augintine, kartu mokėsi, analizavo įvairias situacijas ir tiesiog abu kantriai dirbo.
„Gaila, tuo metu darbas kentėjo, bet kaip dresuotojas aš augau“, – šypsosi Mantas.
Prieš įsigydamas šunį, jau žinojo, ko tikėtis, tad jokių baimių nejuto.
„Manau, kaip su žmogumi einama į santykį, taip ir su šuniuku. Prieš įsigydamas šunį turi nuspręsti, ar sugebėsi susitaikyti su didžiausiomis problemomis, kurias jis kels, su mažo šuniuko krečiamomis eibėmis. Jeigu atsakai sau taip, aš galėsiu, nusiimi rožinius akinius ir stoji į akistatą su realybe. O tada ta realybė jau nebeatrodo tokia baisi“, – įsitikino Mantas.
Evelinos Ranonytės nuotr.
Mantas sako su Vėtra tiesiog gyvenęs ta gražia akimirka – intensyviai domėjosi dresūra, viskas buvo labai įdomu ir smalsu. Žinoma, su naująja augintine atsirado ir naujų rūpesčių.
„Buvo visko. Ir kaimynai šiek tiek nepatenkinti. Mano Vėtra yra šeltis, o šios veislės šuneliai labai daug loja. Aš su tuo susitaikiau, bet kaimynai – ne“, – juokiasi M. Klimauskas.
Šiuo metu Vėtrai jau beveik treji. Anot šeimininko, ji niekuo nepasikeitė, tik dar daugiau loja. Laimei, su kaimynais nesusipratimų nebekyla, nes jų tiesiog šalia nėra.
„Aš žinau, kad ji taip reikalauja mano dėmesio“, – supranta M. Klimauskas.
Gražuolė Vėtra yra sportinis šuo. Ji dalyvauja vikrumo (red. – angl. agility) varžybose ir pamažu skinasi kelią link čempionų titulo.
„Jeigu ji būtų tik namų šuo, neaukočiau savo kasdienės ramybės. Mes su Vėtra esame radę kompromisą: tu sportuodama lok, manęs reikalauk, bet namuose turi būti rami“, – aiškina Mantas.
O ramybė, anot dresūros specialisto, ateina kartu su protine bei fizine šuns veikla, kuriai dresuotojas skiria labai daug dėmesio.
Meile gyvūnams M. Klimauskas degė nuo vaikystės. Kaip ir visi vaikai labai norėjo augintinio, tačiau tam prieštaravo tėvai. Bet Mantas sako visada mėgęs gauti, ko nori.
Kartą jis atvažiavo pas dėdę į darbą, o ten išvydo mažą ir labai mielą šuniuką. Nieko per daug negalvojęs parsinešė mažutėlį gniutulėlį namo nė nepasitaręs su tėvais.
Tėvai tąkart stvėrėsi už galvos, kaip neatsakingai sūnus pasielgęs. Vėliau tą suprato ir pats M. Klimauskas, nes abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio su kalyte Faina jam taip ir nepavykę sukurti.
„Tą kartą aš tikrai nesupratau, ką blogo padariau, nes tiesiog norėjau šuniuko. Bet bėda buvo tokia, kad vaikas norėjo, parsinešė ir šuo tapo tėvų rūpestis. Mano tėvai apie dresūrą nieko nenusimanė, nes atrodė, jog tuo metu toks dalykas tiesiog neegzistavo“, – pamena M. Klimauskas.
Bet egzistavo reikalavimas – šuo privalėjo klausyti šeimininko.
„Tėvai auklėjo šunį taip, kaip jie suprato. O tas metodas buvo spaudimas – tiek psichologinis, tiek fizinis. Gaila, kad būdamas vaikas maniau, jog būtent taip ir reikia daryti“, – prisimena M. Klimauskas.
Kalytė pradėjo bijoti Manto ir komandas atlikdavo tik todėl, kad buvo verčiama. Jau tada M. Klimauskas intuityviai jautė, kad tai negeras šuns auklėjimo būdas.
Faina išties pateisino savo vardą – buvo gera ir miela.
„Faina buvo ta mano Faina, bet ryšio mes nepajutome, ji manęs bijojo, bėgo nuo manęs, nors aš, vaikas, tiesiog norėdavai ją paniurkyti“, – pasakoja Mantas.
Evelinos Ranonytės nuotr.
Namuose atsiradus Vėtrai, M. Klimauskas jau žinojo, kaip elgtis. Anot jo, ryšio tarp augintinio ir šeimininko kūrimas prasideda vos naujajam šeimos nariui peržengus namų slenkstį. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų mažas šuniukas, ar jau subrendęs beglobis iš prieglaudos.
„Gavus šunį jau pačią pirmą dieną prasideda darbas. O dar geriau, jei jis prasidėtų kur kas anksčiau, dar prieš įsigyjant“, – pabrėžia šunų elgesio specialistas.
Mantas ragina prisiminti pozityvaus auklėjimo principus. Pirmasis – šuo neprivalo klausyti šeimininko. Reikia padaryti viską, kad keturkojis tiesiog norėtų klausyti.
„Jeigu šuo neturi motyvacijos klausyti, nieko negalėsime padaryti. Jeigu augintinį spausime, tikėtina, ryšys tik blogės. Gal susikursite iliuziją, kad tas problemas vėliau išspręsite, bet tai tebus iliuzija“, – akcentuoja M. Klimauskas.
Mantas pateikia pavyzdį: šuo visiškai neklauso lauke, tampo pavadėlį, neateina kviečiams. Šeimininkas pradeda ant jo rėkti, ir šuo nusiramina, niekur nebesiveržia.
„Šeimininkas galvoja: oho, va kaip klauso! Bet realybė tokia, jog šuo tiesiog sustingo iš baimės“, – aiškina dresuotojas.
Anot Manto, nereikėtų tikėtis, jog tą magišką ryšį su augintiniu sukursite čia ir dabar. Tai labai ilgo ir nuoseklaus darbo su juo rezultatas.
M. Klimauskas sako radęs geriausią būdą, kaip spręsti įvairiausias problemas, kylančias įsigijus augintinį. Tai – mokymas, kai skatinamas teigiamas šuns elgesys.
Visgi būna, jog šuns nemotyvuoja nei gardesnis kąsnelis, nei mėgstamas žaislas. Anot dresuotojo, gali būti ne viena to priežastis.
„Gal šuo šeriamas netinkamai, pavyzdžiui, visą dieną paliekant pripildytą visą dubenį maisto. Reikėtų pradėti nuo to, kad jei norite maksimalaus dresūros rezultato, pradėkite šerti šunį iš rankų. Maistas šuniui yra kaip atlygis. Jūs galite šuns ko nors paprašyti ir jis gauna už tai apdovanojimą. Bet jeigu jis gauna tą atlygį nemokamai, kodėl jam lauke ar kažkur kitur turėtų būti įdomu?“ – retoriškai klausia Mantas.
Kitas principas – motyvuoti mėgstamu žaisliuku: paprašyti šuns atlikti komandą, pagirti ir kaip atlygį duoti žaislą.
Visgi M. Klimauskas pažymi, kad jau nuo mažų dienų šeimininkai su augintiniu daro esminę klaidą – žaidžia su juo, kol šuniukui visiškai atsibosta. Nustoti žaisti reikia tada, kai jis dar nori šėlti.
„Čia kaip su močiutės kotletais. Anūkas nori bėgti į lauką, o močiutė nerimsta: suvalgyk kotletukus. Kitą kartą atvažiavusiam pas močiutę ir pamačiusiam tuos kotletus anūkui iš karto kyla atmetimo reakcija. Lygiai taip pat ir su šunimi“, – aiškina dresuotojas.
Evelinos Ranonytės nuotr.
M. Klimauskas sako, jog jo gyvenime viskas vyksta labai greitai. Kartais netgi per greitai. Jis jau trejus metus užsiima dresavimu bei šunų priežiūra, kol šių šeimininkai išvykę. Tačiau šie metai vaikinui patys intensyviausi, nes įkūrė šunų viešbutį.
„Prieš du mėnesius net negalėjau pagalvoti, kad gyvensiu šunų viešbutyje ir namais dalinsiuosi su daugybe augintinių“, – juokiasi Mantas.
Jis pasakoja, jog viskas prasidėjo prieš kelerius metus nuo 30 kv. m kambarėlio. Tuomet galėjo priimti prižiūrėti namuose vieną kitą augintinį, kol šių šeimininkai išvykę.
„O vieną dieną atsimerkiu ir matau: šunų viešbutis, kiemas, jame laksto šeši šunys. Ir tik vienas iš jų mano“, – juokiasi pašnekovas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar M. Klimausko namuose – viešbutyje gyvena penki šeši šunys. Kai turėjo vieno kambario butą, Vėtrai ir jam teko dalytis būstą su dar dviem klientų šunimis. Trijų svetimų šunų jau pasirodė per daug. Mantas juokiasi, kad normalus žmogus gal ir atsisakytų minties prižiūrėti tokį būrį, bet tik ne jis.
Vaikinas pradėjo ieškoti didesnio būsto, kuriame tilptų visi. Tada dar didesnio, kol galiausiai išsinuomavo patalpas Ukmergėje, ir sunkumų dėl vietos stygiaus neliko.
Mantas skaičiuoja, kad per tą laiką, kai jis prižiūri ir dresuoja šunis, namais dalijosi jau su daugiau nei pusšimčiu amsių. Kai kurie grįžta ne antrą ir ne trečią kartą.
Kiekvieną dieną, kai pasiima klientų šunį, Mantas pagalvoja, jog nebloga mintis įsigyti ir antrą nuosavą kailiniuotį. Bet viskas susiję su galimybėmis. Anot jo, negalima turėti šuns, jeigu nesugebėsi jo viskuo aprūpinti, padalyti vienodai dėmesio ir meilės.
„Aš galvoju ne tik apie antrą, bet jau ir apie trečią ar ketvirtą augintinį. Savo skaičiaus dar neradau“, – juokiasi Mantas.
Mantas užaugo Marijampolėje, išvyko mokytis į Vilnių. Vėliau pusmetį gyveno Panevėžyje, o dabar įsikūręs pusiaukelėje tarp Aukštaitijos sostinės ir Vilniaus – Ukmergėje. Jis juokiasi, jog yra Lietuvos vidinis emigrantas.
Keistuoliu save vadinantis M. Klimauskas įsitikinęs: niekas gyvenime nenutinka be reikalo. O ir miestas, kuriame gyvena, jam neturi jokios įtakos.
„Kai gyvenau Vilniuje, nejutau, kad ten pritapau. Man tuomet reikėjo esminio dalyko – rasti gyvenimo prasmę. Ir dabar, kai aš ją atradau, atrodo, jog nėra jokio skirtumo, kuriame mieste gyvensiu. Būsiu ten, kur gyvenimas, galimybės ar noras nupūs“, – kalba M. Klimauskas.
Ukmergėje jis nutūpė, kaip pats sako, kad galėtų lengvai atsidurti ten, kur jo pagalbos reikės. Šis jaukus miestelis vos daugiau nei šešiasdešimt kilometrų nutolęs nuo Panevėžio ir šiek tiek daugiau nei septyniasdešimt nuo sostinės.
„Patogu ir į Vilnių nuvažiuoti susitvarkyti reikalų, ir Kauną pasiekti, ir Panevėžyje vesti treniruotes. Radau viduriuką“, – šypteli pašnekovas.
Panevėžyje, Skaistakalnio parke, M. Klimauskas veda dresūros užsiėmimus. Džiaugiasi, kad šis miestas viršijo jo lūkesčius ir jau susirinko visa šeimininkų su nenuoramomis augintiniais grupė. Planuojama ir antroji.
Į Panevėžį M. Klimauskas atklydo visiškai atsitiktinai, vedamas minties augintinei Vėtrai sukurti sportinę karjerą.
Būtent Panevėžio agility klube jis pamatė, kaip šunys profesionaliai sportuoja.
Trenerė įtikino Mantą, jog ir jiedu su Vėtra būtų puiki komanda. Viską metęs Vilniuje M. Klimauskas atvyko į Panevėžį treniruotis ir pats ėmėsi švietėjiškos misijos.
„Vilniuje žmonės suvokia, jog šuniui reikia dresūros ir jos ieško, o Panevėžyje kitaip – žmogų turi įtikinti, kad jam to tikrai reikia“, – skirtumą pastebi Mantas.
Nors vikrumo sporte jiedu su Vėtra dar tik pradžiamoksliai, M. Klimauskas jaučia, kad su šiuo šunimi gali daug nuveikti. Vėtra tiesiog sutverta šiam sportui. Nors Mantas ją augina jau trejus metus ir atrodo, kad puikiai pažįsta, kalytė vis dar sugeba nustebinti šeimininką.
Jiedu su Vėtra jau turi sportinių pasiekimų, bet, anot M. Klimausko, tai tik maža kruopelė jų dar laukiančiame ilgame kelyje.
Evelinos Ranonytės nuotr.
M. Klimauskas vis dažniau pasvajoja, jog kada nors su Vėtra sudalyvaus pasaulio vikrumo čempionate.
Dar viena, tačiau sunkiai apčiuopiama dresuotojo svajonė – kad šeimininkai pagaliau išmoktų bendrauti su augintiniais, išmoktų klausyti ir suprasti.
Manto misija – padėti šeimininkams sukurti taip trokštamą ryšį, suprasti, jog šuo nėra daiktas, kurį nusipirko tarsi namų puošmeną.
„Šuo labai jausminga būtybė. Kaip ir žmogus, jis nori gyventi nepatirdamas stresinių situacijų, neigiamų emocijų“, – sako šunų elgesio specialistas.
Kur kas žemiškesnė Manto svajonė – atidaryti didžiulį specializuotą šunų centrą.
Evelinos Ranonytės nuotr.
Dažniausiai žmonės, auginantys keturkojus, į Mantą kreipiasi su konkrečia problema. O jas išspręsti galima tik tada, kai yra paklotas pagrindas, nuo kurio galima atsispirti. Anot dresuotojo, kiekvieną šunį galima išmokyti komandų, bet nereikėtų užkelti lūkesčių kartelės.
„Reikia atsižvelgti į veislę, amžių, patirtis, nes visos jos yra skirtingos. Kartais šeimininkai kreipiasi su nuostaba, kad namuose šunelis daro ko prašomas, visur iš paskos sekioja, o tik išėjus į lauką jis šeimininko tarsi nebemato“, – pasakoja M. Klimauskas.
Anot jo, klausime slypi ir atsakymas.
„Juk fainiausi dalykai šuniui vyksta lauke! Šuniukas neturi patirties, jis nežino, kaip reikia elgtis. Natūralu, jog viskas jam labai įdomu“, – ramina dresūros specialistas.
M. Klimauskas pastebi, jog dauguma dresūrą supranta, kaip pagrindinių komandų išmokimą. Tačiau jam dresūra yra gerokai daugiau. Tai – ir šuns emocinė būklė. Manto manymu, pasirūpinimas ja yra mažiausias dalykas, ką šeimininkas turėtų padaryti dėl savo augintinio.
„Jeigu jūsų šuo jaus baimę, perdėtai reaguos į kitus gyvūnus lauke – jūsų pačių gyvenimas apsunks“, – pabrėžia Mantas.
Pas dresuotoją patarimų ieško ne tik esami, bet ir būsimi augintinių šeimininkai, norintys kuo sklandžiau pasiruošti naujo šeimos nario atsiradimui namuose.
M. Klimauskas juokiasi, kad šiems gali susidaryti nuomonė, jos jis kaskart bando atkalbėti nuo minties įsigyti šunį, bet specialistas tiesiog tvirtina nenorintis pakabinti jiems ant nosies rožinių akinių.
„Būna, jog žmogus užsimano šuns, nes kažkur pamatė, koks jis gražus ir fainas. Matau, jog jie nėra pasiruošę augintiniui. Pradedu pasakoti, kaip išties bus, kaip keisis gyvenimas, kokia bus tikroji realybė. Statistika rodo, kad tokie šeimininkai arba tęs darbą, arba pasirinks kitą dresuotoją, kuris jiems tuos rožinius akinius uždės“, – sako Mantas.
Didžiausia daroma klaida, anot M. Klimausko, yra pirkti šunelį vaikui. Jo manymu, vaikai tiesiog negali tinkamai pasirūpinti augintiniu, nes jiems dar reikia mokytis pasirūpinti savimi.
Pasak M. Klimausko, jis neturi magiškos burtų lazdelės, kuria pamojus visos problemos su augintiniu išsispręs. Privalu daug dirbti kartu su augintiniu, stengtis, ir turėti dar daugiau kantrybės.
Galutinį įdirbį ir rezultatą pamatyti bus galima tik po ilgo laiko.
„Galima tikėtis, jog po dvejų metų turėsite tobulą kompanioną“, – šypteli Mantas.
Yra šunų veislių, su kuriomis darbas niekada negali sustoti.
„Dresūra nėra vien triukų mokymas. Dresūra yra kasdienė rutina“, – pabrėžia šunų dresūros specialistas.