-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš tris dešimtmečius Baltijos valstybių žmonių ryžtas ir laisvės troškimas pasauliui parodė, kad sovietiniai pančiai gali būti nutraukiami dainomis, o siekiančiųjų laisvės stiprybė – jų vienybėje. Šį kartą lietuviai Baltijos kelio dieną minės solidarizuodamiesi su kaimynais baltarusiais.
Panevėžiečiai sekmadienio vakarą kviečiami į Laisvės aikštę simboliškai sustoti į gyvąją grandinę ir parodyti, kad nėra abejingi tam, kas vyksta Baltarusijoje.
„Simboliška, kad prieš 31-erius metus mes ėjome tuo pačiu keliu, kuriuo dabar eina baltarusiai. Mes žinome, kokia viso to kaina, todėl mūsų palaikymas kaimynams yra kaip niekad svarbus“, – sako Panevėžio savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Asta Čeponienė.
Į renginį panevėžiečiai kviečiami ateiti vilkėdami baltos spalvos drabužiais ir atsinešti baltų bei raudonų gėlių, iš kurių čia pat, Laisvės aikštėje, bus formuojama tautinė Baltarusijos vėliava. O 19 valandą, kaip ir 1989 metais, visi bus kviečiami į gyvąją grandinę.
„Gyvoji grandinė bus šiek tiek kitokia, kaip ir viskas šiemet – išlaikant atstumus. Neskatinsime susikibti rankomis, bet sustoti į gyvąją grandinę ir pasakyti, kad mes palaikome savo kaimynus jų nelengvame laisvės kelyje“, – sakė A. Čeponienė.
Panevėžyje gyvenantis garsus saksofonininkas Igoris Švedko – vienas iš tų žmonių, kuriam išties skauda dėl sumaišties Baltarusijoje. Jo gyslomis taip pat teka slaviškas kraujas – dabar jau amžinatilsis tėvelis buvo baltarusis. I. Švedko Minsko konservatorijoje baigė klarneto klasę, vėliau grojo populiariame šio miesto diksilende „Renesans“.
Žinomas džiazo virtuozas į Baltarusiją kasmet vyksta aplankyti tėvo kapo, tačiau šiemet to padaryti veikiausiai nebegalės – iš pradžių dėl koronavirusinės infekcijos pandemijos, o dabar ir dėl prasidėjusių neramumų pas kaimynus. Igoris dažnai bendrauja su ten gyvenančiais draugais bei bičiuliais.
„Kalbėjau neseniai su vienu kurso draugu, jis pasakojo, kad sūnus buvo priverstas bėgti nuo policijos, nors net nedalyvavo taikiuose protestuose. Tiesiog susistabdo gatvėje ar sulaiko visą autobusą ir išsiveda iš jo žmones tik dėl skaičiaus. Tikriausiai buvo suplanuota, kad viename ar kitame mieste ar rajone reikia suimti tam tikrą skaičių žmonių“, – europiečiams sunkiai suvokiamais represijos mastais stebisi I. Švedko.
Nepaisant Baltarusijos miestų gatvėse pralieto kraujo, mušamų ir kankinamų žmonių aimanų ir ašarų, baltarusiai nusiteikę išsilaisvinti iš šalį jau 26-us metus valdančio prezidento Aliaksandro Lukašenkos diktatūros.
„Man labai svarbu, kas vyksta Baltarusijoje, joje mano šaknys. Kaip ir patiems baltarusiams labai svarbus lietuvių palaikymas. Jie žino, kad Lietuva pasirengusi priimti sužeistuosius, o tai jau yra daug. Visos palaikymo akcijos savotiškai palaiko tą kovinę dvasią, norą išsilaisvinti iš priespaudos pančių“, – teigė I. Švedko.
Jis pats sekmadienį negalės dalyvauti palaikymo akcijoje Panevėžyje, mat laukia jau iš anksčiau suplanuotas pasirodymas Birštone, tačiau jeigu spės, prisijungs prie tokios pat akcijos Kaune.
„Atrodo, kad kai kurie jau pamiršo, ką reiškia gyventi ne laisvoje šalyje, kur neturi savo teisių ir kas jas apgintų. Sakyčiau, netgi amoralu ignoruoti tai, kas vyksta kaimyninėje šalyje.“
R. Urbonaitė
Kad lietuvių, latvių ir estų nueitą Baltijos kelią dabar bando atkartoti kaimynai baltarusiai, pabrėžia ir politologė Rima Urbonaitė. Jos teigimu, visos pilietinės iniciatyvos nėra betikslės ir bevertės. Lietuviai labai daug kovojo, kad gyventų laisvoje šalyje, todėl natūralu, jog mums nėra vis tiek, kas vyksta pas mūsų kaimynus. Kita vertus, pasak R. Urbonaitės, nuo situacijos kaimyninėje šalyje daug priklauso ir pačios Lietuvos saugumas.
„Akivaizdu, kad tai, kas vyksta už sienos, nėra tai, ką būtų galima ignoruoti. Politikoje ir santykiuose tarp valstybių tvoros nepastatysi. Tai mūsų pačių saugumo klausimas. Mūsų kaimynė Baltarusija iš tiesų galėtų gyventi kitaip. Niekam net negalėtum palinkėti turėti tokį režimą, kokį turi baltarusiai. Akivaizdu, kad puikiai suprasdami kovos svarbą ir jų gyvenimą priespaudoje, bandome visais įmanomais būdais palaikyti baltarusius, kurių kova yra be proto sunki“, – „Sekundei“ kalbėjo R. Urbonaitė.
Anot jos, ši kova bus išties sunki ir ilga, o kokia laukia pabaiga, niekas nežino. Bet padėti kaimynams, pasak politologės, turi būti lietuvių moralinė pareiga.
„Lietuvių organizuojamų palaikymo akcijų poveikis nėra tiesioginis, bet mes jau matėme, kokia buvo A. Lukašenkos reakcija, kai jis pasakė, kad neleis daryti čia kažkokių lenciūgų. Akivaizdu, kad šiek tiek skauda. Tai jeigu jau A. Lukašenkai skauda, vadinasi, spaudžiam ten, kur reikia“, – mano politologė.
R. Urbonaitės teigimu, laisvės ir demokratijos reikalaujantiems Baltarusijos žmonėms svarbus bet kokios šalies palaikymas. Anot jos, lygiai taip pat galima kelti klausimą, kiek Lietuvai buvo svarbi Islandijos, tolimos mažutės šalies, apsuptos vandenų, parama.
„Palaikymas iš išorės baltarusiams yra gyvybiškai svarbus. Lietuviai, inicijuodami vieną ar kitą akciją, sukuria savotišką domino efektą, įtraukdami į jį ir kitas šalis. Į savotišką baltarusišką Baltijos kelią traukiasi ir latviai, panašios akcijos planuojamos Londone, Romoje, Sakartvele, Lenkijoje, net Ukrainoje. Tai jau nebus mūsų vienų iniciatyva. O tai jau gerai, nes visa ši parama labai svarbi toje ilgoje kovoje, kuri labai sunki“, – kalbėjo politologė.
Nors ir Lietuvoje pasigirsta abejonių, ar dera kištis į Baltarusijos reikalus, R. Urbonaitė įsitikinusi, kad tai nėra tik baltarusių kova. O argumentai, jog sumažės Baltarusijos krovinių srautai per Klaipėdos uostą ar nutrūks dviejų valstybių dialogas, anot politikos ekspertės, tėra spekuliacijos.
„Negalime net leisti sau pagalvoti, kad jeigu perversmas neįvyko ir A. Lukašenka neatsistatydino, turėtume nebesikišti. Taip kalbantiems galima tik palinkėti nuvykti į Baltarusiją ir ten savo kaliu pajusti, ką reiškia kritikuoti valdžią. Atrodo, kad kai kurie jau pamiršo, ką reiškia gyventi nelaisvoje šalyje, kur tu neturi teisių ir kas jas apgintų. Sakyčiau, netgi amoralu ignoruoti tai, kas vyksta kaimyninėje šalyje, ir galvoti, kad baltarusiams laisvės nereikia“, – pabrėžė R. Urbonaitė.
Anot politologės, net kai kurie Lietuvos politikai ne iki galo suvokia situaciją, kai kurie spekuliuoja net tuo, kad, pažiūrėkite, jeigu įvyks perversmas, prasidės ir ekonominės problemos, žmonės ims blogiau gyventi. R. Urbonaitė atkreipia dėmesį, jog Lietuva taip pat turėjo sudėtingų momentų, kai keitėsi valdžia, bet šiandien Lietuvoje BPV vienam gyventojui siekia 19 tūkst. dolerių, o Baltarusijoje – viso labo 6,5 dolerio.
„Baltarusiams verta išgyventi šitą sudėtingą permainų laikotarpį, kad galiausiai būtų pasiekta ir ekonominė gerovė. Negalime jų palikti toliau kankintis tame režime. O tiems, kas yra kitos nuomonės, siūlyčiau savo kailiu pajusti, ką reiškia susidurti su represinėmis struktūromis, gal tuomet nuomonės pasikeis“, – teigė R. Urbonaitė.
