Gydytoja dovanoja motinystės džiaugsmą

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• Aktualijos
• 2017.05.07 08:00

Iš Panevėžio kilusią gydytoją Gražiną Bogdanskienę galima drąsiai vadinti daugiausia vaikų Lietuvai padovanojusia mama.

Jos rankos per 25 metus sukūrė 4 000 naujų gyvybių, o pirmųjų savo dvynukių ji padėjo susilaukti panevėžiečių šeimai.

Paskatino mama

Gražina Bogdanskienė – viena garsiausių Lietuvoje nevaisingumo gydymo specialisčių. Ji pirmoji Baltijos valstybėse 1997 m. įkūrė Vaisingumo centrą, kuriame padeda vaikų negalinčioms turėti šeimoms. Todėl šiai moteriai artėjanti Motinos diena svarbi ne tik kaip dukrai, kaip mamai, bet ir kaip medikei.

Rinktis mediciną Gražiną Bogdanskienę paskatino mama. Ji mokė dukrą, kad reikia padėti žmonėms. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

„Savo mamos nebeturiu dvejus metus, liko tik jos kapas gimtinėje – Panevėžyje. Tačiau man šitas žmogus turėjo labai daug įtakos. Tad ir Motinos dieną visada pirmiausia prisimenu kaip  dukra“, –  „Sekundei“ teigė gydytoja.

Jos mama buvo siuvėja, kūrė vienetinius drabužius tuomečiam Panevėžio elitui. Kartu su vyru geležinkelininku ji užaugino dvi dukras.

„Jei ne mama, galbūt nebūčiau tuo, kas esu dabar. Ji mus, savo vaikus, mokė ir auklėjo būti sąžiningus, dorus ir niekada nemeluoti nei sau, nei kitam. Tuo vadovaujuosi visą gyvenimą“, – sako G. Bogdanskienė ir prisipažįsta, kad už didelį indelį savo asmenybei per mažai davė mamai ir šiandien norėtų jai daug ką pasakyti, bet per vėlu…

„Kai stovi savo gyvenimo kryžkelėje, kai pereita daugiau nei pusė amžiaus, atsisuki ir supranti, kad dar daug ko nepadarei ir neatsidėkojai savo tėvams. Ir tą žodį „myliu“ gal ne tiek daug kartų jiems pasakei, kiek reikėjo…“ – apgailestavo į šeštą dešimtį įžengusi moteris.

Įskiepyta pareiga padėti

G. Bogdanskienė mamai dėkinga ir už savo profesiją. Ji dukrai nuolat kartodavo, kad būtina padėti kitiems, ir skatino rinktis mediciną.

Todėl aukso medaliu baigusi Panevėžio J. Balčikonio gimnaziją G. Bogdanskienė nusprendė tapti medike. Nors abiturientės galvoje tada dar sukosi mintys ir apie fiziką – ji itin domėjosi šia sritimi, respublikinėse olimpiadose laimėdavo prizines vietas.

„Mamos paskatinta vis dėlto pasirinkau mediciną. Iš pradžių ketinau rinktis kardiologiją, nes tikėjau, kad širdis – viso mūsų kūno variklis ir yra svarbiausia sveikatai. Bet vėliau pakeičiau nuomonę ir pasirinkau ginekologiją-akušeriją. Man atrodo, kad ši sritis leidžia pasiekti greitų rezultatų ir moteriai pagalbą suteikti skubiau. Patenki į sudėtingą situaciją ir turi veikti tuoj pat – pritaikyti visas savo žinias, gebėjimus ir išspręsti problemą“, – apie savo pasirinkimą pasakojo gydytoja.

„Kai stovi savo gyvenimo kryžkelėje, kai pereita daugiau nei pusė amžiaus, atsisuki ir supranti, kad dar daug ko nepadarei ir neatsidėkojai savo tėvams.“

G. Bogdanskienė

Visada jausdama būtinybę padėti žmogui, pašnekovė teigė atradusi savo vietą medicinoje – yra vaisingumo specialistė.

„Supratau, kad Lietuvoje daug šeimų negali turėti vaikų. Tad nusprendžiau teikti pagalbą tokiems tėvams. Taip pasukau šia kryptimi ir dirbu jau daugiau nei du dešimtmečius. Dabar Motinos diena man ypatinga ir kaip gydytojai. Kai padedi atsirasti keliems tūkstančiams naujų gyvybių, tai šventė ir toms šeimoms, ir man. Kai kas mane yra pavadinę ir antrąja tų mažylių mama“, – šypsosi medikė.

Lietuviai sugeba gydyti

Per daugiau nei du dešimtmečius jos dėka Lietuvoje gimė daugiau nei 4 000 vaikų. Pirmieji jos kūdikiai pasaulį išvydo Panevėžyje – čia gyvenančios dvynukės sausį atšventė 23-iąjį gimtadienį.

Gydytoja šypsosi, kad jas „pagaminti“ teko Londone. Mat tada Lietuvoje nebuvo pagalbiniam apvaisinimui reikalingos laboratorijos ir kvalifikuotų biologų.

„Nebuvo drąsu atlikti pirmąjį apvaisinimą. Paimti reikalingas ląsteles, pasiruošti darbui jau mokėjau ir Lietuvoje. Bet čia tokios procedūros nevyko. Dvynukės atsirado po pirmo bandymo“, – prisiminė pašnekovė.

Savo pirmuosius vaikus ji neseniai pristatė ir Vilniuje surengtoje konferencijoje. Vaisingumo gydymas mūsų valstybėje, pasak G. Bogdanskienės, per du dešimtmečius smarkiai patobulėjo.

Dabar čia jau dirba šešios tokias paslaugas teikiančios klinikos, ir Lietuva drąsiai gali lygiuotis į kitas Europos valstybes. Tačiau, vertindami tokią pagalbą nevaisingoms šeimoms, lietuviai dar nėra  liberalūs. Į medikus, pašnekovės teigimu, žmonės vis dar kreipiasi pilni baimių dėl atliekamų procedūrų, jų poveikio ir naudos.

„Perėjusieji ilgus kančių kelius, kad susilauktų atžalos, atvyksta pas mus. Kiek tenka matyti depresijoje, liūdesyje paskendusių moterų. Tačiau visada pabrėžiu, kad pagalbinis apvaisinimas yra kraštutinė priemonė po medikamentų, operacijos. Tokios procedūros sudaro tik daugiau nei trečdalį iš visų kitų siūlomų būdų“, – aiškino gydytoja.

Problemų daugėja

G. Bogdanskienė tvirtino, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, didėja nevaisingumo problema. Manoma, kad mūsų valstybėje gali būti apie 50 tūkst. porų, natūraliai nesusilaukiančių vaikų. Dėl to kaltinti esą reikėtų daugybę priežasčių: ekologijos stoką, gausų chemijos naudojimą, stresą, nuolatinį skubėjimą.

„Bėgimas – šio amžiaus visuomenės rykštė. Ir pati jo neišvengiu, bet toks gyvenimas“, – prisipažino.

Gydytoja atkreipė dėmesį, kad sveikatos bėdų itin padaugėjo tarp 25–30 metų  vyrų. Spėjama, kad jų reprodukcijai įtakos turėjo 1986 metais įvykusi Černobylio atominės elektrinės avarija.

Laimė, kad jau tokių didelių nevisavertiškumo kompleksų dėl nevaisingumo, pasak pašnekovės, nebėra. Taip būdavo jos klinikos darbo pradžioje. Prieš dvidešimt metų esą vyrai neidavo gydytis ir sveikatos bėdas versdavo tik moteriai.

Jau ketvirtį amžiaus gydytoja Gražina Bogdanskienė moterims dovanoja motinystės džiaugsmą. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Gyvybę stebi nuo ląstelės

Negatyvumą, G. Bogdanskienės  teigimu, jauniems žmonėms vis dar skiepija Bažnyčia: „Iš kai kurių porų teko girdėti, kad prieš tuokdamas kunigas liepia jokiu būdu nedaryti dirbtinio apvaisinimo. Nors Bažnyčia atskirta nuo valstybės valdymo, ji vis kišasi ir į politiką, ir į mediciną.“

Moters manymu, dėl dvasininkijos nuomonės ir Seimas priėmė ne itin protingą Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Pašnekovę itin stebina nuostata, kad embrioną reikia laikyti amžinai. Tokios sąvokos žmogaus gyvenime apskritai nėra.

„Ir mes visuomenės dažnai kritikuojami prisiėmę Dievo vaidmenį, nes sukuriame naują gyvybę. Tačiau man pačiai labai sunku patikėti tuo, kad yra kažkas aukščiau mūsų – sukūręs žmogų“, – atvirai kalbėjo G. Bogdanskienė.

Visiška ateiste ji savęs nelaiko, bet gyvybės pradžia nuo užsimezgusios ląstelės mėgintuvėlyje jai esą parodo medicinos galią.

„Kai matai, kaip susijungia vyro ir moters ląstelės, kaip jos dauginasi, atsiranda organai ir gimsta vaikas, labai sunku tikėti, kad yra siela. Aš esu ir gydytoja praktikė, ir mokslininkė. Nors kai tampi vyresnis, o galiausiai regi ir gyvenimo pabaigą, tikriausiai pradedi norėti, kad tave būtų sukūręs kažkas didingesnio… Kita vertus, labai sunku patikėti, kad tas pats žmogus taip smarkiai patobulėjo per visą evoliucijos laikotarpį“, – sakė vaisingumo specialistė.

Ypatingi pastangų vaisiai

G. Bogdanskienė įsitikinusi, kad gyvybė – tikras stebuklas. Anot jos, užtenka pamatyti, kaip kūdikis gali pakeisti moterį. Ypač esą tai akivaizdu, kai vaikas būna sunkiai išlauktas.

„Visos moterys laukiasi vienodai, bet tos, kurioms pastoti lengva, neįvertina savo galimybių. O kai susilaukti negali – tada tai tampa didelių pastangų vaisius. Įsivaizduokite, kaip jaustis, kai kas rytą galvoji, kada turėsi mažylį, bet jo vis nėra… Tiesiog imi gyventi šia mintimi ir kai ji vieną dieną materializuojasi, būna stebuklas“, – kalbėjo medikė.

Nevaisingos poros į savo svajonę sudeda labai daug tiek moralinių, tiek finansinių investicijų. Ir jų atžalos G. Bogdanskienei atrodo ypatingos: „Kartais mūsų paklausia, ar vaikai „iš mėgintuvėlių“ kitokie. Taip, jie skiriasi nuo kitų, bet ne fiziškai. Mes jiems neįdedame proto ir išskirtinių galių. Visa tai padaro jų tėvai.“

Pašnekovės teigimu, nevaisingos moterys paprastai savo atžaloms skiria itin daug dėmesio. Tad jų vaikai užauga intelektualesni.

Su savo klientais Vaisingumo centro vadovė susitinka ir po sėkmingo gydymo, tad puikiai mato, kaip tokiose šeimose bendraujama, kaip auklėjami vaikai.

Užimta gydytoja savo laisvalaikiu labai mėgsta keliauti. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Motinystė keičia viską

Pati G. Bogdanskienė vargo dėl vaisingumo nepatyrė. Prieš 23 metus ji sulaukė vienintelio sūnaus. Ir jį auklėjo savo mamos pavyzdžiu – siekė, kad vaikas užaugtų doras.

„Iki savo motinystės mačiau daug į šį pasaulį atėjusių vaikų. Bet ta minutė, kai ant rankų pasiėmiau sūnų, man liks visą gyvenimą. Motinystė moters gyvenimą pakeičia. Tai – dovana jai. Supranti, kad už naują žmogų atsakysi ilgus metus ir ta atsakomybė nedings net jam suaugus“, – tvirtina pašnekovė.

Savo vienturčiui ji skyrė daug dėmesio. Bet, kaip prisipažino, buvo griežta: norėjo, kad vaikas gerai mokytųsi ir siektų užbrėžtų tikslų.

Dabar jis jau suaugęs ir mamos pagalbos daug nebereikia. Todėl, nors turi daug darbų savo Vaisingumo centre, dalyvauja įvairiuose mokymuose ir seminaruose, gydytoja randa laiko pomėgiams. Vilniuje daug metų gyvenanti moteris yra aistringa šokėja ir keliautoja. Tokios pramogos esą leidžia pailsėti nuo nuolatinio skubėjimo.

Pašnekovė retkarčiais grįžta į gimtąjį Panevėžį. G. Bogdanskienė šypsosi, kad jai namus primena ir įdomūs sutapimai. Vaisingumo centro klinika įkurta taip pat pavadintoje gatvėje, kaip ir jos baigta gimnazija.

„Tikriausiai kažkokie keisti ženklai lemia mano gyvenimą. Mokiausi J. Balčikonio gimnazijoje, o dabar dirbu Vilniuje, J. Balčikonio gatvėje, esančioje klinikoje. Užaugau Panevėžyje ir mano pirmosios dvynukės buvo panevėžietės. Tikriausiai einu teisingu keliu…“ – pokalbį baigė viena pirmųjų motinystės gelbėtojų Lietuvoje.

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• #Gražina Bogdanskienė
• #gydytoja
• #Gyvenimas
• #motinystė