Grožisi retomis gėlėmis

Panevėžiečio gėlininko, selekcininko Algirdo Gražio sode pražydo įspūdingos gėlės – pilnavidurės kanadinės sangvinarijos.

Kitaip dar kraujo gėlėmis vadinami augalai lietuvių darželiuose – kol kas labai reti, tačiau ne vieno – ypač trokštami.

Šias baltas pilnavidures gražuoles A. Gražys augina apie keturis dešimtmečius.

Tada retus augalus gavo iš Kauno botanikos sodo. Gėlininko manymu, sangvinarijos – pačios gražiausios pavasario gėlės, bet dar labai retos lietuvių darželiuose. Kai pražysta, tiesiog traukia akį savo baltumu.

„Dabar visi labai jomis domisi, labai visiems reikia, bet man nesinori draskyti. Pačiam labai gražu.

Kai išsiskleidžia vidury dienos – tiesiog pasaka“, – žavisi gėlininkas.

Panevėžiečio Algirdo Gražio gėlyne baltai pražydusios pilnavidurės kanadinės sangvinarijos kitaip dar vadinamos kraujo gėlėmis. R. Radvilos nuotr.

Jis svarsto, kad įtakos, kodėl šios gėlės gerokai anksčiau nerado vietos lietuviškuose darželiuose, galėjo turėti ir tai, kad sangvinarijos gana sunkiai dauginasi.

Pasak jo, šių aguoninių šeimai priklausančių gėlių tėvynė – Kanada. Ir čia jos auga ne visoje šalyje, o tam tikrose teritorijose.

„Sangvinarija yra miškų augalas. Kanadoje miške auga kaip pas mus pavasarį žibutės“, – pasakoja panevėžietis.

A. Gražys pasakoja, kad šias baltai žydinčias gėles indėnai vadina kraujo gėlėmis.

Tokį vardą jos pelnė dėl to, jog perlaužus gumbą, bėga į kraują panašios sultys.

Indėnai šiuos augalus naudojo ir medicinoje, tačiau kai kurios jų dalys – nuodingos.

Sangvinarijos dauginamos rugsėjį gumbais.

Gėlininko teigimu, jos auga labiau pavėsyje, tačiau selekcininko sode puikiai veši ir saulėtoje vietoje.

Sangvinarijos mėgsta drėgmę, jas reikia kasdien laistyti.

Įspūdingais žiedais jos lepina geras porą savaičių, o vėliau žaliuoja iki pat rugsėjo.