Dar ne taip seniai Gabrielė nė nebūtų pagalvojusi, kad iškels koją iš Vilniaus, kur jos gyvenimas sukasi kaip verpete. Bet pačiame pandemijos įkarštyje sugrįžusi į Panevėžį apsisprendė iš jo ir nebeišvažiuoti.
„Sprendimas įvyko tiesiog ekspromtu. Man siūlė grįžti į Vilnių, o tuo pačiu metu netikėtai atsirado Panevėžio centre patalpos. Man jos labai patiko“, – sako Gabrielė.
G. Macinkevičiūtė juokiasi, jog dabar šimto kvadratinių metrų studijoje dirba keliais etatais – ji ir vizažistė, ir buhalterė, ir komandos atrankos specialistė, ir administratorė, ir valytoja.
Gabrielė sutinka, kad idėja likti Panevėžyje ir čia kurti savąją grožio oazę buvusi didžiulė avantiūra.
„Mane gąsdino, kad Panevėžyje didelė konkurencija, kad visi vieni kitus pažįsta ir nieko naujo čia nebereikia. Bet pasakiau: arba bandau dabar, arba niekada. Nėriau stačia galva“, – prisimena meistrė.
Kai dabar Gabrielės, kas paklausia, tai kaipgi sekasi, ji atšauna: žiauriai gerai! Geriau nė negalėjusi įsivaizduoti.
„Čia ramu, gera, nereikia spūstyje sėdėti kelias valandas. Jauni žmonės, mano bendraamžiai, grįžta, čia kuria šeimas, verslus. Panevėžys man pasirodė labai tinkamas miestas kurti“, – liaupsių negaili Gabrielė.
Nors pamena, jog kadaise, kaip ir daugelis jaunų žmonių, pati norėjo iš čia pabėgti.
Grožio pasaulyje G. Marcinkevičiūtė sukasi nuo šešiolikos.
Netgi vaikystėje, paklausta, kuo bus užaugusi, atšaudavo – dažytoja. Visi jos vaikiški žaidimai būdavę su grožio prieskoniu.
„Imdavau grietinę arba sviestą ir tepdavausi veidą. Įsivaizduodavau, jog tepu kokią prabangią kaukę“, – juokiasi Gabrielė.
Vėliau ji pradėjo lankyti siuvimo būrelį. Siūdavo drabužius, juos reikėdavo pristatyti ant podiumo. Nors mergina visai nenorėdavo stovėti scenoje, bet vadovė labai skatino. O vėliau vadovei gimė dar viena geniali mintis.
„Ji man sako: Gabriele, tai tu dažyk modelius. Nuo to viskas ir prasidėjo, – pasakoja grimuotoja. – Pamenu, visi kartodavo: „Kaip gerai, kad tu žinai, kuo nori dirbti.“
G. Marcinkevičiūtės rankos kūrė ne vieno populiaraus televizijos serialo ar filmo veikėjų įvaizdį. „M studio photography stories“ nuotr.
Socialinių tinklų, kur G. Marcinkevičiūtė būtų galėjusi parodyti savo darbus platesnei auditorijai, dar nebuvo. O ir kompiuterį turėjo vos vienas kitas.
Pastebėjusi dukros talentą, mama paskatino Gabrielę užsirašyti į profesionalius makiažo kursus, surado jai mokytoją Panevėžyje.
Tada pirmą kartą mergina turėjo galimybę prisiliesti prie profesionalų teptukų bei dažų. Sau būdavo ir modelis, ir eksperimentinis triušis.
Būdama dvyliktoje klasėje G. Marcinkevičiūtė pradėjo mokytis grimo akademijoje Vilniuje. Ją baigusi gavo profesinį išsilavinimą, tapo diplomuota grimo dailininke. Labai brangius privačius kursus tuomet baigė vos trys iš dvidešimties studentų, kiti pasuko savais keliais.
Anot Gabrielės, metus trukę kursai davė labai stiprų pagrindą. Iš karto galėjo atlikti praktiką televizijoje, kine ar teatre.
Tuo metu didžioji Gabrielės siekiamybė buvo įsitvirtinti kaip grimuotojai filmavimo aikštelėje. „Patekti į filmavimus, televiziją, dirbti užkulisiuose buvo mano didžiausia svajonė“, – pamena panevėžietė.
Ir jai pavyko!
G. Marcinkevičiūtei teko grimuoti daugybę Lietuvos įžymybių, o projektas vijo projektą.
Gabrielė dirbo serialuose „Moterys meluoja geriau“, „Šviesoforas“, „Prakeikti“.
„Kurdavau visą personažų įvaizdį nuo šukuosenos iki grimo, kartais tekdavo stilizuoti drabužius. Nors tokiuose serialuose yra ir stilistai, grimuotojas taip pat turi kalbėtis su režisieriumi, kaip įsivaizduoja vieną ar kitą personažą“, – pasakoja Gabrielė.
Geriausius įspūdžius G. Marcinkevičiūtė parsivežė iš pilnametražių filmų filmavimo aikštelių, kuriose dirbo garsiausi režisieriai.
Jai teko grimuoti ir Lietuvos kino grando, šešių „Sidabrinių gervių“ laureato, režisieriaus Igno Jonyno filmo „Nematoma“ aktorius, ir darbuotis Ernesto Jankausko jautrioje vaidybinėje dramoje „Čia buvo Saša“.
„Kadangi filmavimuose dalyvaudavau nuo pat pradžios – gyvenau tuo. Komanda man tapdavo kaip antra šeima“, – sako Gabrielė.
Anot G. Marcinkevičiūtės, darbas kine labai skiriasi nuo to, ką grimuotojas atlieka televizijos projektuose ar teatre. Visur vis kitokios grimo subtilybės.
„Makiažui, kurį meistras daro klientui kokia nors proga, galima skirti kiek tik nori laiko. O filmavimuose limitas mažesnis. Čia daugiau konvejerinio darbo, reikia tempo, kokybės, greičio“, – vardija Gabrielė.
Dar viena G. Marcinkevičiūtės aistra – kūno tapymas.
Lietuvoje tai dar gana naujas dalykas, o pasaulyje – labai vertinamas menas.
Panevėžietė ir pati yra dalyvavusi kūno tapybos čempionate. Lietuvoje su savo išskirtiniu darbu laimėjusi trečiąją vietą.
„Tai labai šviežia meno šaka, o kartu ir labai brangi. Tapymas ant kūno vertinamas daugiau kaip menas. O kas nori mokėti už meną? Todėl tai pasilikau kaip hobį“, – sako Gabrielė.
Paradoksalu, tačiau neįtikėtinus vaizdus ant kūno tapančiai makiažo meistrei dailė toli gražu nebuvo mėgstamiausia pamoka.
Mokykloje tuomet mokėsi šio dalyko B lygiu ir juokiasi, jog toji pamoka buvo skirta kitiems namų darbams atlikti.
„Kai reikėdavo nupiešti kokį eskizą, tiesiog nupiešdavau žmogeliuką iš pagaliukų – galvytė, rankytės, kojytės, – pasakoja Gabrielė. – Bet visada sakau, kad kūnas nėra baltas lapas. Viskas turi ateiti iš vidaus. Ant kūno tapyti sudėtingiau nei ant popieriaus.“
Kai tik randa laisvą minutėlę, G. Marcinkevičiūtė visada grįžta prie kūrybinių projektų – kūno ir veido tapymo, įspūdingų aksesuarų ir bendro įvaizdžio kūrimo.
Vasarą ji sukūrė unikalią karūną iš kviečių, stilizavo visą savo įvaizdį, jį įamžino nuotraukose. Idėjos Gabrielės galvoje tiesiog verda, tad yra pristačiusi ne vieną tokių darbų ciklą.
„Makiažai klientėms visgi yra sezoniniai ir gana standartiniai. Jų nereikėtų painioti su kūrybiniais įvaizdžiais, kuriuose karaliauja ryškios spalvos“, – sako Gabrielė.
Pasak įspūdingus piešinius kuriančios G. Marcinkevičiūtės, tapyti ant kūno kur kas sunkiau nei ant balto popieriaus lapo. Asmeninio archyvo nuotr.
Anot G. Marcinkevičiūtės, patirtis ateina kartu su praktika. Neužtenka paimti į rankas dažus ir teplioti, kaip išmanai.
Jos manymu, šiame darbe yra tik 10 proc. talento arba sėkmės, o visa kita – nuolatinis darbas.
Geras makiažo specialistas, anot Gabrielės, turi būti ir geras pašnekovas. Juk reikia ir nuotaką jos svarbiausią dieną nuraminti, ir aktorius, kurie tuoj lips į sceną ar skubės į filmavimo aikštelę, išklausyti.
„Mes, grimuotojai, tampame tarsi psichologai. Kai aktoriai ateina į grimo kambarį, esame pirmieji žmonės, kuriuos jie sutinka, ir paskutinieji, kurie išlydi. Ar žmogus kamštyje stovėjo, ar vaikas susirgo, ar kokia meninė krizė ištiko – turime išklausyti“, – šypteli Gabrielė.
Sėkmė G. Marcinkevičiūtei yra daryti tai, ką mėgsta. O geriausias darbo įvertinimas ir komplimentas jai – ne piniginis atlygis, o klientas, kuris dar ir dar kartą grįžta su šypsena.
Gabrielė ne tik kuria makiažus, bet ir veda vizažo mokymus moterims, rengia naujas grožio specialistes.
Anot Gabrielės, dėstytojos kelias yra tikrasis jos gyvenimo paradoksas, nes mokytojavimo ji visą laiką kratėsi.
„Mano mama pedagogė ir aš visada sakydavau, kas jau kas, bet mokytoja tikrai nebūsiu! Žinojau, koks sunkus tai darbas. Bet gerai sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti“, – šypsosi G. Macinkevičiūtė.
Ji svarsto labai daug išmokusi iš mamos, nors jųdviejų sritys – visiškai skirtingos.
„Supratau, kiek laiko atima pasiruošimas pamokoms. Turi šimtą kartų pakartoti ir nenuleisti rankų, nes galbūt šimtą pirmąjį kartą kas nors jau ateis mokiniui į galvą. Dabar galvoju: kaip gera išmokyti kitą. Duok kitam ir tau grįš šimteriopai“, – ne kartą įsitikino Gabrielė.
Pasak įspūdingus piešinius kuriančios G. Marcinkevičiūtės, tapyti ant kūno kur kas sunkiau nei ant balto popieriaus lapo. Asmeninio archyvo nuotr.
Po devynerių metų, praleistų grožio srityje, G. Marcinkevičiūtė vis pasvajoja apie ramesnius savaitgalius. Nors pati puikiai supranta, jog šioje srityje tai nėra realu. Savaitgaliai jai – pats darbymetis.
Visgi ji sako su metais supratusi, kad privalo skirti laiko sau.
„Niekada nemokėjau pasakyti ne. Labai daug dirbau nemokamai, jei kur kviesdavo, visada važiuodavau padėti. Ir tikrai išlošiau, nes taip mezgėsi pažintys, plėtėsi pažįstamų ratas. Įsitikinau, kad net jei kartais atrodo, jog ko nors daryti neapsimoka, reikia bent pabandyti“, – mano Gabrielė.
Per tuos metus panevėžietė ne kartą galvojo, kad perdegė ar net sudegė. Tada susimąstydavo: o kuo dar norėtų ir galėtų užsiimti?
Nerasdavusi jokio naujo atsakymo, vėl imdavosi kūrybinių darbų. O įgavusi energijos grįždavo su naujom jėgom.
G. Marcinkevičiūtė sako anksčiau buvusi žmonių žmogus – nuolatos sukdavosi jų apsuptyje, bet dabar atrandanti ramybę gamtoje.
„Ar žiema, ar vasara, važiuoju į gamtą, į užmiestį. Tai – savotiškas mano pabėgimas. Turiu savo ramybės oazę ir ten atsipalaiduoju. Dirbdama su žmonėmis atiduodu savo energiją, todėl kažkaip turiu ją ir susigrąžinti“, – šypsosi Gabrielė.