Vilniuje sukūręs verslą, savanoriavęs Danijoje pabėgėlių stovykloje J. Grigaliūnas galiausiai sugrįžo į Panevėžį ir dabar visas jėgas atiduoda stengdamasis parodyti tikrąjį kelią gatvės jaunimui. Tomo Pošiūno nuotr.

Grįžo užaugti su Panevėžio jaunimu

Grįžo užaugti su Panevėžio jaunimu

„Pinigai suteikia komfortą, o laimė ateina visai iš kitur“, – įsitikinęs trisdešimtmetis panevėžietis Jurgis Grigaliūnas. Baigęs verslo mokslus, sukūręs ne vieną įmonę, jis save atrado dirbdamas su jaunimu.

Jurgis, kaip ir dauguma jaunų žmonių, baigęs mokyklą save įsivaizdavo tik sostinės šurmulyje. Iš Panevėžio studijuoti į Vilnių išvykęs vaikinas septynerius metus ten ir gyveno.

Studijavo įstaigų ir įmonių administravimą, pats kūrė įvairias verslo kompanijas: nuo kompiuterių taisyklos, automobilių nuomos iki virtualių turų ir sporto renginių. Bet vieną dieną nutarė kraustytis atgal į gimtinę.

Jau pusantrų metų J. Grigaliūnas yra Panevėžio atviro jaunimo centro (AJC) specialistas darbui su jaunimu gatvėje. Ši įstaiga, sumaniusi tiesiog viešosiose miesto erdvėse bendrauti su jaunuoliais, parodyti jiems prasmingesnį gyvenimo kelią, įsteigė du tokius etatus.

„Gyvenimas yra prasmingas tik tada, kai sugebi išlikti kitų atmintyje, kai tavo darbai teikia džiaugsmą ne vien tau.“

J. Grigaliūnas

„Viskas prasideda nuo rajono „zondavimo“. Stebime, kur kas renkasi, būriuojasi, vis po truputį rodomės, pratiname vietinius prie savęs. Ir pasitaikius progai užmezgame kontaktą: pasiūlome ką nors kartu nuveikti, pavyzdžiui, krepšinį pažaisti“, – apie savo misiją Panevėžyje pasakoja Jurgis.

Pelnyti pasitikėjimą

Į jaunimo gretas tam tikro rajono gatvėje infiltruoti tokie specialistai, anot Jurgio, negali slėpti savo tikslų – turi mandagiai prisistatyti ir atskleisti užduotį. Paskui būna nelengvas procesas pelnyti naujųjų draugų pasitikėjimą ir tik vėliau – ilgas individualus darbas su kiekvienu atskirai.

„Gilinamės, kas jiems aktualu, kokių pomėgių turi, ką norėtų veikti gyvenime, ko trūksta, ir panašiai. Paskui bandome jiems padėti eiti norimu keliu, tobulėti ir augti. Supažindiname su mūsų centro veikla, kviečiam juos čia apsilankyti, dalyvauti įvairiuose mokymuose, konsultacijose, dailės terapijoje ir panašiai. Visiems ta pati veikla juk nebus įdomi, visi esame skirtingi“, – priduria iki šiol dažniausiai aplink Liepų alėją jaunimo ieškodavęs pašnekovas.

Tomo Pošiūno nuotr.

Į savo darbą gatvėje J. Grigaliūnas eina po penkis kartus per savaitę. Tik retkarčiais lieka darbovietės patalpose pildyti būtinų dokumentų.

Bet dėl darbo sąlygų lauke jis nesiskundžia – Jurgiui patinka tokios pareigos. Jis mato savo veiklos prasmę ir patenkintas sulaukdamas rezultatų. Didžiausias džiaugsmas Jurgiui, kai pasiutę miesto vaikėzai atranda geresnius pomėgius nei muštynės gatvėse ar žalingi įpročiai.

Tokie dalykai greitai neateina, bet pirmieji pokyčiai J. Grigaliūną labai motyvuoja stengtis.

„Kas pradeda sportuoti, kas fotografuoti, kai kurie susidomi mūsų centro veikla ir pradeda lankyti užsiėmimus. Bet kantrybės tai pasiekti tikrai reikia“, – neslepia pašnekovas.

Tramdė muštynes

Kartą J. Grigaliūnui einant išskirtinę tarnybą mieste teko ir įsiplieskusį tarp jaunuolių „gaisrą“ gesinti.

Buvo visko, – apie savo darbą sako Jurgis. – Kartą su kolega vaikščiodami patekome į tikrą muštynių verpetą. Įkaušę jaunuoliai įsivėlė į konfliktą su namo gyventoju, jau buvo apsiginklavę strypais, grindinio plytelėmis.“

Darbo su jaunimu specialistams ekspromtu teko ieškoti būdo sutramdyti įkaitusias būrio emocijas. Padėjo pokalbis – išklausyti mušeikos nurimo, ir vakaras baigėsi taika.

Tik kalbėjimas ir dar kartą kalbėjimas, pasak Jurgio, yra receptas tinkamai auklėti jauną žmogų.

Asmeninio albumo nuotr.

„Būna, kad jie iš pirmo karto nesupranta, neišgirsta, bet pamažu viską galima pasiekti. Dėmesio jaunimui labai reikia. O labiausiai tokiems žmonėms patinka, kai pradeda jį vertinti, jo klausosi ir pataria. Aišku, kartais reikia atskirti ir melą, nes gyvenime sutinkame visko“, – paaiškina Panevėžio AJC darbuotojas.

Pareiga padėti vieni kitiems, jo nuomone, slypi žmogaus genuose. Bet eiti į gatvę ir lįsti prie svetimų ne visada jauku, tad tik įgytas jaunimo pasitikėjimas Jurgiui atperka ne pačias maloniausias akimirkas.

Bet ypač, pasak pašnekovo, jo darbu džiaugiasi Panevėžio įstaigos, kurių kiemuose specialistas auklėja naujus draugus. Mokyklų, vaikų darželių kiemuose tampa gerokai ramiau ir saugiau.

Su Pakistano našlaičiais

Panevėžio jaunimas J. Grigaliūnui atrodo sukalbamas, palyginti su Danijoje sutiktaisiais. Toje šalyje prieš trejus metus jis pusmetį savanoriavo Pakistano pabėgėlių vaikų mokykloje.

„Nusprendžiau prisidėti prie Danijoje vykdomų programų su pabėgėlių vaikais, dažniausiai našlaičiais, – įtraukti juos į pozityvias užimtumo veiklas. Pasiūlė bičiulis danas, kuris ten taip pat dirbo“, – pasakoja Jurgis.

Atvykęs į Ishojaus miestą, panevėžietis 14–20 metų ir vyresnius jaunuolius daugiausia mokė informacinių technologijų. Mat tada pats dirbo šiame sektoriuje.

Lietuvoje jis organizavo mokymus, susijusius su „Google 360 view“. Panevėžietis siūlydavo įmonėms pasidaryti sferines savo patalpų nuotraukas ir jungti su „Google“ duomenų baze.

„Tie vaikai Danijoje mokėsi įvairių dalykų: nuo interneto svetainių kūrimo, tinklaraštininko darbo iki muzikos. Tai yra labai panašu į AJC darbą Panevežyje“, – apie praktiką Danijoje pasakoja J. Grigaliūnas.

Tokiame darbe, anot jo, nieko nesuklastosi – dirbant su jaunais žmonėmis reikalingas didelis atsidavimas ir iniciatyvumas.

„Tiems našlaičiams reikėjo labai daug pagelbėti, kad nenuklystų į šunkelius. Kiekviena asmenybė buvo svarbi – juk visi mes esame skirtingi. Jeigu žuvį vertinsime pagal gebėjimą lipti į medį, ji visą gyvenimą galvos, kad yra kvaila“, – palygina Jurgis.

Asmeninio albumo nuotr.

Naujas etapas savo mieste

Pakistano vaikai, anot jo, gerokai atpratę nuo darbo. Tai – antroji tos šalies karta, gyvenanti iš gausių naftos išteklių, todėl nejaučia atsakomybės išsilaikyti savo jėgomis.

„Pabėgėlių atžalos buvo dešimt kartų sunkesnio būdo nei panevėžiečiai“, – sako Jurgis.

Jo nuomone, tėvai savo atžaloms tiesiog perdavė netinkamą indėlį.

Visgi supratęs, kad laikas Danijoje tik bėga, o jis vis ilgisi brangių žmonių namie, J. Grigaliūnas paliko pabėgėlius.

„Vilnius, kaip miestas, man tada nebetiko, tai ir grįžau į Panevėžį pradėti viską iš naujo“, – pasakoja kraštietis.

Šaknis į Panevėžio žemę Jurgis iš naujo pradėjo leisti organizuodamas įvairius renginius. Negana to, į juos ėmėsi kviesti vaikus iš globos namų. Naujai iškeptas „šoumenas“ taip tikėjosi Panevėžyje sumažinti socialinę atskirtį ir suteikti daugiau galimybių, kam jų stinga.

Paklaustas, iš kur tas noras padėti likimo nuskriaustiems vaikams, Jurgis patikina, kad pats turėjo labai gerą vaikystę ir tokių problemų iš jos tikrai neatsinešė į suaugusiojo pasaulį.

„Turėjau nuostabią mama, atidavusią visą save, kad padarytų iš manęs rimtą žmogų. Pagalbos kitiems mintį man labiau diegė močiutė. Bet, aišku, visi turėjome vaikystėje įvairių situacijų, kėlusių mums baimių ir daug neigiamų įsitikinimų, kurie paskui lydi visą gyvenimą“, – sako Panevėžio AJC darbuotojas.

Tačiau tik pabuvęs Danijoje jis teigia supratęs, jog vaikai nėra kalti dėl savo problemų. Visuomenė, pasak Jurgio, neteisi, atstumdama kai kuriuos žmones ir lipdydama jiems blogiukų etiketes. Šias jie ir nešioja visą gyvenimą.

„Tai – užburtas ratas. Jeigu vaikai šeimoje mato narkotikus, girtavimą, tai jiems atrodo normalu. O jeigu auga be tėvų, kas tuomet jiems parodys gyvenimo pavyzdį? Telieka tik gatvė, kuri turi savo taisykles. Esu matęs visko: įvairių šeimų ir kaip vaikai nuo to kenčia“, – patirtimi dalijasi Jurgis.

Asmeninio albumo nuotr.

Traukos lenktynių varžybose

Toks J. Grigaliūno požiūris sulaukė Panevėžio AJC dėmesio. Ėmės talkinti šiai įstaigai, netrukus naujokas gavo ir darbo pasiūlymą padėti jaunimui gatvėje.

„Kas daugiau, jeigu ne mes patys viską galime pakeisti ir pagerinti gyvenimą savo mieste“, – tvirtina Jurgis, šiuo metu siekiantis gauti oficialų jaunimo darbuotojo pažymėjimą.

Tam jis dalyvauja Jaunimo reikalų departamento vykdomoje penkių modulių programoje.

Neatsisakė jis ir savo verslo, kuriam paskyrė studijas sostinėje. Išvykdamas į Daniją, visas įmones uždarė ir turtą išpardavė. Bet dabar vėl turi įvairiausių idėjų.

„Nuo verslo niekur nepabėgau. Tiesiog pinigai suteikia komfortą, o laimė ateina visai iš kitur. Mano manymu, gyvenimas prasmingas tik tada, kai sugebi išlikti kitų atmintyje, kai tavo darbai teikia džiaugsmą ne vien tau“, – įsitikinęs Jurgis.

Šiuo metu jis Panevėžyje organizuoja ir automobilių sporto renginius, tikėdamasis savo gimtinę paversti automobilininkų sostine.

Į J. Grigaliūno šią vasarą surengtą Lietuvos „drago“ čempionatą Aukštaitijos sostinėje dalyviai rinkosi iš visos Lietuvos. Panevėžiui tai naudinga: atvyksta turistų, nuomojami kambariai viešbučiuose, pietaujama kavinėse.

„Visgi dabar man svarbiausia darbas su jaunimu, o papildoma veikla padeda plačiau save realizuoti, tai mano hobis“, – sako Jurgis.

Trisdešimtmetis prasitaria, kad jau nebeveja minčių ir apie šeimą. Jis šypteli, kad po tokios praktikos su jaunimu savo atžalas auklėti bus lengviau.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų