-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tokie kūriniai, kaip Panevėžyje gimusi skulptoriaus Juozo Zikaro garsioji „Laisvė“ – net žeminti ir naikinti išlieka gerbiami per amžius.
Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, 1928 metais, Kaune, Karo muziejaus sodelyje atidengtas Juozo Zikaro sukurtas „Laisvės“ paminklas. Kūrinys to meto žmonėms neabejotinai kėlė šiltus jausmus ir pasididžiavimą sugebėtu išsaugoti ilgu laisvės dešimtmečiu.
O Laisvę vaizduojanti plastiška moters angelo figūra savo lengvumu, bet kartu ir ryžtingu nusiteikimu rodė, kad kelio atgal negali būti.
Kaip ir tikrajai Lietuvos laisvei, taip ir ją vaizduojančiai skulptūrai neilgai trukus teko patirtį skaudžius išbandymus.
Lietuva buvo okupuota, „Laisvė“ po kelerių metų irgi nugriauta.
„Mes matėme, kaip darbininkai vertė ten sudėtus akmenis, kaip krovė juos į sunkvežimį, „palutarka“ vadintą. Paskui prie tos mašinos su akmenimis pririšo lyną, o kitą jo galą su kilpa užmetė ant „Laisvės“ – ant jos liemens.“
A. Nistelienė
Nedaug kas savo akimis matė tą cinišką simbolio išniekinimą. 1950 metais, artėjant Dainų šventei, muziejaus sodelio teritorijos dalis buvo aptverta aukšta lentų tvora, kad praeiviai nematytų, kas už jos vyksta.
Kaip pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus padalinio J. Zikaro namų-muziejaus darbuotoja, skulptoriaus atminimo puoselėtoja Rasa Ruibienė, tuomet visuomenę bandyta įtikinti, kad tvora užtverta norint vietovę sutvarkyti, skulptūras nuvalyti.
Tačiau vis dėlto buvo kas matė, kokie „tvarkymo“ darbai už tos tvoros vyko.
Apie vieną 1950 metų dieną gali papasakoti savo akimis šį procesą stebėjusi buvusi panevėžietė Apolonija Nistelienė, tuo metu Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavusi architektūrą.
„Nuo K. Donelaičio gatvės tvora buvo labai aukšta. Bet šalia esančiame pastate, ketvirtame aukšte, buvo mūsų braižyklos. Patalpos, kurioje aš dariau savo diplominį darbą, langai kaip tik buvo į tą pusę. Mes matėme, kaip darbininkai vertė ten sudėtus akmenis, kaip krovė juos į sunkvežimį, „palutarka“ vadintą. Paskui prie tos mašinos su akmenimis pririšo lyną, o kitą jo galą su kilpa užmetė ant „Laisvės“ – ant jos liemens. Mašina pradėjo važiuoti ir skulptūra iš karto krito. Bet ji nesudužo, nelūžo, gal tik nestipriai nukentėjo“, – pasakoja Kaune gyvenanti 95 metų A. Nistelienė.
Juozas Zikaras piešimo pamokoje Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. 1920–1928 metai. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.
Laimė, skulptūra nebuvo sunaikinta. Nugabenta į Karo muziejaus rūsį, ji ten išgulėjo iki 1966 metų.
Maždaug tais metais „Laisvę“ sutvarkė, restauravo ir įkurdino tuometinėje Skulptūrų ir vitražų galerijoje Sobore. Ten ji ir sulaukė savo sugrįžimo valandos.
Ypatingą dieną – 1989 metų vasario 16-ąją – „Laisvė“ buvo atstatyta tiksliai toje pat vietoje, kur sovietmečiu buvo nugriauta.
Ir tuo metu Lietuvos žmonės buvo ne mažiau išdidūs ir laimingi, kaip tie, kurie „Laisvės“ skulptūrą pamatė pirmą kartą anuomet, minint Nepriklausomybės dešimtmečio sukaktį.
Tiesa, „Laisvė“ sugrįžo į kitą vietą, nei buvo atidengta 1928 metais. Mat pastačius naują Karo muziejaus pastatą, 1936 metais „Laisvė“ buvo perkelta į kitą vietą. Paminklas tuomet buvo užkeltas ant aukštesnio pjedestalo.
O 1989 metais rengiantis atstatyti paminklą, kasant, ir buvo rastas senojo pamato kampas.
A. Nistelienė sako, kad ir nugriautojo, ir atstatytojo paminklo bendras vaizdas lygiai toks pat – ir toje pat vietoje, ir atgręžtas į tą pačią pusę.
Juozas Zikaras buvo padaręs ir įspūdingo, Lietuvos istoriją, simbolizuojančio pjedestalo modelį, kuriame pavaizdavo visą Lietuvos valstybės kūrimosi istoriją. MUZIEJUEDUKACIJA.LT nuotr.
Garbaus amžiaus moteris puikiai mena ir skulptoriaus J. Zikaro laidotuves – tuomet, 1944 metais, ji buvo pirmo kurso studentė ir kartu su kitomis draugėmis ėjo lydėti tragiškai mirusio menininko į paskutinę kelionę.
„Buvo labai apniukusi diena, bjaurus oras. Karstas, įkeltas į sunkvežimį, buvo vežamas K. Donelaičio gatve, darant didelį lanką. Privažiavus prie paminklo, visa procesija sustojo ir kurį laiką ramiai pastovėjo, tarsi leido skulptoriui atsisveikinti su savo „Laisve“. Nežinau, ar ten sakė kas kalbą, mes ėjome pačiame gale, nieko nesigirdėjo, nesimatė. Palaidojo skulptorių pagrindinėse miesto kapinėse Vytauto prospekte. Dabar tų kapinių nebėra – įkurtas Ramybės parkas, o J. Zikaro palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines“, – pasakoja kaunietė.
Pagrindinės Kauno kapinės buvo naikinamos 1959 metais. Ne visi palaikai iškelti į kitas vietas – daug jų liko buldozeriu sulygintoje žemėje.
1944-ieji. Paskutinė Juozo Zikaro nuotrauka. MUZIEJUEDUKACIJA.LT nuotr.
Panevėžyje A. Nistelienė gyveno šešerius metus – tuomet, kai mokėsi Mergaičių gimnazijoje. Ją baigė 1943-iaisiais.
Paskui 1944–1950 studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o 1949–1951 – Vilniaus universitete. Ilgus metus moteris dirbo Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriaus architekte, vėliau – kitose Šiaulių įstaigose. A. Nistelienė – Lietuvos architektų sąjungos narė, paskelbusi straipsnių architektūros klausimais, dabar jau 30 metų vėl gyvena Kaune.
Buvusi panevėžietė gimnazistė išsaugojo gražius prisiminimus apie Panevėžį, apie daugelį ano meto krašto šviesuolių, menininkų, pedagogų ir gražiu žodžiu mini miestą, kuriame ir vėliau dažnai lankydavosi kaip viešnia.
Ji buvo atvykusi ir į gimnazijos baigimo 70-ies metų sukakties susitikimą, bet apgailestauja, jog tuomet susitiko tik dvi klasės draugės.
Jos prisiminė daug svarbių gyvenimo įvykių, kalbėjo apie 1943 metų birželį – metą, kai jų abiturientų laida gavo brandos atestatus, o tuo pačiu metu teko laidoti gerbiamą rašytoją, mokytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
Kaunietė mena daug šviesių, prieškariniame Panevėžyje gyvenusių asmenybių, su pagarba mini jų veiklą, jų sukurtas vertybes.
Garsiąją „Laisvę“ Juozas Zikaras kūrė Panevėžio gimnazijos sporto salėje. PANEVĖŽIO JUOZO BALČIKONIO GIMNAZIJOS ISTORIJOS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Panevėžyje sukurta Juozo Zikaro „Laisvė“ – ypatingas kūrinys.
Muziejininkė R. Ruibienė sako, kad šios skulptūros figūrai pozavo menininko žmona Anelė Tūbelytė-Zikarienė, o „Laisvės“ veidui – skulptoriaus mokinė Marija Ramanauskaitė-Statkevičienė, kuriai tuomet buvo 17 metų.
„Šios moters sūnus Kęstutis pasakojo menantis, jog 1950 metais, prie tos „Laisvę“ nuo žmonių atskyrusios tvoros jį, vaiką, atsivesdavęs tėtis ir abu žiūrėdavo pro tvoros plyšius į paminklą. Tėtis jam sakęs: „Pažiūrėk į skulptūros veidą, o parėjęs namo pažiūrėk į mamą – čia ji. Gerai įsižiūrėk, nes kai tvorą nugriaus, tos skulptūros čia jau nebebus“, – pasakoja muziejininkė.
Tai rodo, jog žmonės tada žinojo ir suprato, kodėl buvo tverta tvora ir ką valdžia sumanė padaryti.
R. Ruibienė sako, jog buvo nuomonė, kad skulptūros veidui pozavo Elena Jasinskaitė, tačiau vis dėlto, remiantis surastais duomenimis, nutarta, kad tai buvo Marija Ramanauskaitė.
Manyta, kad šiai skulptūrai pozavo net kelios moterys, tačiau iššifravus 1944 metais J. Zikaro į plokštelę įrašytus atsiminimus apie skulptūros kūrimą, tapo aiškiau.
1950-aisiais Kaune J. Zikaro garsioji „Laisvė“ nugriauta, o į tą pačią vietą sugrįžo jau 1989-ųjų vasario 16-ąją. MUZIEJUEDUKACIJA.LT nuotr.
Tuo metu J. Zikaras dirbo Panevėžio gimnazijoje piešimo mokytoju. Savo dirbtuvių jis neturėjo, tad kūrybinis darbas, direktoriaus leidimu, vyko sporto salėje. Kaip gimsta skulptūra, ir matyti, ir savo nuomonę išsakyti galėjo visi norintys.
Skulptūros vaizdas keitėsi – iš pradžių moteris vaizduota vilkinti trumpa suknele. Bet ne visiems įtiko atidengtos kojos ir skulptorius aprengė „Laisvę“ ilgu drabužiu.
Skulptorius norėjo, kad „Laisvė“ stovėtų ant didelio pjedestalo su bareljefais, vaizduojančiais baltų tautų istoriją. Šiam norui dėl ribotų lėšų nebuvo lemta išsipildyti.
J. Zikaro muziejuje saugomas ir pjedestalo maketas.
O apie „Laisvę“ J. Zikaras savo vaikams yra sakęs, kad sutraukytos grandinės jos rankoje simbolizuoja fizinę veiklą, rūbas – laisvą žodį, plazdanti vėliava – laisvą mintį, o sparnai – laisvą sielą.
Gabus, pirmasis profesionalus Lietuvos skulptorius gaudavo ir daugiau įdomių užsakymų.
J. Zikaras sukūrė visų nominalų litų ir centų monetų gipsinius modelius, bareljefą Nežinomo kareivio kapui, garsiąją skulptūrą „Knygnešys“, garbingų tautos vyrų Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto biustus, daugelį kitų svarbių kūrinių ir, žinoma, visų vertinamą „Laisvę“.
