Gimtinės praeitis parodė ateitį

Gimtinės praeitis parodė ateitį

Tarp Žaliosios ir Lėvens, dabar jau beveik nunykusiame Velniakių kaime, Karsakiškio seniūnijoje, prasidėjo ir vieno garsiausių Lietuvos mokslininkų, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio gyvenimo istorija.

Vienas žinomiausių Lietuvos istorikų kartkartėmis pasirodo ir Panevėžyje, iš kurio rajono yra kilęs. Tačiau šį tyrinėtoją, ko gero, labiausiai žino Karsakiškio seniūnijos gyventojai. Būtent šiose gamtos ir istorijos apdovanotose apylinkėse gimęs ir užaugęs R. Miknys kraštiečius dažnai pradžiugina savo sveikinimais, pranešimais per vietines šventes. Karsakiškiui šis mokslininkas yra parašęs ir straipsnį Elenos Klingienės knygoje apie jo istoriją „Tarp Žaliosios ir Lėvens: Karsakiškis“.

Beveik keturis paskutinius gyvenimo dešimtmečius 60-metis R. Miknys gyvena ir dirba Vilniuje. Baigęs istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete, jis liko dirbti šioje srityje ir kartu tobulino savo žinias, stažavosi užsienio valstybėse. Mokslininko karjeros siekęs vyras dėstė studentams, nuo 1986 m. pradėjo dirbti Lietuvos istorijos institute. Pastarąjį dešimtmetį šioje įstaigoje eina direktoriaus pareigas.

„Išleisti knygą apie Karsakiškį buvo didžioji mano mokytojo Prano Tamošiūno svajonė. Jis mane ir atvedė į istoriją, kuri tapo mano gyvenimo dalimi“, – apie savo kelią į didįjį mokslą „Sekundei“ sutiko papasakoti Lietuvos istorijos instituto vadovas.

Maro ir geležies kraštas

Gimė R. Miknys su dar dviem sesėmis paprastų kaimo žmonių šeimoje Velniakių kaime, Žaliosios girios pašonėje. Čia gyveno jo tėvai ir seneliai, kurie pasakojo apie dabar jau beveik išnykusios gyvenvietės ištakas. Šiuo metu Velniakiuose gyvybe alsuoja vos viena sodyba. Didžiausias judėjimas čia prasideda tik tuomet, kai netoli esantys ūkininkai ima arti ir sėti kaimo trobas pakeitusiuose derlinguose laukuose.

„Mano pirmieji vaikystės metai prabėgo Velniakiuose, kuriuos palikau trejų metų ir su tėvais persikrausčiau į netoli esančius Vepus. Tačiau gimtinė – man brangus kraštas tėvų, senelių prisiminimais“, – sako istorikas.

Pašnekovo gimtinės pradžią žmonės buvo linkę sieti su švedų karais ir nuo to laiko prasidėjusiais bado ir maro protrūkiais XVII a. Pagal padavimą vien iš suvežtų mirusiųjų kūnų susidaręs Butėnų kalnas. Nuo tada maro bijantys pabėgėliai ėmė kurtis tarpumiškėse.

Dar mokykloje R. Miknys nusprendė būti istorikas, o šiandien jis Lietuvos istorijos instituto direktorius.

Tačiau čia esą žmonių gyventa ir dar seniau. Tai liudija archeologiniai radiniai iš akmens amžiaus ir balose likę duburiai, kuriuose ilgai telkšodavo rudas vanduo su varine plėvele paviršiuje, o pakraščiais augdavo rūdimis apsinešusi šiurkšti žolė. Istoriko nuomone, minėtose vietose senovėje galėjo būti kasama balų rūda ir iš jos lydoma geležis.

Manoma, kad į vieną gatvinį Velniakių sodžių gyventojai susikėlė tik XVIII a. viduryje ar pabaigoje. Tuomet čia galėjo įsikurti ir paties R. Miknio protėviai.

Savo gimtinę istorikas su kitais kraštiečiais pagerbė 2014 m. pastatęs kryžių.

Tėvai kovojo už laisvę

„Nesu aš vienintelė šio krašto įžymybė. O kas galiausiai yra tas žodis? Galbūt Velniakiams labiau nusipelnė tas ūkininkas, kuris dabar neleidžia jiems užželti piktžolėmis“, – kukliai kalbą apie nuo šio kaimo kilusius garsius žmones pasuko R. Miknys.

Praeityje Velniakiai, anot jo, buvo labai karinga vieta. Čia gyveno 1863 metų sukilimo dalyviai, vedami Eliziejaus Liutkevičiaus. Į jo būrius įsijungė ir kalbinto istoriko giminaičiai. Sukilimo metais Velniakių kaimą dažnai iš pasalų puldavo raiti kazokai, kurie į kiemus sušokdavo tiesiog per tvoras. Vyrai daugiausia išsislapstydavo. Atsakyti tekdavo moterims, paaugliams, seneliams.

Kentėjo šių apylinkių gyventojai ir knygnešių, partizanų, savanorių metais, nes ne vienas velniakietis pasuko į tokią tarnybą savo tėvynei. Augdamas R. Miknys nesuprato, kodėl jo tėvas, padauginęs velnio lašų, imdavo koneveikti komunistus ir grasindavo jiems ateisiančia teisybės diena.

„Mano tėvas buvo kolūkietis, prižiūrėjo kolūkio arklius ir tuo pagarsėjo net iki Maskvos. Nuolat būdavo apdovanojamas už sportinių arklių auginimą. Jau tai rodė jo išskirtinumą iš kaimo masės. Vakarais garsiai skaitydavo visus laikraščius, išskyrus grynai komunistinį. O išgerdavęs jis imdavo kalbėti neaiškius dalykus, savo draugui brigadininkui grasindavo, kad atėjus amerikonams jį, komunistą, priduos pirmą“, – dabar prisimena istorikas, tik vėliau išsiaiškinęs, kad jo tėvas buvo savanoris ir tarnavo Jono Variakojo būryje.

Pašnekovas prisimena ir mamos ašaras vaikystėje dėl per drąsių tam metui vyro kalbų. Tačiau sūnus sužinojo, kad ir ji buvo kovotoja už Lietuvos laisvę.

„Pasirodo, mano mama mokėjo visas partizanų dainas ir bendravo su jais. Mūsų kaime buvo nemažai ryšininkų su tais žmonėmis“, – pasakojo R. Miknys.

Šviesus kraštas

Jo motinos dainos plačiai skambėjo sovietmečio dainų šventėse, moteris vaidino teatre. O vėliau jos žinios labai pravertė ir mokslui. R. Miknio giminaitis – žinomas kalbininkas, tarmių tyrinėtojas Aloyzas Vidugiris užrašė visas jo motinos dainuotas partizanų dainas. Šis mokslininkas taip pat savo vaikystę ir jaunystę leido Velniakiuose.

„Ne aš vienas kažko pasiekiau iš savo gimtųjų kraštų. Tokių – visas būrys“, – teigė Lietuvos istorijos instituto direktorius ir ėmė vardinti visus savo draugus, gimines ir pažįstamus.

Persikraustęs į Vepus (3 km nuo Karsakiškio) R. Miknys mokėsi kartu su dabar žinomu dailininku Bronislovu Rudžiu, gyvenančiu Šiauliuose. Jo sesuo Danutė taip pat buvo dailininkė ir viena pirmųjų Lietuvoje pagonybės tikėjimo atstovių.

Tačiau didžiausios pagarbos Karsakiškio seniūnijoje ir paties pašnekovo gyvenime, anot jo, vertas čia gyvenęs mokytojas P. Tamošiūnas. Šis žmogus dar penktoje klasėje R. Mikniui parodė jo gyvenimo kelią.

Karžygio svajonė

„Apsigyvenęs čia tuoj po karo, jis nuo pirmųjų dienų domėjosi šio krašto istorija, žmonėmis, rinko ir užrašinėjo jų pasakojimus, prisiminimus. Daugelio šių žmonių seniai nebėra tarp mūsų, iškeliavo anapilin ir Mokytojas. Liko jo užrašai, rankraščiai, keli bandymai tuos užrašus išleisti atskiromis knygelėmis“, –  knygos „Tarp Žaliosios ir Lėvens: Karsakiškis“ straipsnyje apie savo įkvėpėją rašo istorikas.

Jis iki šiol pamena, jog dar pradinukas girdėdavo apie P. Tamošiūno veiklumą. Pasak mokslininko, tai buvo raišas, prastai matantis smetoninis mokytojas. Kartu su bendraminčiais jis 1963 m. organizavo sukilėlių įamžinimą Žaliojoje girioje, mūšio teritorijose ant eglių ir pušų kamienų pakabino senovinių klėčių duris. Vėliau vesdavosi mokinius ir patį R. Miknį šių vietų tvarkyti.

P. Tamošiūnas Karsakiškyje įkūrė muziejų, iš kitų panašių įstaigų išsiskiriantį savo eksponatais. Čia vaikai matydavo Karsakiškio apylinkėse rastus archeologinius eksponatus, rakandus. O tarp jų buvo ir pirmasis Maironio istorijos vadovėlis, kuriame paminėti Karsakiškio apylinkėse vykę kryžiuočių susirėmimai.

Tokie faktai ir paties mokytojo pavyzdys pašnekovui jau septintoje klasėje leido pasirinkti būsimą savo profesiją.

„Prisimenu, kai mus, mokinius, P. Tamošiūnas įtraukė į vaidinimą gegužės 9-osios garbei. Pergalės prieš nacistinę Vokietiją Didžiajame tėvynės kare švęsti susirinko karo veteranai: šlubi, be rankų, sužalotas veidais. O mes apsirengėme Gedimino stulpais išsiuvinėtas mantijas, pasiėmėme savo iš medžio padarytus šleivus kardus ir vaidinome karžygius, vedamus Didžiojo Vytauto vaduoti Vilniaus. Nežinojome, ką reiškia tie simboliai, bet man tai buvo lūžis, kai supratau, kokia svarbi yra istorija“, – prisiminė R. Miknys.

Nepaleido ir po mokyklos

Į tą dieną dabar atsisukęs istorikas regi supainiotus istorijos faktus: Vytautas ėjo užpulti Vilniaus, o ne ginti. Tačiau kartu jis supranta, kaip sumaniai tuomet jo mokytojas suderino Lietuvos istoriją su sovietine švente. Aišku, po metų tai paaiškėjo ir nepraėjo be pasekmių. Garsus Karsakiškio pedagogas daugiau nebegalėjo organizuoti tokių nacionalistinių minėjimų.

Ir apskritai, pasak mokslininko, šis žmogus visą sovietmetį buvo nustumtas nuo dvasinių dalykų, kurie galėjo pažadinti vaikų širdis tada „neteisingoms“ mintims.

„P. Tamošiūnas mus mokė fizikos, chemijos, anatomijos, biologijos – visko, kas žemiška. Bet ir tokiose pamokose jis sugebėdavo prisišaukti mus dvasiškai. Jis nuolat kartojo, kad mylėtume Lietuvą ir jai gimdytume vaikus – tik taip esą išliksime. Dabar šie jo pamokymai būtų labai aktualūs“, – kalbėjo istorikas.

Minėtas vyras tikriausiai jau pamokose pastebėjo į istoriją linkusį R. Miknį, jei jo nepaleido net ir po mokyklos baigimo. Pašnekovas juokiasi, kad ir suaugęs gaudavo savo pavyzdžiu tapusio vyro laiškų, kuriuose šis mokinį iki paskutinio rašyto sakinio auklėjo ir mokė.

„Jo griežtas tonas man nesikeitė ir tuose laiškuose po mokyklos. Rodės, taip ir girdžiu jį beldžiant į stalą ir mokant, kaip turiu dirbti Lietuvai“, – kalbėjo mokslininkas.

Paskutiniuose laiškuose, rašytuose gyvenimo saulėlydyje, mokytojas prašė istoriko įgyvendinti jo svajonę – įamžinti Karsakiškio praeitį.

Šis knygos straipsnis – tik vienas iš šimtų mokslininko rašytų mokslinių knygų, straipsnių.

Pašnekovas tvirtina iš P. Tamošiūno išmokęs ir labai svarbią tiesą studijuojant istoriją. Šiame dalyke, anot tyrinėtojo, neužtenka žinoti faktus, reikia suprasti ir jų reikšmę visumoje. To esą šiais laikais labai trūksta mokant istorijos vaikus mokykloje.

Slapta paskui tėvą

Paties R. Miknio paskaitos studentams Lietuvos universitetuose, anot jo, jaunimui atrodo visai įdomios. Jaunuoliai mielai klausosi ir diskutuoja su tyrinėtoju.

O pačiu geriausiu dėstytojo sekėju reikėtų vadinti jo dukrą Jurgą. Tik ji paskui savo tėvą pasekė šiam net neįtariant. Istorikas visada manė, kad jo atžala pasuks į filologiją, nes gerai rašė. Tačiau kai sužinojo, kad reikia mokėti už dukros studijas, tuomet ir paaiškėjo, kad ji bus istorikė.

Dabar R. Miknys pripažįsta, kad jo įpėdinė nėra prasta specialistė, jau baigė ir šios srities doktorantūrą. Tačiau tarp jų kartais įsiplieskia tokios mokslinės diskusijos, kad aplinkiniai ima bijoti tikro šeimos karo.

Pašnekovo žmona – taip pat istorikė, o sūnus dirba socialinėje srityje. Vyras pripažįsta, kad per mažai dėmesio skyrė savo šeimai. Jo namais visą gyvenimą daugiau buvo biblioteka, kurioje mokslininkas tyrinėjo praeitį.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų