-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nenuostabu – su ja kalbėjosi draugė – rinkodaros specialistė, dainininkė, visuomenės veikėja, laidų vedėja, nuomonės formuotoja Dovilė Filmanavičiūtė.
G. Žickytės kino karjera trunka jau apie 20 metų.
„Šioje profesijoje būna visko. Yra pergalių ir laimės akimirkų, bet žymiai daugiau kasdienybės momentų. Kino kūrėjo darbas kupinas iššūkių, juodo darbo, bėgimo, tačiau aš labai vertinu galimybę kurti – tai didelė laimė. Ir susitikimus su žiūrovais“, – šypsosi režisierė.
Tiesa, jei prieš 20 metų būtų „rinkųsis racionaliai“, į režisūrą nebūtų pasukusi. Iš žurnalistikos į režisūros studijas perėjo paskatinta kurso vadovo – šviesaus atminimo lietuvių fotografijos, kino ir televizijos kritiko, žurnalisto Skirmanto Valiulio.
„Kodėl būtent dokumentika? Visgi kurį laiką buvau žurnalistė. O pradėjusi režisūros studijas išbandžiau vaidybinį kiną – ir man nepasirodė įdomu. Dokumentika – kamerinė aplinka, esi su tikru žmogumi. Jo erdvė, gestai, drabužiai, kalbos intonacijos. Kas geriau negu realybė moka režisuoti, į visumą sudėlioti detales? O vaidybiniam filmui tikrovę turime konstruoti patys, kartodami dublį po dublio. Tad man dokumentika – galimybė nugyventi kitų žmonių gyvenimą“, – pasakoja G. Žickytė.
2011-aisiais G. Žickytė į ekranus išleido pirmą pilnametražį dokumentinį filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ apie grupę „Antis“ ir roko maršus po Lietuvą.
„Temą padiktavo gyvenimas. Mano tėvai – Kauno architektai, „Anties“ kolektyvas buvo jų draugai. Aš užaugau su šios grupės muzika. Puikiai prisimenu ir save, 9-metę, jaučiančią to meto šalį užplūdusį laisvės pojūtį, euforiją. Taip ir išėjo – filmas ne tik apie „Antį“, bet labiau apie laisvę, istoriją. Juolab kad archyvuose buvo tikrai daug medžiagos. Apsižliumbdavau matydama vaizdus“, – prisimena režisierė.
Pirmas pilno metro filmas buvo ir didelė atsakomybė, mažai pinigų, laiko, nemiegotos naktys. Būtent tada G. Žickytė išmokusi ir montuoti.
„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pelnė Vilniaus dokumentinių filmų festivalio prizą, tačiau režisierei svarbu kiti dalykai: „Man tikrasis apdovanojimas – užmegzti santykiai su herojais. Štai su Algiu Kaušpėdu kartu pristatėme filmą – buvo vienas malonumas, mes bendraujame iki šiol. Dar svarbu džiaugsmas, kai surandi kokios nors problemos sprendimą. Va tokie maži stebukliukai.“
Pasak G. Žickytės, dvasiškai paleisti sukurtą kūdikį – naują filmą – užtrunka, nes darbas tęsiasi – kelionės po festivalius, pristatymai, rūpestis, kad pasiektų, sudomintų auditoriją.
„Su pirmu filmu norisi važiuoti į visus festivalius, su antru jau pasveri, kur reikia ir verta. Viena baisiausių dienų – premjeros. Esi jautrus ir pažeidžiamas, trapus kaip stiklas, tarsi nuogas atsiduodi auditorijai. Šypsaisi, tačiau vėliau nieko neatsimeni. Priekaištauji sau, kad padėkos kalboje ko nors nepaminėjai. Verki, jautiesi išsekęs. Ne veltui daugelis kūrėjų tokiu metu krenta į depresiją“, – pasakoja kūrėja.
Tačiau po kelių mėnesių ateina paleidimo etapas – filmas tampa savarankišku kūriniu.
„Pokalbiai su žiūrovais, susitikimai užpildo, dovanoja grįžtamąjį ryšį. Vėl pajunti galįs kurti“, – teigia režisierė.
Jai susiimti padeda ir ritualai – gamta, miško terapija, pasivaikščiojimai palei jūrą.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Vitas Luckus (1943–1987), 2014 m. sukurto dokumentinio filmo „Meistras ir Tatjana“ herojus, G. Žickytės nepaleidžia iki šiol. Jo nuotrauka vis dar puošia režisierės mobiliojo telefono užsklandą.
Tragiško likimo legendinio lietuvių fotografo istoriją dar žurnalistikos studentei Giedrei papasakojo S. Valiulis, pasiūlė parengti interviu su Vilniuje buvusiu V. Luckaus draugu. Šis 1993 m. Nyderlanduose išleido jo fotoalbumą (Lietuvoje tokio išvis dar nebuvo).
„Man labai patiko. Po 7 metų, pradėjusi dirbti kine, radau atšviestų albumo kopijų. Pradėjau gilintis į menininko istoriją… Todėl manau, jog mano kūrybos temos kaip meilė – ateina tada, kada reikia“, – šypsosi G. Žickytė.
Filmas negalėjo atsirasti be į JAV emigravusios V. Luckaus žmonos Tatjanos.
„Pirmas mūsų kontaktas buvo ilgas mano laiškas. Apie tai, kas esu, ką jaučiu, kaip noriu kurti filmą. Atsakymo nebuvo porą mėnesių. O tada – vienas sakinys – dieną prieš Kalėdas: „Miela Giedre, taip, sutinku nukelti į Vito gyvenimą ir laiką“, – prisimena režisierė.
Tatjana – irgi įkvepianti asmenybė. Po vyro mirties (apie 1991–1992 m.) pasiėmė dukrą, už rublius (nors kainavo doleriais) sugebėjo įsigyti lėktuvo bilietus emigruoti į JAV. Lietuvoje palikdama asmeninius daiktus, bet išsiveždama visą vyro kūrybinį archyvą. Nuo nulio pradėjusi gyvenimą šalyje, kur niekas neprimintų Vito, galėtų gyventi žvelgdama į ateitį.
„Iš Luckaus gavau pamoką – kurti beatodairiškai, atsidavus 100 procentų”, – sako G. Žickytė.
Giedrė juokauja, kad, kai kurių žmonių nuomone, ji nėra tikra dokumentininkė.
„Man labai svarbu etiniai dalykai. Degantį žmogų gelbėčiau, o ne filmuočiau“, – sako.
Ryšį, intuityvius dalykus vertinančiai kūrėjai didžiausiu iššūkiu tampa parodyti skaudžius įtrūkius nesužeidžiant herojaus.
„Aleksandras Mita yra pasakęs: režisierius – laivo kapitonas, kurio įgula nori namo, o jis vis dar tikisi atrasti Ameriką, – šypsosi. – Taip ir aš: baigiam filmavimus, važiuojam pavargę namo – staiga pamatau gražų vaizdą, spalvas ir liepiu vėl traukti įrangą. Mano montažo režisierius sako: kankinkis kankinkis, paskui lipsi į sceną, susirinksi apdovanojimus. Na, o jei rimčiau, filmas yra komandinis darbas. Režisieriaus užduotis – motyvuoti.“
Kol kas paskutinė G. Žickytės naujiena buvo ilgametražis dokumentinis filmas „Šuolis“ (2020 m.).
„Simas Kudirka buvo herojus dovana kino kūrėjui – linksmas, kalbus, strainas. Tiesa, filmas atsirado ne iškart – tai ilgo darbo rezultatas. Tačiau Simas – labai geras pavyzdys, kaip atrandi prasmę. Ne tik sukūrėme filmą, bet ir kartu nuėjome ilgą kelionę“, – pasakoja režisierė.
Tas kelias – tai ir nuostatų kaita. Mat Simas iš pradžių manė esąs niekam neįdomus, nejautė noro pasakotis, buvo nusivylęs.
„Visgi dokumentinis filmas visada yra apie laiką. Užmezgėme šiltus santykius. Kai kartu nuvykome į JAV, suprato, kaip svarbu tie 50 metų senumo įvykiai. Simas mus paliko pernai, vasario pradžioje. Vos po kelių dienų – Antanas Terleckas. Du laisvės šaukliai – gyvenimo simbolika“, – svarsto pašnekovė.
Kinas gyvena pagal savo logiką, įsitikinusi kūrėja. Dėl to montuojant tenka atsisakyti ir labai gerų scenų.
„Šuolio“ atveju neliko scenos, kur Simas po pusės amžiaus susitiko su sovietams jį grąžinti priverstu JAV laivo kapitonu. Abu vienas kitam puolė į glėbį. Amerikietis atsiprašė už grąžinimą, Simas – už sugriautą karjerą. Ir man nesvarbu, kad ši scena iškirpta, – „Šuolis“ nėra istorija apie atleidimą. Dar kartą įsitikini: visada svarbiau ne tai, kas kadre, o kas lieka už jo“, – sako G. Žickytė.
Režisierės kūrybos gerbėjai savo kalendoriuose jau gali pasižymėti 2025 m. spalį – į Lietuvos didžiuosius ekranus atkeliaus dar vienos išskirtinės asmenybės istorija. Šįkart – apie literatūrologę, teatrologę Ireną Veisaitę (1928–2020 m.).
„Visada norisi kurti pasakojimus apie žmones, įdomius ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Irena – žydų getą ir sovietinę neteisybę išgyvenusi moteris, nepaskyrusi savęs pykčiui. Ji taikė, tiesė tiltus tarp skirtingų žmonių, nuomonių, pozicijų. O tai aktualu visais laikais“, – tvirtina G. Žickytė.
