-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos kūrinių paroda – viena iš lankomiausių miesto Dailės galerijoje.
Šiemet pristatyti savo kūrinius tautodailininkams suteiktas keramikos paviljonas. Jame eksponuojami net 542 tautodailės darbai.
„2025-uosius Seimas paskelbęs M. K. Čiurlionio metais. Tad ir parodoje lankytojai atras čiurlioniškų motyvų, tautodailininkų sudėtų į savuosius kūrinius“, – dėmesį atkreipė Panevėžio krašto tautodailininkams vadovaujanti kūrėja Audronė Virbalienė.
Ir tikrai – paveiksle, sukurtame Ritos Butkienės, pavadintame „Paskui Čiurlionį“, matyti čiurlioniškų bruožų turįs karalius, tačiau jį supanti aplinka kita.
Vėlgi – M. K. Čiurlionio braižą galima įžvelgti ir kalvių sukurtose saulutėse, ir jas primenančiose žolynų kompozicijose.
Netgi verbos – ir tos šiek tiek čiurlioniškos.
Tautodailininkas Rimantas Gaidukas parodai iš medžio išdrožė dviratį.
Tikrų tikriausią, netgi ir jo grandinė – medžio drožinys.
A. Virbalienė patikino, kad tas dviratis ne tik atrodo kaip tikras, bet ir yra tikras – jis važiuoja.
„Rimantas dviratį kūrė dvejus metus. O tai rodo, kokie kruopštūs tautodailininkų darbai ir kiek kantrybės jiems reikia“, – dėmesį atkreipė A. Virbalienė.
O juk šiais laikais daugeliui kantrybė yra didelis iššūkis. Norime visko greitai, norime tuoj pat.
Tautodailės išskirtinumas, jos savitumas ir esminis skirtumas nuo profesionaliojo meno, aiškina A. Virbalienė, yra siekis darbuose atspindėti liaudies meną, išsaugotą istoriją.
Panevėžio krašto tautodailininkų vadovė pabrėžia, jog kiekvienas kūrėjas neabejotinai nori į kūrinį įdėti ką nors savo, o tai yra gerai.
Tačiau, pasak jos, kūrinyje turėtų būti įkomponuota ir praeities detalių. Taip iš kartos į kartą perduodamas paveldas.
Pati A. Virbalienė tautodailės parodose dalyvauja 13-a metų. Jos kūriniai – raštuotos kojinės, pirštinės, riešinės. Kūrėja teigė šią liaudies meno sritį perėmusi iš močiutės, kurią vadindavo bobute, ir kurios megztas raštuotas kojines mūvėjo bobutės proanūkiai, Audronės vaikai.
„Gaila, nesu išsaugojusi tų kojinių. Bet įsiminiau bobutės naudotus raštus. Dabar aš juos atkuriu“, – pasakoja Audronė.
P. Židonio nuotr.
Panevėžyje kūrybą pristatantys tautodailininkai – talentingi savamoksliai.
Dailės studijas baigusiųjų, pasak A. Virbalienės, į Tautodailininkų sąjungą nenorima priimti.
Ji šyptelėjo sakydama, kad baigusieji meno studijas nėra „sugadinti“, bet iš liaudies meistrų paprastai jau būna išaugę.
Tautodailininkų kūryba paprastai dėmesį patraukia daugybe detalių, stebina kruopštumu.
Tokie ir medžio drožėjo Juliaus Kuodžio darbai. Jis parodai pristatė išdrožtą Nukryžiuotąjį ir dekoratyviąją saulę.
O Albertas Valikonis išdrožė du šventuosius – Agotą ir Petrą. Šventajai Agotai drožėjas įdavė jos simbolį – duonos kepalėlį.
O koks būtų šventasis Petras be raktų? Laiko juos rankoje, A. Valikonio išdrožtus.
Šalia Eduardo Tito išdrožti šventieji – ligonių globėjas Rokas ir žemdirbius globojantis Izidorius. Parodoje taip pat eksponuojamas šio menininko kūrinys Pieta – Švč. Mergelė Marija, ant kurios kelių nuo kryžiaus nuimtas jos sūnus Jėzus.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijai vadovaujanti Audronė Virbalienė skaičiuoja, jog šiųmetėje tautodailės parodoje 548 kūrinius eksponuoja 218 autorių. P. Židonio nuotr.
Gausioje tautodailės parodoje akis traukia išskirtinis medžio drožėjos Dalės Šakalienės kūrinys – iš liepos medžio menininkės rankose gimęs puodžius.
„Esu drožusi visą amatininkų seriją. Sukūriau kaminkrėtį, aludarį, šienpjovį, dargi žveją. Dabar pristatau puodžių“, – vardija D. Šakalienė.
Ji juokiasi esanti krapštukė, kantri moteris, o tokių savybių ir reikia tautodailininkui.
Liepos medis menininkei paklusti pradėjo gana greitai, o ji darbuojasi kaltais, jokių elektrinių prietaisų drožybai nenaudoja.
Dalė paneigė teiginį, jog drožyba – išskirtinai vyrų užsiėmimas. Ji atkreipė dėmesį, kad moterų drožiniuose daugiau detalių.
„Štai ir man norisi išdrožti ir plaukų sruogas, ir pirštus, ir dargi nagučius“, – šypsosi D. Šakalienė.
Ji teigė, kad su malonumu drožtų ir kitų sričių amatininkus, tačiau gyvenimas verčia drožinėti meniškus padėklus. Jie mūsų šalyje paklausūs, o va išdrožtą amatininką parduoti ypač sunku.
Miesto Dailės galerijoje vykstančios tautodailės parodos – vienos lankomiausių. P. Židonio nuotr.
Šalia medžio drožinių parodoje eksponuojami keramikos darbai. Keramikė Dalia Svilienė pristato raugo keramikos indus.
Nulipdyti jie išdegė tūkstančio laipsnių temperatūroje, vėliau buvo nardinami į miltų ar kitokią tešlą, suteikusią kūriniams spalvą, išdabinusią raštais.
Šįmet į Tautodailininkų sąjungą įstojęs Romas Galiauskas parodoje eksponuoja keletą darbų, tarp kurių – išskirtinės formos ąsotis.
P. Židonio nuotr.
Viena keramikos paviljono siena mirga pintų bei austų tautinių juostų raštais.
Jų audimo tradiciją išsaugojo juostų kūrėjai mama ir sūnus Irena ir Gvidas Viliai, ant sienos – jų austos juostos.
Kalvių Vigintos ir Rolando šeima parodoje pristato kaltinius kryžius-saulutes.
Parodoje yra ir kaukių, ir siuvinėtų krepšių, staltiesių, austų rankšluosčių, skiautinių, veltinių.
Šiaudinius sodus bei margintus kiaušinius A.Virbalienė pristato kaip paprotinės dailės kūrinius. Paprotinė dailė siejama su šeimos, tautos, religinėmis šventėmis. Štai sodai būdavo dovanojami tuokiantis, gimus kūdikiui.
Panevėžio krašto tautodailės parodai darbus atrinko tautodailininkų komisija, kurioje – įvairių sričių kūrėjai.
Jų atrinktas itin džiugus ir spalvingas Audronės Želvienės tapybos kūrinys, vaizduojantis Vilniaus Kaziuko mugę. Joje – ir pats šventasis Kazimieras, ir Vilniaus katedra, ir pirkėjai su pardavėjais.
Laimutės Vološkevičienės paveikslas simboliškai vaizduoja vestuves, o ir jo pavadinimas „Sumįslijo klumpes sunešti“.
Šioji pavasariui įpusėjus atidaroma paroda spalvingumu, kūrinių ir išraiškos formų įvairumu skelbia iš tiesų atėjus pavasarį ir laukia lankytojų.
