A. REPŠIO nuotr.

Geležinę ištvermę išbandė kalnuose

Geležinę ištvermę išbandė kalnuose

Geležiniu žmogumi tituluojamas Vidmantas Urbonas perplaukė aukščiausią pasaulyje, Himalajų kalnuose tyvuliuojantį gėlavandenį Tiličo ežerą.

Tai buvo paskutinė panevėžiečio ekologinės akcijos „Vanduo – tai gyvybė“ dalis, bet kartu ir pati pavojingiausia, įrodžiusi, kad galimybių ribos yra gerokai didesnės nei manantis pats žmogus.

Paskutinis akordas

Šaltis, deguonies stygius, kopimas siaurais kalnų takeliais vis aukštyn ar net balansavimas ant plonytės gyvybės ir mirties linijos einant bedugnės kraštu, žingsnius kaustantis nuovargis ir už kiekvieno kampo tykantys pavojai – šią kelionę dar ilgai atsimins ne tik pats Vidmantas Urbonas, bet ir jį lydėjusios komandos nariai.

Kaip pasakojo geležiniu žmogumi vadinamas sportininkas, kad ir kaip iki smulkmenų suplanuotum maršrutą, visuomet atsiranda netikėtumų ar nenumatytų aplinkybių. Gal dėl to kiekviena kelionė savaip žavi ir įsimintina. Simboliška, jog ekologinių žygių maratoną „Vanduo – tai gyvybė“, pradėtą nuo Titikakos ežero Pietų Amerikoje, sportininkas skyrė Lietuvos tūkstantmečiui, o paskutinįjį plaukimą per Tiličo ežerą – Lietuvos valstybingumo šimtmečiui. Ta proga dalelę Lietuvos – iš šimto gintarų menininko Remigijaus Kriuko sukurtą meno šedevrą panevėžietis nuleido į aukščiausio pasaulyje ežero dugną.

„Kiekvienas mano plaukimas buvo skirtas įsimintinai Lietuvos datai, taip jau sutapo, kad akciją „Vanduo – tai gyvybė“, besitęsusią beveik dešimtmetį, pradėjo ir vainikavo plaukimai svarbiausioms mūsų šalies datoms“, – sakė V. Urbonas.

Nors kiekvienas plaukimas buvo savaip sunkus, paskutinis jo etapas itin sudėtingas. Gal dėl to, kad visus ankstesnius ežerus plaukikui pavyko pasiekti be jokių kliūčių –  iki starto visą komandą atveždavo automobilis. Šįkart į penkių kilometrų aukštį teko kopti savomis kojomis. 300 kilometrų įveikti per aštuonias dienas sportininkui būtų vieni juokai, tačiau kai šis maršrutas tęsiasi siaurais ir vingiuotais kalnų keliukais bei serpantinais, o kiekvieną deguonies gurkšnį tenka gaudyti kaip į krantą išmestai žuviai, net ir mažas žengtas žingsnis reikalauja didelės stiprybės.

„Iki šiol niekada neteko kopti į tokio sudėtingumo kalnus. Žinoma, palapines ir daiktus padėjo užsinešti šerpai, bet kalnuose tie penkiasdešimt kilometrų, kuriuos reikėjo įveikti per dieną, tapo nemažu išbandymu“, – pasakojo sportininkas.

Gamtos didybės galia

V. Urbono komanda bazinę stovyklą įsirengė maždaug penkių kilometrų aukštyje, kur aplinkui – nė gyvos dvasios. Laikinais namais tapo ant kalnų pastatytos palapinės. Nors aplinkui nuostabi gamta – dangų remiančios kalnų viršukalnės, pasipuošusios ledo kepurėmis, kalnų keteromis žaidžiantys saulės spinduliai, kalnų papėdėse įsikūrę vienuolynai, tačiau mėgautis šiais tarsi iš pasakos vaizdais lietuviams nebuvo kada.

Pasak V. Urbono, kai trūksta deguonies, kiekvienas žingsnis ar judesys tampa kelis kartus sunkesnis. Paprastai alpinistai, šturmuojantys aukščiausias pasaulio viršukalnes, bent mėnesį gyvena kalnuose įrengtose stovyklose, kad kūnas prisitaikytų prie pokyčių ir deguonies trūkumo, tačiau panevėžietis su bičiuliais tokios prabangos neturėjo. Sunkumų kėlė ne tik išretėjęs oras, bet ir nė dviejų laipsnių nesiekianti vandens temperatūra. Lauke naktį taip pat nukrisdavo nuo minus penkių iki aštuonių laipsnių šalčio. Guodė nebent tai, kad nušvitusi saulė nutirpdydavo šarma apsidengusias palapines ir sušildydavo sužvarbusius keliautojus.

„Tai buvo vienas sudėtingiausių plaukimų, sakyčiau, antras po Baikalo. Rusijoje vanduo buvo šiltesnis, bet 57 km teko plaukti grumiantis su didžiulėmis bangomis. O šiame plaukime daugiausia jėgų pareikalavo kopimas kalnais ir deguonies trūkumas bei šaltis“, – atviravo triatlonininkas.

Dėl deguonies trūkumo ir pats plaukimas tapo sudėtingas, kaip sako sportininkas, pats keisčiausias iki šiol buvusių. Nors plaukiant per Titikakos ežerą, tyvuliuojantį keturių kilometrų aukštyje, taip pat teko patirti visus „malonumus“, kurie ištinka išretėjus orui, visgi tąkart organizmas prisitaikė gerokai lengviau. Šįkart buvo kitaip – prie deguonies stygiaus pavyko adaptuotis likus vos keliems metrams iki finišo.

„Atrodo, kad vienas grybšnis trunka kone amžinybę, kiekvienas judesys tarsi iš sulėtintos kino juostos. Tikriausiai be reikalo rengiausi ir kombinezoną, jis labai menkai apsaugo nuo šalčio, bet suspaudė krūtinės ląstą ir tapo dar sunkiau kvėpuoti“, – pasakojo panevėžietis.

Sunkūs paskutiniai žingsniai

Visgi plaukimas per aukščiausią pasaulio ežerą nebuvo sunkiausia šios kelionės dalis. Sudėtingiausia, pasak V. Urbono, po plaukimo buvo grįžti į bazinę stovyklą. Sportininką lydėjusi komanda pasidalijo į dvi dalis – viena jų stovyklą bandė pasiekti eidama ežero krantu, kita – per kalnus. Nors antroji grupė išėjo trimis valandomis anksčiau, kelionės tikslą pasiekė jau nusileidus saulei, o kai taip tamsu, net nematyti, kas po kojomis. O ten – birus status šlaitas.

„Galiausiai, kai buvo likę maždaug 50 metrų iki viršūnės, visiškai sutemo, gerai, kad šerpai su prožektoriais šiek tiek pašvietė kelią, nes galėjome ir nugarmėti nuo stataus skardžio. Tai buvo pusiau gelbėjimo operacija“, – pripažįsta V. Urbonas.

„Atrodo, kad vienas grybšnis trunka kone amžinybę, kiekvienas judesys tarsi iš sulėtintos kino juostos.“

V. Urbonas

Anot sportininko, kai esi fiziškai išsekęs, kiekvienas žingsnis tampa kančia, tačiau net ir senkant vidinei baterija“ privalai rasti jėgų eiti toliau. Jeigu tik sustosi, vargu ar išgyvensi: kalnuose taksi neišsikviesi, už rankos taip pat niekas neparves.

„Sunku, nebegali, bet žingsnelis po žingsnelio privalai eiti. Nuo to priklauso tavo gyvybė. Arba pakilsi į viršų ir liksi gyvas, arba liksi čia ar nuslysi nuo stataus skardžio. Bet, ačiū Dievui, viskas baigėsi sėkmingai“, – atviravo triatlonininkas.

Atrado „Gariūnus“

Aukščiausią pasaulio ežerą V. Urbonas įveikė  per valandą 49 minutes. Jo teigimu, svarbu ne greitis ar rekordo siekimas, o atkreipti žmonių dėmesį į itin opią švaraus geriamojo vandens trūkumo problemą.

Tiesa, vietinių Nepalo gyventojų lietuvio ekologinė akcija pernelyg nesužavėjo. Anot V. Urbono, vietiniai į atvykėlius žiūri kaip į pragyvenimo šaltinį. Ten yra tik du sezonai – pavasario ir rudens, kai žmonės gali kopti į kalnus, tad turistai jiems vienintelis pragyvenimo šaltinis. Be to, gėlo švaraus vandens vietiniams pakanka – kalnuose glūdi milžiniški sniegynai, o ežero vanduo toks švarus, kad galima drąsiai gerti.

Tiesa, pačioje Nepalo sostinėje Katmandu vanduo itin užterštas, bet tik todėl, kad patys žmonės nemoka tausoti gamtos išteklių. Įtakos turi ir religija, mat mirusių žmonių pelenus vietiniai paleidžia į upę ar ežerą. Lietuvius kiek stebino ir tai, kad didžiuosiuose miestuose žmonės gyvena tarp dulkių. Keliai ten nėra matę asfalto, tad pravažiavus bet kokiai transporto priemonei pakyla didžiuliai dulkių ir purvo debesys. Dar keisčiau tai, kad vietiniai jau pripratę prie tokio užterštumo ir jiems visiškai normalu šalia judrių gatvių prekiauti ką tik sugauta žuvimi, mėsa, vaisiais ar kitais maisto produktais.

„Visi Nepalo miestai – tarsi nesibaigiantys mūsų senieji „Gariūnai“ – prekiaujama viskuo ir bet kur. Bet kartais tokie dulkių debesys kyla, kad sunku net įžiūrėti kelią. Miestuose mes ilgai neužsibuvome – ten nėra kuo grožėtis. Aplankėme tik senąją Nepalo sostinę, budizmo centrą bei alpinizmo muziejų. Nepale galima žavėtis tik įstabia kalnų panorama“, – pasakojo V. Urbonas.

Taško nededa

Lietuviai aukščiausiame pasaulio ežere paliko ne tik gabalėlį Lietuvos – iš šimto gintarų sukurtą panevėžiečio menininko R. Kriuko skulptūrėlę, bet ir įsiamžino vietiniame alpinistų restorane.

Visi įlipusieji į aukščiausias viršukalnes čia gali visą gyvenimą nemokamai pietauti. Restorano lubos – tarsi dangus, nusėtas žvaigždėmis. Tik čia jos išmargintos ne žvaigždėmis, o simbolinėmis pėdomis, kuriose kalnus įveikę alpinistai užrašo savo vardą, pavardę, metus, šalį ir savo pasiekimus kalnuose.

Nors V. Urbonas su savo komanda kalnus įveikė kiek kitaip nei alpinistai, savo pėdą paliko ir jie. Lietuvos vėliava šiame pėdų žvaigždyne nebuvo pirmoji – čia jau spėjo įsiamžinti garsiausi mūsų šalies alpinistai.

Nors dešimtmečio odisėja baigta, V. Urbono galvoje jau sukasi kiti įdomūs sumanymai. Atgavęs jėgas jis pirmiausia susitelks į svarbiausius darbus – laisvu nuo treniruočių laiku su vaikais rašys knygą apie paskutinį plaukimą per aukščiausią pasaulio ežerą ir visus įspūdžius bandys perteikti dokumentiniame filme.

„Šitame projekte taškas jau padėtas, bet gyvenimas tuo nesibaigia, laukia kitų įdomių dalykų“, – mįslingai šypsosi V. Urbonas.

 

Galerija

Komentarai

  • Super vaizdai!

    • Atsakyti
  • Lašas po lašo ir akmenį pratašo.
    Jėga , visa komanda verti pagarbos.
    Ačiū

  • Nuotraukos nuostabios vau

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų