Gelbės Panevėžio istoriją

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Aktualijos
• 2018.05.11 07:49

Respublikos gatvėje esantis senojo Panevėžio dramos teatro, o vėliau miesto kultūros namų pastatas kadaise sutraukdavo minias žiūrovų. Nepriklausomybės pradžioje pastatą grąžinus Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio skyriui, šiandien kultūros paveldas paverstas statybinių ir apdailos medžiagų parduotuvėmis. Vis dėlto miesto kultūrininkai jau pradėjo žygius, kaip sugrąžinti šiam pastatui jo svarbą.

Daugiau kaip šimtą metų skaičiuojantis pastatas nė iš tolo neprimena tų laikų, kai pamatyti Juozo Miltinio režisuotų spektaklių čia plūsdavo žiūrovai iš visos Lietuvos. Apsilaupęs, iškabinėtas reklamomis fasadas, o viduje atrodo taip, tarsi laikas būtų sustojęs. Nuo tada, kai čia veikė miesto kultūros namai su operetės ir lėlių liaudies teatrais, pučiamųjų orkestru, estradiniu ansambliu ir įvairiais kultūros ir meno būreliais, beveik niekas nepasikeitę – liko net salė su scena ir kėdėmis. Tik nuo laiko ir netinkamos priežiūros kai kurios erdvės dabar jau avarinės būklės. Nors ne kartą buvo parengti keli istorinio pastato rekonstrukcijos projektai, dėl lėšų stokos ir kitų priežasčių jų įgyvendinti nepavyko. Dabar naujieji J. Miltinio dramos teatro vadovai užsibrėžė šiai vietai grąžinti kultūros dvasią. Nors J. Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas kol kas nelinkęs atvirauti apie užmojus, prasitarė, kad realūs žingsniai šia linkme jau žengti.

„Sunku kalbėti apie idėjas, kai dar negalime garantuoti, kad jos bus įgyvendintos. Visi ankstesni teatro vadovai gyrėsi, bet nieko nepadarė, tad mums nesinori tuščiai žadėti. Idėja gyva, su Šaulių sąjunga aktyviai bendraujame. Kol kas tai tik žodiniai susitarimai, bet stengsimės kuo greičiau tai paversti kūnu“, – sakė A. Jevsejevas.

Su Šaulių sąjungos Panevėžio skyriumi, kuriam ir priklauso pastatas, jau buvo sutarta dėl galimybės iš jų išsinuomoti patalpas ar pasirašyti panaudos sutartį. Panevėžį kadaise plačiai išgarsinusio teatro pastato būklės įvertinti jau buvo atvykę ekspertai, jie apskaičiuos, kiek investicijų reikėtų jį rekonstruoti. Iš kur tektų imti lėšų, A. Jevsejevas dar negali pasakyti. Tai priklausys ir nuo to, kaip bus išspręstas pastato nuosavybės klausimas. Mat teatras kaip nuomininkai negalėtų gauti paramos iš įvairių fondų.

„Laukiame remontų darbų sąmatos ir ieškosime išeičių. Turime konkrečių planų, bet kol nežinome, ar tikrai galėsime juos įgyvendinti, nesinori tuščiai šakėmis ant vandens braižyti“, – teigė A. Jevsejevas.

Palaiko kultūrininkus

Šaulių sąjungos Panevėžio apskrities Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės vadas ats. kapitonas Audrius Mordasas teigė palaikantis J. Miltinio dramos teatro siekį atgaivinti senąjį teatrą. Jo teigimu, Šaulių sąjunga prieš keletą metų taip pat buvo parengusi pastato rekonstrukcijos sąmatą, tačiau sumos – keli milijonai litų – ne jų kišenei. Kad galėtų išlaikyti tokį pastatą, dalį jo nuomoja parduotuvėms. Nors žiemą šildo kietuoju kuru, gaunamų pajamų vos pakanka pastatui išlaikyti, tad apie didesnes investicijas net neverta kalbėti. Kai pastatas buvo grąžintas Šaulių sąjungai, per visą tą laiką buvo pakeisti tik langai bei atliktas kosmetinis kai kurių patalpų remontas.

„Mes palaikome J. Miltinio dramos teatro idėją ir tikrai neprieštarautume pastatą užleisti mainais į kitas patalpas ar pasirašyti panaudos sutartį. Pats pastatas išlikęs autentiškas, langai nauji, bet pagaminti tokie patys, kokie buvo senieji, salė išlikusi tokia pati, niekas joje nebuvo daroma. Tik jos būklė bloga, nes patalpos nešildomos“, – kalbėjo A. Mordasas.

A. Mordasas palaiko siekius atgaivinti senąjį teatrą

Už klaidas reikia mokėti

J. Miltinio dramos teatras – ne vienintelis, puoselėjantis idėją naujam gyvenimui prikelti senąjį teatro pastatą. Toks sumanymas jau kurį laiką sklando ir miesto kultūros įstaigų koridoriuose. Vietoje dabartinio kino centro „Garsas“ įkūrus S. Eidrigevičiaus menų centrą, tektų ieškoti, kur toliau būtų rodomas nekomercinis kinas. Prieš kurį laiką sklandė planai Muzikinį teatrą perkelti į Bendruomenių rūmus, į jo pastatą atkelti teatrą „Menas“, o šio patalpas užleisti kino centrui „Garsas“. Tačiau tokios kraustynės pareikalautų nemažų investicijų, tad kultūrininkai netgi svarsto miesto valdžiai siūlyti vieną iš šių įstaigų perkelti į senąjį teatro pastatą.

„Skauda širdį matant, kaip nyksta vienas svarbiausių miesto kultūros židinių, nors ten galėtų įsikurti bet kas – koncertų salė, teatras ar bet kuri kultūros įstaiga. Kultūros šventovė išniekinta ir jai prikelti reikėtų didelių investicijų, bet kartais už klaidas reikia brangiai mokėti“, – įsitikinusi kino centro „Garsas“ direktorė bei Panevėžio kultūros įstaigų vadovų asociacijos prezidentė Genė Pučinskienė.

Jos teigimu, šiuo klausimu prieš kurį laiką jau buvo kalbėta su miesto valdžia, tačiau atsakymo būta kategoriško – pastato nėra galimybės susigrąžinti, nes jis atiduotas šauliams. Visgi G. Pučinskienės nuomone, šauliams būtų galima mainais pasiūlyti kitas patalpas.

Panevėžyje beveik nebeliko pastatų, turinčių tokią išskirtinę istorinę vertę ir dar daug panevėžiečių mena tą nuostabią atmosferą, žalias aksomines kėdes ir legendinę operetę, iš kurios gimė Muzikinis teatras. Šiandien net svečiams gėda prisipažinti, kad čia – legendinio J. Miltinio dramos teatro ištakos.

„Nežinau, kaip į tai žiūri miesto valdžia, bet kultūros darbuotojams norėtųsi šią vietą vėl atgaivinti. Drąsūs yra tie, kurie pripažįsta savo klaidas ir jas ištaiso“, – mano G. Pučinskienė.

Prispjaudė ant J. Miltinio frako

Muzikinio teatro vadovas Vidmantas Kapučinskas, savo karjerą taip pat pradėjęs jau legenda tapusioje V. Jataučio operetėje, kuri buvo įsikūrusi istoriniame pastate Respublikos g., įsitikinęs, kad šios klaidos jau nebeįmanoma ištaisyti. Jau tada, kai pastatas buvo grąžintas Šaulių sąjungai, jis buvo itin blogos būklės. O tokių didelių pinigų, kurių reikėtų kapitalinei rekonstrukcijai, miesto biudžete niekada neatsirastų. Ne viena miesto valdžia vis grįždavo prie šios minties, bet viskas nuguldavo į stalčių.

„Klaida padaryta anksčiau, kai kultūros namai buvo atiduoti Šiaulių sąjungai, o ši taip nustekeno pastatą, kad pavertė tapetų parduotuve. Kultūra buvo išvaryta – turėjome glaustis ten, kur priėmė. Visą laiką itin saugojome J. Miltinio kabinetą ir jame esančius baldus kaip relikviją, o atėjūnai čia cigaretes rūkė. Tai buvo baisus akibrokštas. Buvo svarbu ne kultūra, o ginklai. Pasielgta labai bjauriai ir neįsivaizduoju, kaip būtų galima visa tai ištaisyti“, – dėl tokios neteisybės vis dar skauda V. Kapučinskui.

Jo teigimu, jeigu Savivaldybei ir pavyktų pastatą perimti, įrengti jame Muzikinį teatrą nebebūtų įmanoma – tam reikėtų tris kartus didesnio ploto. Tačiau istoriniame pastate būtų galima įkurti muziejų ar edukacines erdves. Jam liūdna, kad J. Miltiniu didžiuojamasi kaip didžiausiu Panevėžio šviesuliu ir fenomenu, tačiau net nesugebama jo atminimo tinkamai įamžinti.

„Tai vienas svarbiausių Panevėžio kultūrinių šviesulių, o deramo atminimo nėra. Buvo prispjaudyta ant J. Miltinio frako. Nepriklausomybės pradžioje bandyta kelti triukšmą, tačiau, kaip šiandien atsimenu, buvo pasakyta, kad ginklu, o ne kultūra ginsime šalį. Panevėžio kultūrai padaryta didžiulė žala, po tiek metų bandyti atgaivinti – tik tuščios kalbos“, – įsitikinęs V. Kapučinskas.

Rankos surištos

Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Pauža „Sekundei“ prisipažino pirmą kartą girdintis apie idėją atgaivinti senąjį teatro pastatą. Anksčiau tokių minčių buvo kilę ne kartą, tačiau iš mirties taško nepajudėta. Mat Savivaldybė negali imtis jokių žingsnių, kai pastatas priklauso Šaulių sąjungai.

„Savivaldybė negali imtis nieko, kai pastatas priklauso kitiems savininkams ar organizacijoms. Jie atsakingi už savo turtą. Svarbiausia, kad nekeltų kitiems žmonėms pavojaus sveikatai ir gyvybei. Jeigu tai paveldo objektas, savininkai tik privalo pasirūpinti, kad pastatas nenyktų, o priversti juos investuoti ar atnaujinti mechanizmų neturime“, – teigė R. Pauža.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #Panevėžio dramos teatras
• #Panevėžys
• #pastatas
• #Rekonstrukcija