-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vilties, džiaugsmo ir tikėjimo žmonėmis pristatyti panevėžiečiai Sigita ir Arvydas Markevičiai pasakojo, kas yra tikroji laimė. Šiedu laimingieji – neregiai, tačiau jų gyvenime tamsos nėra. Sigita – tituluočiausia šalies aklųjų ir silpnaregių sportininkė, lengvaatletė pasaulio čempionė, Arvydas – dainų kūrėjas ir atlikėjas, pagal specialybę – inžinierius, linkęs vadintis laisvuoju menininku.
„Ar būčiau kada pagalvojęs, kad sėdėsiu netoli katedros altoriaus, grosiu gitara, dainuosiu ir savo gyvenimo istoriją pasakosiu miniai žmonių? Argi tai ne laimė? Beje, jei matyčiau tą minią, turbūt varžyčiausi. Dabar jus vien girdžiu ir jaučiu“, – paklaustas, kas yra laimė, kalbėjo A. Markevičius.
Jį su žmona katedroje kalbinusi vienuolė sesuo Elija buvo tiesmuka.
Be užuolankų paklausė, ar prarastas regėjimas jiems – per gyvenimą nešamas kryžius.
Abu sutuoktiniai suskubo paneigti aklumą kaip kryžių.
Anot Markevičių, tai išbandymas, suteikęs daug pamokų, o drauge leidęs sutikti vienam kitą ir dovanojęs nemažai laimės.
S. Markevičienė regėjimo netekusi būdama 23-ejų. Tuomet ji, jauna moteris, žmona ir mama, pateko į avariją, dūžtantys automobilio stiklai siaubingai sužalojo akis.
„Netektas regėjimas iš pradžių buvo kryžius, kentėjau, pykau, kodėl būtent man taip atsitiko. Bet gana greitai nustojau savęs gailėti, o tada ėmė trikdyti tie, kas gailėjo manęs“, – pasakojo garsi sportininkė.
Jos vyrui dėl akių ligos regėjimas silpo palaipsniui.
Silpstančios akys dar leido jam pabaigti tuometę Panevėžio 9-ąją vidurinę mokyklą, studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute.
Taigi, gimę ir augę matantys, jiedu gerai žino, kaip atrodo žmonės, gėlės, jūra ir debesys.
„Aš niekada nesijaučiau auka. O štai dabar, girdėdamas, kiek nelaimių gyvenime, kiek paniekos vienas kitam, kiek išdavysčių, imu galvoti, kokius sunkius kryžius žmonės neša patys tų vargų prisikurdami. Man, turinčiam Sigutę, gyvenimas ne kryžius, o džiaugsmas“, – tvirtino A. Markevičius.
Šią moterį Arvydas įsimylėjo jos dar nė nepažinęs, bet žinodamas, kad ji, neregė, laimi ir čempionatų, ir parolimpinių žaidynių auksą bėgimo rungtyse.
„Va čia tai valia, va čia tai moteris“, – A. Markevičius pripažįsta, ką jaunystėje galvodavęs apie Sigitą.
Susipažino jiedu dirbdami Panevėžio aklųjų kombinate. Lemtinga tapo silpnaregiams ir akliesiems organizuota kelionė į pajūrį. A. Markevičius mena išvykoje šokęs su jam patinkančia Sigita, o grįžęs į Panevėžį lydėjęs ją į namus.
O dar po kiek laiko jiedu tapo krikštatėviais – krikštijo Sigitos draugę. Šioji tapti krikščione panoro jau suaugusi, į krikšto mamas pasikvietė Sigitą, o ji savo ruožtu krikštatėviu pasiūlė būti Arvydui.
Arvydas Markevičius. P. Židonio nuotr.
Arvydui pasakojant apie žmonos sportinius laimėjimus, Sigita iš rankinės išsitraukė ir sėdintiesiems katedros suoluose pasiuntė per rankas savuosius sportinių laimėjimų įrodymus – gausius medalius. Tarp jų ir medaliai sumušus pasaulio rekordus, ir jai įteiktas valstybinis apdovanojimas – Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas.
S. Markevičienė pasakojo bėganti su vedliu – treneriu Sergejumi Sokolovu.
Aklųjų sporte bėgama abiem bėgantiesiems laikantis ne ilgesnės kaip pusės metro virvutės, negalima išsukti iš bėgimo takelio. Per sportinę karjerą ši nereginti panevėžietė neįveikė vos vienos bėgimo distancijos, visose kitose ji tapo nugalėtoja.
Sutuoktiniai susirinkusiems parodė priemones, palengvinančias jų kasdienybę. Tarp jų – baltoji lazdelė. A. Markevičius paaiškino šia lazdele besinaudojantis eidamas jau žinomomis vietomis.
Tokią lazdelę vyras į rankas paėmė prieš penkerius metus, kai ant jo, einančio per perėją, užvažiavo automobilis.
Parodė kitą prietaisą – diktofoną, jį įsijungę Markevičiai klausosi įskaitytų knygų. Parodė ir kalbantį laikrodį ir dar elektroninį prietaisą, kurį aklieji vadina atpažintuku. Tokį pridėjus prie specialiai akliesiems skirtų lipdukų, užklijuojamų ant įvairių daiktų, atpažintukas pasako, kas tai yra.
Sigita Markevičienė. P. Židonio nuotr.
„Nesyk esu pastebėjęs, kad regintys žmonės bijo aklųjų. Gal ne bijo, bet varžosi, nedrįsta pasiūlyti pagalbos bijodami priminti mūsų negalią, gal net įskaudinti. Bet turiu pasakyti – bet kurio žmogaus ištiesta ir pagalbai pasiūlyta ranka yra geriau net už baltąją lazdelę“, – teigė A. Markevičius.
Sesuo Elija pasisakė viešėjusi S. ir A. Markevičių namuose ir ją ypač nustebino begalinė švara ir daug šviesos. „Pamaniau, kad šie žmonės samdosi prižiūrėtoją, bet jie patikino jokios pagalbininkės neturintys“, – stebėjosi vienuolė.
Atkreipusi dėmesį į sutuoktinių buitį, ji paprašė įvardyti labiausiai patinkančius vieno ir kito asmenybės bruožus.
S. Markevičienė prisipažino, jog ją žavi sutuoktinio nuoširdumas, jautrumus ir supratingumas.
O Arvydas, atsakydamas į tokį klausimą, prisiminė Šventraščio žodžius, kur apaštalas moko moteris būti klusnias savo vyrams.
„Net supykau išgirdęs tuos žodžius, svarsčiau, kodėl gi Sigutė turėtų manęs klausyti? Bet patyrinėjęs kontekstą sužinojau, kad tų pačių žodžių autorius moko vyrus mylėti savo žmonas. Tada supratau, kad laiminga, patenkinta, klusni būna tik mylima moteris“, – gyvenimo pamokomis dalijosi A. Markevičius.
Ir pridūrė: jam labai patinka mielas, gražus, skambus žmonos balsas. Greit bus jau trys dešimtys metų, kai jo klausosi – artėja perlinės šios neeilinės poros santuokos metinės.
Susitikimą su Markevičiais lydėjo Arvydo atliekamos dainos ir giesmės, jam pačiam skambinant gitara. Sutuoktiniai atėjusiesiems jų pasiklausyti taip pat parengė poetinę kompoziciją.
Scena nesvetima ne tik Arvydui, bet ir Sigitai. Garsi sportininkė – Panevėžio aklųjų dramos studijos aktorė, sukūrusi ne vieną vaidmenį.
