-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Čia keitėsi tik žmonių kartos, jų likimai, pastatų paskirtys, įvykių vertinimas bei prasmė.
Ar dažnas žino, kodėl jo gyvenamai gatvei skirtas būtent toks pavadinimas? Kokia tos gatvės istorija, kas joje anksčiau gyveno, kas iš esmės pasikeitė, o kas išliko?
Tikrai ne kiekvienas į šiuos klausimus atsakytų ar jais domėtųsi, tačiau savųjų gatvių gerbėjų, jų istorijos tyrinėtojų tikrai yra.
Viena jų – ilgametė Sodų gatvės gyventoja Stasė Mikeliūnienė.
Ši Panevėžio krašto šviesuolė – bibliotekininkė, tautodailininkė, kraštotyrininkė ne tik domisi ir daug žino apie savąją gatvę, bet ir kitiems apie ją nori papasakoti, priminti, padėti atmintyje išsaugoti.
„Panevėžio miesto Sodų gatvės istorija“ – į taip pavadintą leidinį sugulė panevėžietės ilgai rinkti prisiminimai, muziejuose, bibliotekose, spaudoje rasta informacija, specialistų žodžiai.
Tiesa, tikros knygos kaip ir nėra – tai tiesiog vienas bibliotekoje saugomas turiningas mašinraščio egzempliorius su nuotraukomis.
Nors išleidimas datuojamas 1993–1994 metais, medžiaga rinkta ir anksčiau.
„Dar tada, kai mano vaikai kas rytą į mokyklą eidavo Sodų gatve, o aš juos lydėdavau, nuolat kirbėjo mintis pasidomėti, kas šioje vietoje buvo anksčiau, ir papasakoti apie tai vaikams, išsaugoti jų atmintyje ir praeities, ir dabarties gatvės gyvenimo momentus“, – sako S. Mikeliūnienė.
O dar sužinojusi, jog tai viena iš tų retų gatvių, kurios pavadinimas nebuvo pakeistas, išliko visą laiką toks pat – Sodų, ji dar intensyviau pradėjo rinkti informaciją.
Patekti į archyvus tuomet neturėjusi galimybės, vartė senus leidinius, ieškojo straipsnių, lankėsi muziejuose, bibliotekose.
Mena sulaukusi rimtos pagalbos iš savo krašto patrioto, istoriko, Juozo Balčikonio gimnazijos muziejaus steigėjo, pedagogo Vytauto Baliūno.
Įsigilinus paaiškėjo, kad gatvės pavadinimas vieną kartą vis dėlto buvo pakeistas.
Prieš pusantro šimto metų, sudarant 1872 metų Panevėžio miesto projektinį planą ir gatvių tinklą papildžius 29 gatvėmis, nurodyta, kad buvusios Stetiškių gatvės pavadinimas keičiamas į Sodų. Nuo tada panevėžiečiai šią gatvę taip ir vadina.
„Dar caro laikais Sodų gatvė neoficialiai vadinta Svinskaja, tai yra Kiaulių gatve. Ir ne šiaip sau.“
S. Mikeliūnienė
„Tiksliai sužinoti, kada nutiesta Sodų gatvė, man nepavyko. Galbūt ji atsirado 18-ame amžiuje, po vienuolių pijorų įsikūrimo šiame rajone. Juk tada vienuoliai pastatė ir medinę bažnyčią, ir mokyklą, o prie jos dirbo daržą, įveisė didelį sodą“, – svarsto kraštotyrininkė.
Imdamasi rašyti Sodų gatvės istoriją, S. Mikeliūnienė nutarė pirmiausia pakalbinti gatvės senbuvius – dar čia gyvenančius ar jau kitur išsikėlusius, prašyti pasidalyti prisiminimais apie čia matytus įvykius, patirtus įspūdžius, buvusius pastatus, gyventojus.
„Supratau, kad tikroji istorija gali atgyti tik žmonių pasakojimuose. Tad ir kilo noras pažadinti tų žmonių atmintį. Susidariau sąrašą ir ėjau iš namo į namą su savo klausimais. Ir visur buvau maloniai sutikta, visi pasakojo, davė nuotraukų“, – pamena gatvės istorijos tyrinėtoja.
Rinkti Sodų gatvės istoriją S. Mikeliūnienė pradėjo pačiu laiku.
Šiandien, ko gero, ne vieno iš pasakotojų nebėra tarp gyvųjų, o prisiminimai apie gatvę jau pasakojami kitokie – vėlesnių laikų.
O anuomet čia gyvenę dar 19 amžiaus pabaigoje ar 20 amžiaus pradžioje gimusieji.
Remdamiesi savo tėvų, senelių atsiminimais, jie labai daug įdomaus galėjo pasakyti.
„Sužinojau, kad kadaise, dar caro laikais, Sodų gatvė neoficialiai vadinta Svinskaja, tai yra Kiaulių gatve. Ir ne šiaip sau. Mat ta gatve ūkininkai varydavo savo kiaules į Varnaičių balas. Tos kiaulės žviegdavo, voliodavosi purve. Gatvė, kaip ir daugelis to meto, nebuvo grįsta, pakalnėje telkšojo balos ir gilios provėžos“, – pasakoja S. Mikeliūnienė.
Sodų gatvė greičiausiai buvusi išgrįsta apie 1905–1907 metus.
O tos balos telkšojusios prie Varnaičių upelio, maždaug toje vietoje, kur dabar V. Mikalausko menų gimnazija.
Šviesuolė – bibliotekininkė, tautodailininkė, kraštotyrininkė Stasė Mikeliūnienė daug žino apie Sodų gatvės praeitį ir kitiems apie ją nori papasakoti. P. ŽIDONIO nuotr.
Pati S. Mikeliūnienė Sodų gatvėje įsikūrusi nuo 1958 metų ir ją mena vėl kitokią.
1942 metais pradėjusi mokytis Panevėžio mergaičių gimnazijoje, iš pradžių ji gyveno kitoje gatvėje, bet Sodų g. dažnai lankydavosi pas klasės draugę Reginą – savo būsimo vyro seserį.
O po studijų Vilniaus universitete ištekėjo ir apsigyveno uošvių name Sodų gatvėje.
Šį namą 1930 metais, įsigijęs žemės sklypą, pastatė vyro tėvas Kazys Mikeliūnas (1897–1965) – išsilavinęs, žemės tvarkytojo įstaigoje dirbęs panevėžietis, buvęs 1919 metų laisvės kovų savanoris, mokėjęs keturias užsienio kalbas.
Ant vieno iš seniausių Sodų gatvės pastatų pamato yra išraižytos dvi datos –1856 ir 1929 metai. P. ŽIDONIO nuotr.
Tokių šviesių, išsilavinusių žmonių Sodų gatve kadaise vaikščiojo labai daug.
Yra žinoma, kad kurį laiką joje gyveno ir garsusis kalbininkas Jonas Jablonskis.
Tiesa, Panevėžyje jis neužsibuvo – čia buvo apsistojęs vos porą metų – 1906–1908 – ir jo gyventa ne tik Sodų gatvėje, bet ir kitur.
Sodų gatvė mena ir garsiojo režisieriaus Boriso Dauguviečio tėvą, teisėją Praną Dauguvietį su šeima.
O ant vieno iš seniausių Sodų gatvės pastatų pamato yra išraižytos dvi datos –1856 ir 1929 metai.
„Čia greičiausiai namo pastatymo ir jo restauravimo datos. Mat 1929 metais šį namą nusipirko ir jį gražiai sutvarkė, suremontavo Panevėžio bibliotekos įkūrėja, to meto žymi kultūros figūra Elžbieta Jodinskaitė. Matyt, jos iniciatyva ir atsirado tie užrašai“, – pasakoja S. Mikeliūnienė.
Iš gyventojų prisiminimų ji sužinojusi, jog E. Jodinskaitės namo aplinka buvo labai gražiai sutvarkyta, kieme įrengtas sodelis su fontanu, o prie fontano – berniuko skulptūra.
Ta skulptūra greičiausiai E. Jodinskaitės globotinio skulptoriaus Bernardo Bučo darbas.
E. Jodinskaitės – bibliotekininkės, filantropės, visuomenės veikėjos, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojos svarbi gyvenimo dalis buvo labdaringa veikla.
Ji – viena iš Kalinių globos draugijos Panevėžio skyriaus steigėjų.
Dar spaudos draudimo metais E. Jodinskaitė buvo aktyvi moksleivių ir kultūros darbuotojų šalpos draugijos „Žiburėlis“ narė, nuolat ją rėmusi.
O po 1906 metų, kai draugija jau veikė legaliai, E. Jodinskaitė pardavė savo dvarelį ir gautas lėšas skirdavo neturtingiems moksleiviams šelpti.
Ypač ji globojo ir šelpė Juozo Zikaro mokinį, būsimąjį skulptorių B. Bučą.
Šį namą 1929 metais nusipirko ir jį suremontavo Panevėžio bibliotekos įkūrėja, to meto žymi kultūros veikėja Elžbieta Jodinskaitė. Matyt, jos iniciatyva ant pamatų ir atsirado namo pastatymo ir restauravimo datos. P. ŽIDONIO nuotr.
Nepamirškime, kad prie Sodų gatvės stūkso ir Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia.
Pastatyta 1803 metais šventovė matė daug permainų ir įvykių.
Po 1831 m. sukilimo Rusijos administracija pijorų vienuolyną, bažnyčią ir gimnaziją uždarė, o nuo 1847 m. ji buvo paversta cerkve.
1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams, o 1944 m. maldos namai vėl nuniokoti, netrukus ir uždaryti iki pat 1989-ųjų, kai buvo grąžinti tikintiesiems.
S. Mikeliūnienė primena, kad su Sodų gatve susijęs ir krašto pažiba, vyskupas Kazimieras Paltarokas.
Kai 1926 metais balandį buvo įsteigta Panevėžio vyskupija ir vyskupu paskirtas K. Paltarokas, jam iš pradžių teko glaustis katedros klebonijoje.
Kiek vėliau, nupirkus ir suremontavus seną stačiatikių šventiko namą su dideliu sodu, vyskupui įrengta gyvenamoji vieta Sodų gatvėje. Ten pat buvo pristatyta vyskupija, koplyčia, įrengta biblioteka.
Prie namo esančiu sodu rūpinosi garsus miškininkas Mykolas Konkulevičius. Ši šviesi asmenybė taip pat gyveno ir dirbo Sodų gatvėje. Grįžęs iš Rusijos jis čia įsteigė Miškų technikų mokyklą. Šioji veikė Sodų g. 21-ame – Kosinskio name.
„Per Pirmąjį pasaulinį karą dingo, žuvo miškų planai, projektai, tad reikėjo naujų specialistų ir tuo buvo pasirūpinta“, – pasakoja Sodų gatvės istorijos tyrinėtoja.
Sodų gatvėje mokslus baigė net penkios miškininkų laidos.
Tarp jų ir Šalumijelis Lopato, žinomas karaimų poetas, po mokslų vos pradėjęs darbą žuvęs nuo miško vagies rankos.
Kalbant apie Sodų gatvę, dažnai prisimenamos čia gyvenusios karaimų šeimos. Jų čia šurmuliavo ne viena, o šios gatvės gale stovėję ir karaimų maldos namai.
P. ŽIDONIO nuotr.
Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės vardo laureatė, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ apdovanota, nusipelniusi panevėžietė S. Mikeliūnienė atkreipia dėmesį, kiek daug švietimo įstaigų būta Sodų gatvėje.
1914 metais Panevėžio kalendoriuje rašyta apie Sodų gatvėje veikusią „Saulės“ lietuvišką pradedančiųjų mišrią mokyklą. Šioje gatvėje veikė net kelios pradinės mokyklos, tarp jų ir žydų bei lenkų vaikams.
Ne vienas vyresnis panevėžietis prisimins ir Sodų gatvėje buvusią muzikos mokyklą, čia atkeltą 1948 metais į Lietuvaičių švietimo draugijos vienuolyno patalpas ir gyvavusią iki 1971-ųjų, kai buvo iškelta į Nemuno g.
„Būtent Sodų gatvėje mokėsi vėliau garsiais muzikais, kompozitoriais tapę Bronius Kutavičius, Vladas Švedas ir kiti. O muzikantams išsikėlus, į Sodų gatvę atėjo medicina“, – primena gatvės gyventoja.
A. Domaševičiaus medicinos mokykla Sodų gatvėje veikė iki 1993 metų.
Paskui pastatas grąžintas Lietuvaičių švietimo draugijos vienuolynui.
Beje, Sodų gatvėje sėkmingai veikė net kelios mokyklos, rengusios vairuotojus.
Buvo šioje gatvėje ir gaisrininkų salė, kurioje vykdavo įvairūs renginiai, vakarai ne tik ugniagesiams, bet ir miesto visuomenei. To pastato, kaip sako kraštotyrininkė, jau nebėra.
P. ŽIDONIO nuotr.
Daug įdomių atradimų surašyta Sodų gatvės istorijos knygoje.
Žmonės prisiminė, pasakojo ir liūdnus, ir juokingus nutikimus – įvykius, kurie niekada atgal nebesugrįš.
Užrašai, nuotraukos ir tegali juos nors akimirkai priminti.
Tik kažin ar kas turi nuotrauką, įamžinusią vandenį kibirais iš kolonėlės, buvusios Sodų ir Klaipėdos gatvių sankirtoje, nešusius žmones?
Dabar Sodų gatvė su Klaipėdos gatve nesusisiekia, o anksčiau tų gatvių kampe nuo 1924 metų stovėjo vandens pompa su dviem siurbliais.
„Vienu siurbliu vandenį pumpuodavo į dideles talpyklas – arklių traukiamais vežimais atsivežtas, o kitu, mažu – į kibirus. Man pasakojo, kad prie mažosios pompos visada stovėdavo žmonių eilutė su kibirais. Labai skanus, skaidrus vanduo čia būdavęs, tad ir iš tolimesnių gatvių panevėžiečiai su kibirais ateidavę“, – sako S. Mikeliūnienė.
O žiemomis čia būdavo pilna vaikų – bėgant, tykštant vandeniui ir smarkiai šąlant, susidarydavo ledo kalnai, nuo kurių būdavo smagu čiužinėti.
Nei vandens siurblio, nei gatvių sankirtos jau seniai nebėra – apie 1963 metus asfaltuojant Sodų ir tiesiant Vilniaus gatves ši vieta visiškai pasikeitė.
Komentarai
-
- Jonas
- 12:54 2023.03.28
-
- panevėžietis
- 23:03 2023.03.28
Rodyti visus komentarus (2)Labai įdomus pasakojimas. Ačiū.
Yra žmonių, kurie prie visų valdžių moka prisitaikyti