Prieš aštuonerius metus išėjusi į pensiją, ponia Valerija neapleidžia miestelio švenčių, renginių, šokių ir dainų. Asmeninio albumo nuotr.

Garbinga premija – pačiai tikriausiai miežiškėnei

Garbinga premija – pačiai tikriausiai miežiškėnei

Miežiškiai – nepaprastas Panevėžio rajono miestelis. Vargu ar dar kur kitur užsukus rasi tiek žmonių rankomis išpuoštų gatvių, namų. O kur dar įspūdingas ir jaukus angelų parkas, iš tolo pasitinkantis miežiškėnų svečius. Net sudužę senųjų suklypusių kultūros namų langai nepamiršti – jie virto savotiška galerija vaikų kūrybinių darbelių parodai.

O naujame Miežiškių kultūros centro pastate kaip tik baigiama daugiau nei metus trukusi renovacija. Dažais ir šviežia mediena kvepiančios patalpos dabar tvarkomos, valomos, į jas po truputį ima grįžti saviveiklininkai.

Tarp jų ir buvusi ilgametė Miežiškių kultūros centro direktorė Valerija Bartulienė. Prieš aštuonerius metus išėjusi į pensiją, ji neapleidžia miestelio švenčių, renginių, šokių ir dainų. Kultūra ponią Valeriją lydi nuo pat vaikystės.

Pakalbėti apie šią sritį, užimančią vieną svarbiausių vietų V. Bartulienės gyvenime, susitinkame erdvioje naujoje kultūros centro renginių salėje. Kol kas čia tik užuolaidos ir pora kėdžių numatytam interviu. Tačiau jau Vasario 16-ąją salė bus pilnutėlė miežiškėnų ir rajono Tarybos narių. Būtent čia tokią dieną planuojamas iškilmingas Tarybos posėdis, kurio metu bus apdovanota Panevėžio rajono garbės pilietė.

Reikšmingas titulas pirmą kartą atkeliavo į Miežiškius – V. Bartulienei jis suteiktas už aktyvią veiklą, kultūros ir tradicijų puoselėjimą.

„Labai malonus apdovanojimas, bet mane labiausiai džiugina, kad dar kartą pagerbiamas mūsų miestelio vardas. Aš pati esu tiek stipri, kiek už manęs stiprūs mano kraštiečiai, mano komanda “, – kukliai nusišypso ilgametė kultūros darbuotoja.

Reikšmingas titulas – rajono garbės piliečio vardas, Valerijai Bartulienei suteiktas už aktyvią veiklą, kultūros ir tradicijų puoselėjimą, – pirmą kartą atkeliavo į Miežiškius. Asmeninio albumo nuotr.

Vardas garsiai skamba

Miežiškių vardas ne kartą skambėjo tarp geriausių įvertinimų kultūrai. 2016-aisiais miestelis didžiavosi Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardu. Čia nutūpė daugiausia rajone „Aukso paukščių“ – net keturios, tai garbingiausi apdovanojimai meno mėgėjų kolektyvams ir jų vadovams.

Viena tokių nominacijų skirta ir Miežiškių kultūros centro folkloro ansambliui „Ringis“, kuriam anksčiau vadovavo V. Bartulienė.

„Juokiuosi, kad Miežiškiuose dar reikia pasodinti „Aukso paukščių“ sodą. Čia, šalia kultūros centro, kiekvienas apdovanotas kolektyvas galėtų pasodinti medį savo paukštei“, – sako pašnekovė.

Miežiškiečius keičia miežiškėnai

Miežiškių kultūrai V. Bartulienė atidavė kone septynis dešimtmečius. Į miestelio šurmulį, kaip pati sako, įsiliejo nuo pirmos klasės, kai tik čia atsikėlė su šeima iš Kėdainių rajono.

Gimė kultūrininkė dabar jau visai išnykusiame Pagirių kaime. Iš jos sodybos telikęs šimtametis beržas, tėvelio sodintas.

Todėl ponia Velerija visai neprieštarauja, kai jos gimtine pavadinami Miežiškiai.

„Mano kaimynė sako, kad jei Miežiškiuose pragyveni 50 metų, jau esi tikras miežiškietis, o visi kiti atėjūnai. Tiksliau, miežiškėnas – taip mokė sakyti mūsų kraštietis kalbininkas, taip baigiu išmokyti žmones ir aš“, – pabrėžia V. Bartulienė.

Be to, tikro miežiškėno, anot jos, kraujyje teka gryna kultūra: toks gyventojas šoka, dainuoja, vaidina, yra jautrus ir geras.

Kad nebūtų gėda

„Nuo pat mažens save atsimenu šokant ir dainuojant tuomet dar senuosiuose kultūros namuose. Po mokyklos studijavau choreografiją Vilniaus kultūros mokykloje, neakivaizdiniu būdu baigiau istorijos studijas Vilniaus universitete“, – paprašyta papasakoti apie save porino miežiškėnė.

Kultūros centro meno vadove V. Bartulienė pradėjo dirbti nuo 1968-ųjų. Ilgus metus vadovavo mergaičių, jaunučių ir jaunuolių šokių kolektyvams, folkloro ansambliui „Ringis“ ir vokaliniam satyriniam ansambliui „Braškė“.

Lygindama ankstesnę ir dabartinę kultūrą, ponia Valerija pastebi, kad šiais laikais meno mėgėjų kolektyvai sparčiai profesionalėja. Jei anksčiau esą užtekdavo, kad žmonės tiesiog ateitų kartu praleisti laiką, dabar jie siekia rezultato.

„Visada sakydavau, kad į sceną lipti reikia taip, kad nulipti nebūtų gėda. Ir be trečios vietos mes beveik iš niekur negrįždavome. Tokios sėkmės paslaptis ta, kad jos norėdavau ne tik aš viena, bet ir visi mano kolektyvų nariai“, – sako buvusi kultūros centro direktorė.

Labiausiai saviveiklininkus, anot jos, užkuria paties vadovo entuziazmas. Jei šis tiki savo darbu, juo ima tikėti ir komanda.

„Mūsų centro vadovė Lina Kairytė, būna, pasiūlo dainą savo kolektyvui, visi raukosi – negraži, per sunku. Bet jei ji jaučia, kad bus gerai, tai netrukus ir visi susižavi nauju repertuaru“, – pasakoja V. Bartulienė.

Miežiškių kultūrai V. Bartulienė atidavė kone septynis dešimtmečius. Asmeninio albumo nuotr.

Įtraukė šeimą

L. Kairytę į Miežiškių kultūrinį verpetą V. Bartulienė įtraukė dar šiai nė nebaigus mokyklos. Šešiolikmetė mergaitė puikiai susitvarkė su miestelio dainorėliais ir dabar vadovauja ne vienam kolektyvui.

„Man džiugu, kad mūsų kultūros centre dirba vien kraštietės ir mano buvusios mokinės, auklėtinės“, – šypsosi istoriją mokykloje dėsčiusi V. Bartulienė.

Ir ne tik mokinius ji atvedė į savo pasirinktą kelią – šiandien visa pašnekovės šeima dūzgia kultūros centre. Dukra Jurga Švagždienė vadovauja teatralams, saviveikloje dalyvauja kiti buvusios direktorės vaikai Giedrė ir Aušrius, užsuka žentai ir anūkai. Visa ši gausi šeimyna gyvena Miežiškiuose.

Paklausta, ar mėgsta pavadovauti savo jaunajai kartai scenoje, V. Bartulienė šypsosi to niekad nedaranti. Jei ir turi pastabų, jas išsako namuose, nes kolektyvo vadovo autoritetas darbe labai svarbus.

Nors pati niekad griežta nebuvo ir savo saviveiklininkams. Kultūroje esą šis būdo bruožas nepasiteisina.

„Mūsų veikloje iš žmogaus negali nieko reikalauti, priešingai – turi jo pomėgį paversti kasdiene švente. Labai svarbu, kad kultūros įstaigoje susirenkantiems dalyviams, žiūrovams būtų gera, jauku ir šilta. Kokia kultūra, jei salėje šalta ir norisi sprukti kuo greičiau“, – svarsto ponia Valerija.

Gražiausias drabužis – tautinis

Žmonos aistros kultūrai neišvengė ir V. Bartulienės vyras Juozas. Jį miežiškietė prieš daug metų susirado iš Geležių kaimo, pora susipažino rajono dainų šventėje. Matematikos mokytojas greit prigijo išrinktosios krašte, čia ėjo Miežiškių seniūno pareigas.

Politikos ragavo ir pati ponia Valerija. Prieš penkiolika metų ji buvo išrinkta į Panevėžio rajono tarybą. Sutapimas, kad tos vienintelės kadencijos metu ji pakeitė garbės piliečio vardo suteikimo sąlygas. Šalia tokio titulo anksčiau būdavo skiriami pinigai apdovanotojo laidotuvėms.

„Kaip baisiai man toks apdovanojimas skambėjo! Mano iniciatyva priimta skirti garbės piliečiui premiją, o ne laidotuvių paramą. O kur jau tas žmogus norės, ten ir išleis gautus pinigus, galės ir pasilaidoti“, – sako V. Bartulienė.

Miežiškėnė jau po truputį galvoja, kaip reikės pasiruošti apdovanojimų iškilmėms. Tačiau pirmieji rūpintis, kur rasti mamai tinkamą suknelę, kaip iškedenti plaukus, suskubo vaikai.

„Nusprendžiau, kad garbės piliečio vardą sutiksiu su sau mieliausia –tautine – apranga“, – namiškių planams tašką padėjo mama.

„Nusprendžiau, kad garbės piliečio vardą sutiksiu su sau mieliausia –tautine – apranga“, – namiškių planams tašką padėjo V. Bartulienė. Asmeninio albumo nuotr.

Tereikia greičiau suktis

Kur buvusi Miežiškių kultūros centro direktorė dės premiją, klausti nebuvo drąsu. Tačiau aišku, kad ši moteris turi daug veiklos ir planų.

Artimiausiu metu su kolektyvu ji važiuos dainuoti į televizijos laidą. O kur dar repeticijos, pasitarimai. Žiemą saviveikla Miežiškiuose tiesiog verda!

Be to, dar nuo studijų laikų V. Bartulienė turi savo tradiciją bent kartą per metus aplankyti Operos ir baleto rūmus. Vilnius – jos gyvenimo šventovė ir karūna.

„Čia supratau, kad noriu atsiduoti kultūrai, čia važiuoju kas kartą pasisemti įkvėpimo, naujų minčių“, – kalba miežiškėnė.

O į replikas, kad dėl didelio užimtumo ir darbo visuomenei tikriausiai turėjo kentėti šeima, ponia Valerija turi vieną atsakymą.

„Argi mano daržai nebuvo nuravėti, ar nebuvo namuose valgyt? Kai nori, viską spėji ir suderini – tik reikia greičiau suktis“, – juokiasi savo paslaptį atskleidusi V. Bartulienė.

 

Komentarai

  • Toks žmogus jau ne tik Panevėžio rajono, bet visos Lietuvos šviesuolė.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų