Gamtos pasaulis fotografo nepaleidžia

Gamtos pasaulis fotografo nepaleidžia

Gerai žinomo gamtos fotografo Mariaus Čepulio nuotraukos nukelia į rūkuose ar saulės spinduliuose skęstančius miškus, kurių fone sustabdytos gyvūnų ar paukščių gyvenimo akimirkos. Dar vaikystėje meilę gamtai pajutęs menininkas save vadina fotomedžiotoju, miesto erdvėse iškenčiančiu vos kelias paras.

Marius Čepulis neseniai išleido pirmąją savo knygą „Metai“, kurios atsiradimą paskatino nuolatiniai pašalinių zyzimai.

„Nebežinojau, kaip atsikalbinėti. Buvau kažkada pažadėjęs, kad išleisiu knygą, tai nebeturėjau kur trauktis“, – „Sekundei“ sakė fotografas.

Leidinyje yra 286 nuotraukos bei trejų metų senumo tekstai. Fotografijas knygai M. Čepulis rinko septynerius metus. Viskas joje sudėliota vadovaujantis gamtos ritmu, pavyzdžiui, kas miške ar laukuose vyksta balandžio ar kurį kitą mėnesį.

„Pagal nuotraukų skaičių gali atrodyti, kad daugiausia fotografuoju liepą. Šį mėnesį gamtoje veiksmo netrūksta, tačiau man labiausiai patinka balandis. Patiktų ir žiemos, jeigu jos būtų tokios snieguotos kaip kadaise“, – tvirtino M. Čepulis.

Jis prasitaria, kad fotografijų objektus neretai pasirenka pagal nuotaiką. Fotografo meilė gyvūnams laikui bėgant taip pat kinta. Anksčiau jis negalėdavęs atsispirti erelių grožiui, tačiau dabar fotoaparato objektyvą vis dažniau nukreipia į žvėris.

„Būna, jog fotografuoju tik augalus arba tik vabzdžius. Kaip šauna į galvą, taip ir darau“, – šypsosi pašnekovas.

Iš Šiaulių kilęs ir ilgus metus sostinėje gyvenantis Marius neslepia, kad kartais jį aplanko mintys įsikurti gamtos apsuptyje. Tačiau jis suvokia, jog tokiems norams greitai išsipildyti nelemta.

„Savęs gamtos žmogumi pagal gyvenimo būdą pavadinti negalėčiau, tačiau pagal pažiūras – drąsiai. Aš turiu krūvą pomėgių, be kurių savo gyvenimo neįsivaizduoju, todėl man miestas reikalingas“, – kalbėjo aistrą šokiams jaučiantis fotografas.

Norą keltis toliau nuo miesto koreguoja ir vaikai. Vos prieš savaitę pasaulį išvydo dar viena M. Čepulio atžala.

„Jie tikrai nenorėtų su manimi vykti į kaimą. Žodžiu, miestas mane laiko, tačiau jame praleidžiu labai nedaug laiko. Man miesto nereikia, tačiau kartais jo labai pasiilgstu“, – prisipažino M. Čepulis.

Jis tvirtina, jog į miestą pirmą kartą išėjo būdamas aštuoniolikos metų. Net ir gyvendamas Šiauliuose daug laiko praleisdavo parkuose ar kaime. Marius sako, kad nenusakomą meilę gamtai giminėje jis jaučia vienintelis.

„Iš manęs kaime visi juokdavosi, kad lakstau paskui varnos uodegą“, – sako M. Čepulis.

Mamos brolis buvo žymus fotografas, todėl jis manąs, kad aistrą fotomenui galėjo paveldėti iš dėdės. Pirmoji Mariaus žmona buvo gamtos žmogus, jiedu kartu baigė biologijos studijas universitete. O antroji gyvenimo partnerė – vertėja, ji yra pagrindinė fotografo parašytų tekstų redaktorė.

Svajoja pasiklysti miške

Pasak Mariaus, jis nėra vienintelis į gamtą besiveržiantis fotografas, tačiau yra keli gamtos fotografų tipai. Vieniems reikalingi kuo įvairesni kadrai, kuriuos stengiasi užfiksuoti vykdami į egzotinių šalių laukinę gamtą.

„Jeigu nori užfiksuoti liūtą, tuomet reikia važiuoti į Afriką. Man tokie kadrai neįdomūs. Gyvūnų kolekcijos aš nerenku“, – kalbėjo M. Čepulis.

Fotomenininkui yra tekę fotografuoti egzotinius gyvūnus, tačiau jį labiau traukia ne mažiau turtinga Lietuvos gamta.

„Man patinka tai, ką turime čia ir ką galima parodyti mūsų žmonėms. Įvairius egzotinius gyvūnus visi yra matę po tūkstantį kartų, nes jų fotografijų netrūksta, – mintimis dalijosi fotografas. – Tačiau pabandykite rasti lietuviško šerno patino, skraidančio šikšnosparnio ar gražią vandeninio pelėno nuotrauką“, – tvirtino Marius.

Jis drąsiai sako: Lietuvoje gamtos fotografams yra ką veikti. Vien paukščių rūšių mūsų šalyje suskaičiuojama apie 380.

M. Čepulis prasitarė, kad jį dažniausiai galima sutikti Panevėžio apylinkių miškuose, kur didžiausia gyvūnų koncentracija Lietuvoje. Didžioji dalis nuotraukų, esančių jo naujausioje knygoje „Metai“, užfiksuota būtent čia.

„Stumbrai gyvena miškuose tarp Kėdainių ir Panevėžio. Panevėžio apylinkių miškus labai gerai pažįstu. Atėjus į aplinką, kurios visai nežinai, padaryti kadro beveik neįmanoma. Gal po dvejų trejų metų ir pavyktų, – teigia fotografas. – Kai žinai kiekvieną miško užkaborį, rasti žvėris lengva. Bent žinai, kur jų tikėtis. Juk atėjus į lauką laukti žvėrių, kur jie gyvenime nesilanko, beviltiška.“

Viena didžiausių Mariaus svajonių – pasiklysti miške, tačiau tai kol kas nepavyksta. Jis juokiasi, kad iš prigimties moka atsisukti į šiaurę. M. Čepulis kiekvieną kartą išsiruošęs į fotomedžioklę žino, kurioje vietoje lankysis, o galvoje visuomet sukasi norimas kadras.

„Neinu į gamtą turėdamas tikslą tik nufotografuoti žvėrį. Aš noriu užfiksuoti gražų vaizdą. Juk tokia fotografijos esmė. Pavyzdžiui, iškrenta pirmasis sniegas ir užsinoriu įamžinti danielių ant šviežiai iškritusio sniego paklotės. Tuomet ir ieškau būtent tokio kadro“, – kalbėjo fotografas.

Pasak jo, tam, kad nuotrauka būtų patraukli akiai, būtina įdėti nemažai darbo. Jis neslepia, kad įamžinti auksinės akimirkos gali nepavykti metų metus, todėl tenka galvoje esančius kadrus keisti.

Susitikimai su žvėrimis negąsdina

Marius vis dar svajoja nufotografuoti tetervinų ar juodakaklių kragų tuoktuves.

„Labai noriu nufotografuoti ir žiurkę. O jų beveik nėra, nes visos išnaikintos. Netgi žinau, kaip norėčiau įamžinti žvirblį ar kregždę ir kaip kadras turėtų atrodyti“, – tikino fotografas.

Jis paneigia mitą, kad Lietuvoje yra pavojingų žvėrių. M. Čepulį yra puolusi šernė su šerniukais, tačiau viskas baigėsi laimingai.

„Dauguma žmonių kalbų apie pavojų yra pasakos. Nežinau, kiek kartų palei mano kojas lakstė šerniukai, o šernės neretai nuo manęs tiesiog pabėgdavo. Žinoma, iš pradžių mane išvydusios jos puldavo, tačiau aš nesitraukdavau ir joms tapdavau neįdomus“, – tvirtino pašnekovas.

Marius niekada nėra patekęs į pavojingas situacijas, kai pro akis būtų prabėgęs visas gyvenimas. Nors tokios akimirkos, kai visu greičiu į tave atlekia kriuksinti šernė, ir neatrodo labai jaukios.

M. Čepulis atskleidžia, kad Lietuvos stumbrai yra patys taikiausi gyvūnai pasaulyje. Jis nuo šių gigantiškų žinduolių su fotoaparatu yra gulėjęs vos per 30 metrų.

„Panevėžio miškuose mane kartą norėjo nutrenkti elnias, kuris pamanė, kad esu tos pačios rūšies atstovas. Jis šoko ant manęs, bet aš spėjau pasitraukti. Žvėris pataikė ant mano batų ir tai pajutęs pabėgo“, – su šypsena kalbėjo fotomenininkas.

Buvo dienų, kai M. Čepulis savo namuose laikė daugiau nei 30 rūšių gyvūnų. Pas jį laisvai lakstė vorai, skorpionai, gyvatės, 15–20 šunų, kačių bei kitokių tuomečio gyvenimo draugų. Šiuo metu vyro šeimoje gyvena viena katė, kuri turi netgi savo fotoalbumą.

„Dauguma gyvūnų man į namus iš lauko atnešdavo žmonės. Negalėjau jų nepriglausti. Buvo etapas, kai daug laiko praleisdavau namuose, tad galėjau jiems skirti visą savo dėmesį“, – prisiminė pašnekovas.

Be miško ištveria tris dienas

M. Čepulio pažintis su fotografija prasidėjo nuo „Smenos“. Iš pradžių jį domino pats nuotraukos gimimo procesas, o vėliau jis fotoobjektyvą nukreipė į gyvūnijos ir augmenijos pasaulį.

„Gamta visuomet buvo svarbi mano gyvenimo dalis, todėl paėmęs į rankas seną juostinį fotoaparatą pradėjau fotografuoti augalus bei gyvūnus. Nors esu įamžinęs ir žmonių, ir kelionių vaizdų, tačiau gamtos pasaulis yra pagrindinė mano darbų tema“, – pabrėžė fotografas.

Marius juokiasi, kad nusibodus vaikščioti po sausumą, jis į rankas pasiėmęs fotoaparatą panardina jį po vandeniu ir fiksuoja vaizdus negalvodamas.

M. Čepulis be fotoaparato ir miško ištveria vos tris dienas, tačiau per tą laiką neiškenčia fotoobjektyvo nenukreipęs į savo katę.

„Gimus vaikui tris dienas teko gulėti ligoninėje, todėl išvažiuoti fotografuoti negalėjau. Po tiek laiko man pradėjo trūkčioti pirštas“, – šypsosi Marius.

Anot jo, į knygą „Metai“ sugulė tik maža dalis gamtos, tad leidinio tęsinys būtinai pasirodysiąs. M. Čepulis taip pat mąsto ir apie kiek kitokio pobūdžio knygą. Pavyzdžiui, ji galėtų būti skirta vaikams.

„Kiekvieną nuotrauką galima pateikti įdomiai, kad ji žiūrovui pasakotų istoriją. Gamtos fotografas pirmiausia turėtų tapti fotomedžiotoju“, – tvirtino pašnekovas, knygoje atskleidęs savo profesijos virtuvę.

M. Čepulis norėjo, kad žmonės suvoktų, kiek veiksmų reikia atlikti dėl vienintelio kadro.

„Kiek reikia laukti, kentėti, skęsti, rizikuoti… Tik fotografas žino, kokią istoriją slepia kiekviena nuotrauka. Norėjau, kad jas sužinotų ir išgirstų kiti“, – kalbėjo M. Čepulis.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų