Skrydis virš Lietuvos ir Kazachstano

Skrydis virš Lietuvos ir Kazachstano

Panevėžyje ir šalyje žinomas fotomenininkas aerofotografijos pakerėtas Andrius Repšys dėl noro įamžinti vaizdus iš paukščio skrydžio įveikė aukščio baimę ir išmaišė visą Lietuvą.

Šią vasarą jo darbais žavėjosi ir milžiniško dėmesio sulaukiančios parodos „EXPO 2017“, vykstančios Kazachstano sostinėje Astanoje, svečiai bei dalyviai.

Įkvėpė… vagystė

Į pasaulį pro objektyvą Andrius Repšys žvelgia nuo vaikystės. Daug metų tai tebuvo vienas iš daugelio pomėgių, o rimčiau į fotografiją pasinerti paskatino… seno fotoaparato „Zenit“ vagystė.

Nors iki tol dulkes nuo fotoaparato Andrius nuvalydavo tik kartą ar du metuose, jį praradęs nusprendė, jog prastesnio nepirks, ir investavo į brangesnę fototechniką.

Pirmuosiuose kadruose fiksuodavo draugus – menininkus, muzikantus, Jonavoje, kur tuomet gyveno, vykstančius renginius.

Netrukus miesto laikraščio redakcija pastebėjo jauną fotografą ir pradėjo prašyti nuotraukų. Andrius prisimena, jog atlygis už jas būdavo juokingas – nusipirkus juostelę, ją išryškinus, kišenėse likdavo centai. Vis dėlto fotografuoti buvo įdomu.

„Juk bet kokiu atveju fotografuodavau, o darbas laikraštyje leido tobulinti savo įgūdžius“, – prisiminė A. Repšys.

Profesinė aistra – aerofotografija

Kurį laiką A. Repšys darbavosi Jonavoje, kol vieną savaitgalį grįžęs į gimtąjį Panevėžį pamatė dienraščio „Sekundė“ skelbimą – redakcija ieškojo fotografo.

Vyras į skelbimą atsiliepė ir daugiau nei 10 metų gyveno miesto naujienų sūkuryje.

„Darbas laikraštyje – geriausia fotografijos mokykla. Čia dirbdamas išmoksti fotografuoti viską, turėdamas minimaliausias sąlygas, – ir reportažus, ir portretus, ir reklamines nuotraukas“, – vardijo Andrius.

Fiksuodamas miesto gyvenimą, susipažino su ekstremalaus sporto atstovais – parašiutininkais ir lakūnais. Tokios draugystės ne tik padėjo įveikti ilgametę aukščio baimę, bet ir atrasti mėgstamiausią fotografijos žanrą – aerofotografiją.

„Darbas laikraštyje – geriausia fotografijos mokykla. Čia dirbdamas išmoksti fotografuoti viską – ir reportažus, ir portretus, ir reklamines nuotraukas.“

A. Repšys

„Turėjom nerašytą susitarimą – kai man reikia, jie mane skraidina, kai jiems reikia nuotraukų – aš fotografuoju“, – pasakojo fotomenininkas.

Nors tokie skraidymai būdavę smagūs, ne visada garantuodavo geriausius kadrus. Juk lėktuvas negali nusileisti taip žemai, kaip norėtųsi fotografui, o skrendant oro balionu pasiekti norimą aukštį – įmanoma, tik neaišku, kur tas įvyks – oro balionas skrenda ten, kur pučia vėjas.

Bet prieš penkerius metus konstruktorius iš Utenos surinko pirmąjį droną. Tuomet prekyboje jų jau buvo, tačiau nuotraukų kokybė A. Repšio netenkino.

Kurį laiką dirbęs su tokiu rankų darbo dronu, fotografas pastebėjo, kad jų pasiūla išsiplėtė, ir įsigijo naują, profesionalų prietaisą, kuris, pasak vyro, nors tris kartus brangesnis, tačiau bent dešimtsyk patogesnis.

Daug triukšmo dėl drono

Dronas leido užfiksuoti gražiausius šalies vaizdus, kurie sužavėjo ne tik tautiečius, bet ir Kazachstano sostinėje Astanoje susirinkusius „EXPO 2017“ dalyvius.

Šiųmetė renginio, suburiančio svečius iš viso pasaulio, tema – ateities energija. Lietuvos spaudos fotografų klubo (LSFK) prezidentas Jonas Staselis, ieškodamas lietuvių, įamžinusių atsinaujinančių energijos šaltinių objektus – vėjo malūnus, saulės baterijas, hidroelektrines – pamatė Andriaus darbus ir pasiūlė dalyvauti parodoje. Panevėžietis padarė dar daugiau parodos temą atitinkančių kadrų ir visą rinkinį pristatė Astanoje.

Planuodamas kelionę į tolimąjį Kazachstaną, A. Repšys neapsiribojo parodos pristatymu. Savaitę praleidęs vidurinės Azijos valstybėje, Andrius dronu fiksavo ne tik sostinės Astanos, bet ir kitų miestų – Karagandos bei Almatos – kraštovaizdžius.

Virš Karagandos bei Almatos skraidantis dronas niekam nesukėlė problemų. Visgi sostinėje kuriozų neišvengta.

Dokumentų, leidžiančių fotografuoti dronu parodos teritorijoje, išdavimas buvo vilkinamas, o nerimstančiam fotografui valdininkai kartojo: „prorabatyvajetsa“ – esą „dirbama šiuo klausimu“. Pasak Andriaus, ši frazė puikiai atspindi šalies biurokratinę sistemą.

Tuo iššūkiai nesibaigė – gautais leidimais nuolat reikėjo mojuoti šalia vis atsirandantiems apsaugininkams – jų fotografas per kelias dienas sutiko daugiau nei dešimt. O vienu metu virš parodos teritorijos skrendantis dronas ir ryšį prarado – Andrius spėja, jog jį taip tikrino vietos apsaugininkai.

Sterili ir kreiva Astana

Po ilgų aiškinimųsi A. Repšys įsitikino, jog skraidinti droną už parodos ribų, pačioje Astanoje vis dėlto gali, tad spėjo įamžinti ir kelis šio miesto kadrus.

Vaizdas iš paukščio skrydžio – nustebino.

„Senų pastatų čia nėra – niekada ir nebuvo. Visas tas modernumas, neaiškių formų pastatai, nedaug žmonių gatvėse paliko kitokio – sterilaus miesto įspūdį“, – pasakojo Andrius.

Vietos architektūra sukėlė nuostabą – net ir visame pasaulyje žinomo viešbučių tinklo „Hilton“ pastatas buvo kreivas, atstumai tarp plokščių skyrėsi.

Mieste nuolat jaučiamas smogas – taip pat nevykusios architektūros, neleidžiančios miestui „atvėsti“, pasekmė.

„Anksčiau, atėjus vakarui, nuo kalnų nusileidus vėsaus oro srovėms, miestas būdavo išvėdinamas. Byrant sovietų režimui, pradėta statyti pastatus taip, kaip norėjosi, be jokio planavimo. Jie užtvėrė kelią vėjui ir miestas paskendo nuolatiniame smoge, nuo kurio atsigauti galima tik išvykus užmiestin“, – pasakojo A. Repšys.

Pribloškiantis svetingumas

Viešnagės metu vaikštinėdamas po Kazachstano sostinę Andrius nepamatė nė vieno elgetaujančio, netvarkingo ar girto kazacho.

Vaizdas kitose lankytuose miestuose šiek tiek skyrėsi.

Almatoje prie turgaus klūpojo vienas kitas išmaldos prašytojas. O ir pats miestas – kiek skurdesnis.

Karagandoje apie posovietinės valstybės šleifą bylojo komunistiniai šūkiai, bareljefai ant daugiabučių. A. Repšys juokauja Karagandą lankęs vedamas ne turistinio smalsumo, o seno garsaus kalambūro „Ty gdie? V Karagandie“ – „Tu kur? Karagandoje“.

Bet labiau nei abejotini vietos architektų įgūdžiai ar ryški komunistinė sistema įsiminė vietinių atvirumas bei draugiškumas. Dauguma čia gyvena gana kukliai – nors kainos žemesnės nei Lietuvoje, atlyginimai maži. Vietiniai neslėpė, kad Kazachstane giliai įsišaknijusi korupcija.

„Mus patikino, jog be kyšių šioje valstybėje niekas nevyksta“, – pasakojo Andrius.

Visgi besiskundžiančiųjų – vienetai, o supratę, kad esi šalies svečias, kazachai stengiasi kaip išmanydami padėti.

A. Repšiui į atmintį įstrigo situacija, kai kepinant 40 laipsnių karščiui norėjo nusipirkti vandens, bet neturėjo smulkių pinigų. Iš Lietuvos jis išvyko su 40 000 tengių (1 euras – 392 tengės), tad kišenės buvo pilnos tūkstantinių banknotų, o ne tą akimirką reikalingų šimtinių. Čia padėti pasišovė vietinis – jis ne tik davė reikiamą sumą, bet pasiūlė nupirkti dar daugiau vandens.

Pasak Andriaus, toks kazachų svetingumas, vaišingumas nulemtas šimtmečius siekiančio jų gyvenimo būdo. Ilgamečiai stepių gyventojai nuo seno žinojo – jeigu nepriims užklydusių į savo jurtą, šie kitos užuovėjos gali ir nepasiekti. Tokia mąstysena, panašu, liko gaji ir šiandieninėje visuomenėje.

Kazachstane panevėžiečiui teko sutikti ir ten gyvenančių lietuvių. Jie perėmę kazachų atvirumą ir svetingumą, kuris dar labiau atsiskleidžia sulaukus tautiečių iš Lietuvos.

Lankantis Karagandoje ir negavus traukinio bilietų iš šio miesto į Almatą, esančią už 10 valandų kelionės, A. Repšiui teko kreiptis pagalbos į garbės konsulą Karagandoje Vitalijų Tvarijoną. Jis, paryčiais grįžęs iš Lietuvos, metė visus darbus ir vežiojo po apylinkes, vietos lietuvių namus, dalijosi pasakojimais apie gyventojų kasdienybę.

Vėliau, nukeliavus į Almatą, dėmesys nesibaigė – čia pasitiko asmeninis garbės konsulo vairuotojas, fotografui taip pat aprodęs gražiausias vietoves – vežiojo po kalnus ir galutinai patvirtino, jog svečiai Kazachstane turi ypatingą statusą.

Kas dirba, užsidirba

Į Lietuvą po didžiulio tarptautinio renginio grįžusio fotografo pasiteiravus apie fotomenininkų galimybes čia, Lietuvoje, A. Repšys neslepia, jog situacija nekelia optimizmo.

„Daugelis šios profesijos nevertina rimtai – sumoka apšvietėjams, garso operatoriams, o į fotografo darbą žiūri pro pirštus. Kažkodėl vis dar atrodo, kad įamžinti renginį gali kiekvienas“, – stebisi Andrius.

Iš tiesų, anot jo, fotografui kainuoja ne tik įranga, kurią, siekiant geriausio rezultato, nuolat reikia atnaujinti, bet ir laikas, praleistas renginiuose, o vėliau – atrenkant bei tvarkant kadrus namuose ar studijoje.

„Darbo daug, tačiau jeigu netingi, vertiesi, gyventi galima“, – tvirtino Andrius.

Šiandien fotografų gretos sparčiai didėja – galintieji įsigyti brangesnę fotografijos techniką kartais fotografuoja ne tik savo malonumui, bet ir pradeda siūlyti savo paslaugas klientams. Vis dėlto A. Repšys konkurencijos nejaučia.

„Aš juos vadinu kolegomis, o jeigu reikia patarimo, neatsisakau pasidalyti patirtimi. Juk renkasi klientas. Jeigu neturi galimybių ar noro mokėti profesionalui, kreipiasi į pradedančiuosius. Vietos po saule užtenka visiems“, – įsitikinęs A. Repšys.

Jis prisimena ne vieną atvejį, kai, pasiūlęs pažįstamus nufotografuoti dronu, sulaukdavo atsakymų, jog tokių nuotraukų jau turi. Nujausdamas, kad fotografuota neprofesionalia technika, Andrius derėdavosi: aš jus nufotografuosiu, jeigu nepatiks, nuotraukas ištrinsiu, mokėti nereikės. Sukirtus rankas, A. Repšys iškeldavo droną ir padarydavo norimus kadrus. Fotografas juokiasi, jog nuotraukų šalinti dar neteko – klientai visada lieka patenkinti profesionalaus darbo rezultatu.

Planų daugiau nei laiko

Šią vasarą A. Repšys dalyvavo ir tradiciškai Panevėžyje rengiamoje tarptautinėje fotografijos bienalėje „Žmogus ir miestas“. Čia pristatė dronu fotografuotus miesto vaizdus, pavadintus „Spalvotais šešėliais“.

„Jeigu jau esi žmogus, tai, kad ir koks bebūtum, vis tiek turi šešėlį – raudoną, baltą, juodą, nesvarbu. Jeigu neturi šešėlio, nesi žmogus“, – sako Andrius.

Šis meninis projektas jam pelnė trečiąją vietą.

Fotografijos renginiai, parodos – šio menininko kasdienybės prieskonis. Dienas jis leidžia savo fotostudijoje, fiksuodamas Lietuvos vaizdus dronu ir siekdamas įgyvendinti visus kūrybinius užmojus, kurių Andriui daugiau negu laiko.

Apie artimiausius planus jis atvirauti nelinkęs, tačiau atskleidžia planuojantis nufotografuoti visas žymiausias Lietuvos lankytinas vietas, o jų yra per 2 000.

Galerija

 

Komentarai

  • Super vaizdai!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų