Floristo sodžiuje – jurginų rojus

Floristo sodžiuje – jurginų rojus

 

Garsų Lietuvos floristą, ne tik nuotakos puokščių bet ir svarbių renginių puošybos meistrą Marių Kiaunę išaugino mažas Degionių kaimas Panevėžio rajone. Dabar sostinėje gyvenantis ir kuriantis Marius jį užauginusį senelių vienkiemį pavertė išskirtinių, vien baltų, jurginų plantacija.

Svarbiausi floristų suvažiavimai, konferencijos, parodos užsienyje, VIP užsakymai aukštuomenės šventėms ir televizijų renginiams – taip šiandien atrodo buvusio panevėžiškio M. Kiaunės dienotvarkė. 41-erių vyras apie gėles žino viską: kaip jas skinti, kaip laikyti, kaip derinti ir kokios dabar naujausios šio gyvojo meno mados.

Jurginas – tradicinio lietuviško darželio pasididžiavimas ir įpusėjusio rudens pranašas, pasak gėlininko, jau keleri metai puikuojasi gėlių reitingų viršūnėse. Spalvingąjį jurginą visas pasaulis atranda iš naujo. O juk tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje, pasak Mariaus, jurginas ir bijūnas buvo pirmos vestuvinės gėlės, per laiką visai nepelnytai primirštos.

„Jurginai išgyvena renesansą. Jie madų viršūnėse karaliauja ir Europos šalyse, ir Jungtinėse Amerikos Valstijoje. Ten auginamos milžiniškos jų plantacijos. Jurginus vertina net Afrikoje. O Azijoje žydinčius jurginus teko regėti pačiuose Nepalo kalnuose“, – pasakoja žinomas gėlininkas.

Vietoje bulvių – jurginai

Pakerėtas jurginų grožio, prieš septynerius M. Kiaunė nusprendė ir pats juos auginti.

Jais nusprendė apsodinti visą lauką gimtojoje sodyboje prie pat Nevėžio upės, Degionių kaime, netoli Panevėžio. Floristas juokiasi, jog ne vienas stebėjosi, kai jis su tėvu vietoje bulvių daržo vieną pavasarį į žemę kaišiojo jurginų gumbus.

„Kai ir kaip keistai skambėtų, man iš tikro labiausiai patinka kurti gedulingas kompozicijas – matau tame prasmę.“  M. Kiaunė

„Mano tėtis – toks pat gėlių mėgėjas. Gal kam ir keista, kad vyriokai palinkę į tokią ūkio šaką, bet mudu abudu puikiai tvarkomės ir mama čia labiau tik pagalbininkė“, – šypteli Zitos ir Andriaus Kiaunių sūnus.

Jų giminėje augalais, gamta, žemės ūkiu domisi jau trečioji karta. Senelis, ūkininkas, turėjo didelį sodą ir į turgų veždavo parduoti vaisius. Paskui jo ūkį perėmė Mariaus tėvai.

„Nuo mažens mačiau žemės ūkio darbus. Manau, polinkis prie gėlių atėjo natūraliai. Visą vaikystę leidau dabartinėje tėvų sodyboje, kuri anksčiau buvo senelių. Mama čia visada turėjo gėlynų, patvoriais augo ir įvairiausių rūšių, spalvų jurginų, dovanoti draugių, pažįstamų“, – vaikystę Degionyse prisimena floristas.

Be vandens aštuonias valandas

Visgi M. Kiaunė paties suplanuotoje jurginų plantacijoje nepanoro įprastų lietuviškų žiedų. Šie, pasak gėlininko, per daug lepūs ir labai greitai vysta. O floristikoje, anot jo, reikia kantrių, ilgai išsilaikančių gėlių.

Pirmaisiais bandymų metais senelių sodyboje Marius nusprendė pasodinti 22-i baltų jurginų veisles. Tokią spalvą pasirinko, nes šioji pasirodė gražiausia ir universaliausia – mėgstama vestuvių, kitų švenčių proga.

Ne vienas stebėjosi, kai Degionių kaime Andrius Kiaunė su sūnumi floristu pavasarį vietoj bulvių į žemę kaišiojo jurginų gumbus. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

„Iš pradžių buvo didžiulė mano gėlyno atranka. Pradėjau nuo 22 rūšių ir kasmet stebėjau, kurios jų geriausiai laikosi, nebijo transportavimo, gražiausiai dera kompozicijose“, – pasakoja gėlininkas.

Taip po šešerių metų M. Kiaunės sodyboje liko viena jurginų veislė. Ji išties ypatinga – be vandens gali ištverti net 8 val. Sau tinkamiausią augalą M. Kiaunė išvedė pats iš amerikietiškos jurginų veislės.

Gėlininkas suskaičiavo, kad šiemet šių hibridų Degionyse pasodinęs 3000 krūmų, dar 400 rožinių sodinukų.

„Darbo su tokiu gėlynu tikrai netrūksta, – šypteli dažnai į Panevėžio rajoną grįžtantis floristas. – Rankomis tiek nei pasodinsi, nei nukasi. Gerai, kad tėvukas turi technikos – jurginams pritaikė dar ūkininkaujant turėtus žemės ūkio padargus.“

Šias gėles rudenį būtina nukasti, jų šaknis tvarkingai sandėliuoti ir pavasarį vėl pasodinti. Augančius jurginus puola parazitai, todėl augalus tenka purkšti specialiomis apsaugos priemonėmis, mulčiuoti, laistyti, genėti.

Atrado floristiką

Pražydusius jurginus floristas naudoja savo versle.

„Sezono metu prekyba būna laba gera. Sėdi ir akys džiaugiasi, kai matai du tūkstančius sumerktų baltų jurginų žiedų. Rudenį gėlių reikia mažiau“, – sako Marius.

Savo gėlių ūkyje jis šiemet taip pat augino burnočių, kuriuos derina į puokštes.

M. Kiaunė dabar laisvai samdomas floristas. Buvęs panevėžiškis anksčiau turėjo gėlių saloną sostinėje, prie pat katedros. Dabar tokiai veiklai, anot jo, nebeužtenka laiko.

O klausimus apie savo kelio paieškas Marius gina į šalį.

„Panevėžyje baigiau Juozo Miltinio gimnaziją. Paskui išvykau mokytis į Klaipėdą. Apie mano įgytas specialybes, tarp kurių ir floristikai labai svetimos, bei tolesnius mokslus nusibostų ir rašyti. Tad apie tai ir nebepasakosiu“, – šypteli M. Kiaunė.

O floristiką jis atrado sulaukęs trisdešimties, nors augęs tarp gėlių jas mylėjo nuo mažens. Šio amato Marius mokėsi ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, netgi Nepale, Tailande, Meksikoje. Prieš dvylika metų jis buvo vienas pirmųjų tokios profesijos atstovų vyrų Lietuvoje.

Dabar, pasak M. Kiaunės, stipriosios lyties atstovų šioje srityje gal netgi daugiau nei moterų. Floristas neslepia, jog kartais net smagu pasivaržyti su moterimis, kurių kūryba įspūdingesnė.

„Galiausiai rezultatas vis tiek priklauso nuo paties žmogaus“, – sako Marius.

M. Kiaunės baltų jurginų plantacijoje Panevėžio rajone žydi ir jo paties išvesta veislė, kurios nuskintas žiedas net 8 valandas gali išbūti be vandens. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Laidotuvėms – pomidorai

M. Kiaunė mano jau nemažai pasiekęs floristikos pasaulyje. Bet kasdienėje kūryboje nėra paprasta pademonstruoti savo stilių ar braižą: floristo darbe dažniausiai vyrauja užsakovo pageidavimai.

„Manau, net nėra leistina užsakymuose pabrėžti savo stiliaus ar požiūrio į kūrybą. Turime klausyti užsakovų norų. Teko puošti Nidos prieplauką vestuvėms, kurias rengė garsiausi tokių puotų organizatoriai Lietuvoje. Kai kas iš tikro supranta ir skiria milžiniškus biudžetus tokiai progai. Šiaip lietuviams gėlės patinka, tik jie pinigų gaili“, – mano M. Kiaunė.

Per kūrybinio darbo metus jam teko komponuoti ir labai keistas kompozicijas.

Marius yra dekoravęs žiedais visą fabriką, traukinį. O kartą į jo gėlių saloną vakarop užsukęs pirkėjas paprašė juodų gėlių. Pagalvojęs, kad vyriškis tikriausiai šiek tiek neblaivus, pardavėjas visgi sutiko jam juodai nudažyti baltas chrizantemas. Prie jų klientas dar surašė atviruką su keiksmažodžiais geriausiam draugui ir patraukė į suplanuotą šventę.

Labai makabriškai skamba ir užsakymas sukurti laidotuvių vainiką, dekoruotą pomidorais. Būtent tokio užsiprašė į jaunos merginos šermenis ėję laidotuvininkai.

„Kad ir kaip keistai skambėtų, man iš tikro labiausiai patinka kurti gedulingas kompozicijas – matau tame prasmę. Gaila, kad žmonės vis rečiau neša mirusiajam gėlių krepšelius, vainikus, aš jų dariau labai mažai“, – sako floristas.

Gėlės be taisyklių

Kalbėdamas apie gėlių kompozicijas laidotuvėms, M. Kiaunė pripažįsta nepaisantis jokių porinių ar neporinių žiedų skaičių. Jo nuomone, gyvenime ir taip pakanka taisyklių, kad jas dar reikėtų taikyti gėlėms.

Lygiai taip pat, pasak floristo, nederėtų gėlių skirstyti į tinkamas vyras ir moterims.

Seniau vyrams buvo įprasta nešti vyriškų pavadinimų gėles: narcizus, gvazdikus. Dabar tai nebegalioja ir net moterys savo brangiesiems gali įteikti įspūdingas puokštes. O pats Marius sako esąs vienišius ir toks buvęs nuo mažens.

„Tikriausiai visą mano dėmesį pasiima gėlės ir darbas“, – atsidūsta floristas.

Polinkis prie gėlių, pasak garsaus floristo, paveldėtas iš tėvelių Andriaus ir Zitos Kiaunių: sodyboje nuo seno veši mamos puoselėjami gėlynai, didelis gėlių mėgėjas yra ir tėtis. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Ir jo viengungiškuose namuose gėlės žiedą retai aptiksi, juose nėra netgi paprasto kaktuso.

„Kaip batsiuvys be batų, taip ir aš be gėlių. Bijau, kad neturėsiu laiko jomis rūpintis, tad ir nepuošiu namų“, – atvirauja M. Kiaunė.

Tačiau mėgstantiesiems žiedais dabinti savo aplinką floristas turi patarimą, kaip kuo ilgiau išlaikyti nuskintą gėlę. Paprastas būdas – kuo dažniau keisti vandenį ir į jį įlašinti vonioje laikomo baliklio lašą.

„Galima tų priemonių dabar nusipirkti parduotuvėse. Bet aš naudoju baliklį, jo sudėtyje esantis chloras puikiai valo vazoje vandenį ir neleidžia plisti bakterijoms“, – sako Marius.

Sunkiau, anot jo, su lauko gėlėmis. Pastarųjų galus Marius pataria parsinešus nukirpti, nuplikyti 70–80 laipsnių vandeniu, pamerkti ir vėl įlašinti chloro. Sako, kad tikrai stovės ilgai ir atrodys išskirtinai.

O pačiam floristui, savotiškam jurginų karaliui, pačios gražiausios svogūninės gėlės: nuo kalijų iki kardelių.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų