Filosofiška realistė

Filosofiška realistė

Grėta Bilevičiūtė – jaunoji kūrėja iš Panevėžio 5-osios gimnazijos. Ją galėtume apibūdinti kaip pažinimo beieškančią sugretinimuose, pasaulio stebėjime šiek tiek filosofišką realistę. Grėtą pastebėjo mokytoja Beata Viederienė.

Grėta Bilevičiūtė (11 kl.)

„Ieškoti, klausti, gilintis, suprasti – taip apibūdinčiau šių miniatiūrų autorės siekius. Grėtai rūpi, kodėl kas nors vyksta, kokia jos, kaip žmogaus, misija“, – apie kūrėją rašo mokytoja Beata Viederienė.

Gyvenimo pamoka

Darbas svetimoje šalyje. Nepagražintas gyvenimas, ne viena nauja pamoka. Viena iš įsimintiniausių – visa, ką gamta sukūrė, yra tobula. Pirmąją dieną po visų darbų laukuose, ūkininkų prašymu, prižiūrėjau pastogėje apgyvendintas avis. Nuėjusi su maisto ir vandens kibirais nustebau: viena avelė gulėjo visiškai atitverta nuo kitų. Kodėl? Kas avelei atsitiko? Verdiktas – galinės kojos paralyžiuotos, todėl atitverta nuo kitų, kad nesutryptų. Tą akimirką pamaniau: „Mažai avys skiriasi nuo žmonių. Žmonės mažai skiriasi nuo avių. Tik ir laukiame, kada pasitaikys proga sutrypti silpnesnį, taip tapti „pranašesniems“. Kito pažeminimą ir sutriuškinimą mes vis dar suprantame kaip žmogaus stiprybę parodančius veiksmus.“ Tačiau negalima visiškai sugretinti gyvulių ir žmonių. Galbūt siekis išlikti stipriausiems ir pranašiausiems yra tas pats, tačiau veiksmai, kurių imamės, kad pasiektume užsibrėžtą tikslą, skiria mus nuo gyvulių. Jų veiksmai yra tiesmuki ir nesuvaidinti, neretai šis primityvus elgesys žmones sužavi ir tikrumu pavergia sutryptas ir įskaudintas kasdienio žiauraus elgesio žmonių širdis.
Pastogė tapo lankomiausia vieta gyvenvietėje, o avelė – mylimiausia iš bandos. Gamta yra nenuspėjama, visai kaip ir likimas. Žinau viena – kad ir ką ji atsiųstų, tai reikia priimti kaip tobulą dovaną. Net tobuli Dievo avinėliai kartais nuklysta nuo bandos ir pasiklysta, tačiau dėl to jie netampa mažiau mylimi ar kažkuo prastesni.

Vanduo

Manau, visi bent kartą savo gyvenime žvelgdami į dangų esame susimąstę, jog jame plūduriuojantys debesys kažką primena… Bakstelėję draugui neretai susilaukdavome pritarimo arba dar neįtikinamesnės versijos to, kas plaukia danguje dešimt kilometrų virš mūsų galvų. Neseniai, visai netikėtai, išgirdau labai keistą ir neįprastą faktą – vanduo turi atmintį. Tikrai ne naujiena, jog debesys sudaryti iš mažyčių vandens lašelių, tuomet man kyla klausimas: „Kodėl debesys negali atspindėti vandens būsenos ir formos organizmo, kuriame jis buvo įkalintas prieš pat išgaruojant?“ Neįtikėtina… Gal tai tik tuščios kalbos, galbūt vanduo net neturi atminties ir visa teorija – tik nepagrįsti svaičiojimai, o gal tai mūsų vaizduotė, kuriai paaiškinti ieškome mokslinių faktų? Gal… gal…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų