E. Riniūtės nuotr.

Filmų sėkmė – ir panevėžiečio rankose

Žiūrėdami ne vieną pasaulinę šlovę pelniusį filmą net nenutuokiame, kad prie jų populiarumo daug prisidėjęs yra ir panevėžietis skulptorius Vytautas Viržbickas. Filmavimo aikštelėse jis kuria scenografijas, be kurių net didžiulio populiarumo sulaukusios ekranizacijos netektų dalies savo intrigos ir žavesio.

Britų ir amerikiečių istorinis televizijos serialas „Karas ir taika“, sukurtas pagal rusų rašytojo Levo Tolstojaus žymųjį romaną, pasaulį sujaudinęs HBO kompanijos kurtas filmas „Černobylis“, Lietuvoje filmuota „Jekaterina Didžioji“, kurią įkūnijo „Oskaro“ laureatė Helen Miren – tai tik maža dalis to, prie ko teko prisiliesti talentingo panevėžiečio skulptoriaus Vytauto Viržbicko rankoms. Filmavimo aikštelėje panevėžietis kuria dekoracijas, be kurių net tokios milžiniško populiarumo sulaukusios ekranizacijos atrodytų ganėtinai nykiai.

Pats Vytautas sako, jog baigus menų studijas dirbti filmavimo industrijoje yra normali praktika. Menininkus traukia garbingas atlyginimas ir galimybė po kelių mėnesių projekto vėl grįžti prie asmeninės kūrybos.

Panevėžiečio skulptoriaus V. Viržbicko indėlis ryškus ne tik žinomiausių kino filmų filmavimo aikštelėse, bet ir garsiausiose šalies galerijose bei muziejuose. A. Kavaliausko nuotr.

„Egzistuoja nuomonė, jog užsienio šalims esame patrauklūs dėl savo autentiškumo. Štai kodėl lengviau išgarsėti kokiame Niujorke būnant lietuviu, nei bandyti ten išgarsėti būnant tikru niujorkiečiu“, – mano Vytautas.

Anot jo, ta pati taisyklė galioja ir parsinešant vaikystės patirtis iš Panevėžio į kitur. Kažkas savito vis tiek tame bus.

„Mes užaugome niūriuose blokinių pastatų peizažuose, kuriuose pagrindinė matyta spalva buvo pilkos daugiabučių sienos. Tas vizualinis nuobodulys, matyt, ir paskatino užsiimti kažkokia kultūrine veikla. Štai kodėl žinau tiek daug savo bendraamžių gabių panevėžiečių – turime puikių didžėjų, muzikantų, menininkų“, – sako V. Viržbickas.

Lemiamas mokytojos postūmis

V. Viržbickas kurti pradėjo dar paauglystėje. Buvo gana imlus įrankiams ir medžiagoms, mėgo piešti, krapštytis prie įvairiausių niekučių gamybos. Smalsumas vesdavo ten, kur galėjo kažko naujo išmokti, vis atsirasdavo žmonių, padovanodavusių reikiamus įrankius arba reikšmingas pamokas.

Paauglystėje Vytautui atsirado proga dalyvauti tapytojo, Naujamiesčio gimnazijos dailės mokytojo Daliaus Dirsės jaunųjų skulptorių stovykloje. Per ją suprato, kad menas gali būti „kietas“ dalykas, kad jame nėra suvaržymų skleistis fantazijai.

Jau tuomet būta pamąstymų sieti savo ateitį su menu, tačiau kankino abejonės, o suaugusiųjų aplinkoje tų abejonių girdėdavo dar dažniau. Dažnas pabrėždavo finansinį pragyvenimo aspektą. Dabar V. Viržbickas drąsiai galėtų sakyti, jog tokie būgštavimai buvo nepagrįsti. Iki šiol jis puikiai prisimena įvykį, kai prieš pat dvyliktos klasės egzaminus per pertrauką į šalį pasivedusi J. Balčikonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja M. Jačiauskienė paklausė, kur ketinantis stoti.

„Pasakiau jai, kad bijau stojimo egzaminų į Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedrą, nepasitikiu savimi, todėl stosiu į Šiaulių dailės pedagoginį. Tada ji man kategoriškai liepė net nedrįsti atsisakyti svajonių ir pradėti ruoštis stojamiesiems. Jau tada manimi tikėjo, prašydavo per pamokas nupiešti kaip atrodo kad ir koks kiaulės kaklas“, – prisimena Vytautas.

Paskatintas mokytojos, sėkmingai išlaikė stojamuosius ir tapo VDA studentu.

Be filosofijos – nė iš vietos

V. Viržbicko teigimu, neteisinga manyti, jog sunku studijuoti menus. Meno akademijos aplinkoje sunkumai yra tokie, kokias ambicijas sau išsikeli.

„Jei norėsi dirbti ir kažko pasiekti – atsiras sunkumų. Bet dirbdamas juos įveiksi. Jei būsi apatiškas – niekas per prievartą tavęs nespaus. Iš to ir ateina kūrybinių studijų grožis“, – svarsto menininkas.

Kiekvienas studentas turi savo matymo perspektyvas, dominančias sritis. Taip gimsta unikalūs, autentiški kūriniai, meninės strategijos.

Vytautas į akademiją stojo su mintimi, jog gerai droš medį ir baigs studijas jį droždamas dar geriau. Tuomet atėjo dėstytojas ir liepė pagrįsti sugalvotą idėją, pritaikyti jai reikiamą formą ir medžiagą.

„Patikslinu, kad jei studijuoji skulptūrą, nebūtinai kūrinys ir turi būti skulptūra. Meno lauke be filosofijos – nė iš vietos. Čia tu pats kuri logiką. Taigi mano suvokimas, kas yra gražu ir prasminga, ėmė keistis“, – prisimena Vytautas.

Visi studentai labai laukdavo kas pusę metų vykstančių peržiūrų, kuomet po valandą auditorijai pristatydavo savo kūrinius.

Pasak V. Viržbicko, nerealus jausmas, kai kyla ginčai ir diskusijos, kiek tavo kūrinys aktualus šiuolaikinio meno, kaip žaidimo, lauke.

„Vykdavo idėjų karas. To gali pasiilgti baigęs studijas“, – šypteli skulptorius.

Būti vizijų kūrėju

V. Viržbicko teigimu, yra temų, kurios svarbios asmeniškai jam, tačiau nebūtinai tai gali rasti tinkamą formą profesionalioje kūryboje. Kurdamas jis stengiasi kelti klausimus, aktualius didesnei grupei žmonių.

„Nekuriu meno apie meną. Labai dažnai tos temos būna egzistencinės ir pakankamai socialiai angažuotos. Siekiu, kad kūriniai būtų monumentalūs savo prasmėmis. O tai yra sunkus uždavinys, kuomet nori būti nors kiek unikalus ir aktualus šiuolaikinio meno kontekste“, – sako Vytautas.
Skulptorius renkasi temas, kokių prašosi laikmetis. Anot jo, produktyvumo siekiančiam menininkui, tai gana atsakingas būvimas dabartyje.

„Tikras sėkmės kelias negali būti lengvas. Kažką už tai reikia atiduoti. Mano atveju – laiką ir jėgas“, – sako V. Viržbickas. Asmeninio albumo nuotr.

Skulptorius renkasi temas, kokių prašosi laikmetis. Jo nuomone, mene turi būti vizionierius – vizijų kūrėjas. Tačiau skulptorius jau įsitikino, kad pasakyti yra tikrai lengviau, nei įgyvendinti. Jo manymu, Lietuvoje tikrai yra menininkų, kuriuos galima vadinti vizionieriais, bet panevėžietis savęs tokiu nedrįsta vadinti.

„Visada gerai žinoti savo sugebėjimus ir trūkumus. Jei neturi stiprių vizionieriškų savybių, gali remtis kitomis. Aš pats įžvalgų silpnumą kompensuoju jų vizualiniu išpildymu. Manau, man visai neblogai sekasi toje srityje“, – sako menininkas.

Tarp komercijos ir meno

Pasak V. Viržbicko, šiais laikais meno įgyvendinimo galimybių yra tiek daug, kad ne visada reikalingos asmeninės žinios ir įgūdžiai. Daug ką galima užsakyti padaryti kitiems, o ir kūrinio idėja nuo to nebūtinai suprastėja.

„Pajautimas turi didelę įtaką priimant sprendimus, tačiau be kritinio matymo būtų labai sunku kurti kolekcijų vertus kūrinius, būti autentiškam. Žmonės turi tendenciją mąstyti tais pačiais sakiniais ir būna labai sunku kurti tai, ko dar nėra sukurta“, – teigia skulptorius.

Vytauto nuomone, reikėtų atskirti dvi meno kryptis: užsakomąjį ir grynąjį meną.

„Kai pas tave ateina žmogus su savo idėja ir prašo ją įgyvendinti, be abejo, jis kreipiasi dėl tavo įgūdžių ir sugebėjimų. Jei tai yra grynojo meno kūrimo darbai, tuomet jau turi įsijungti viskas: nuo intuicijos, momentinio pajautimo iki intelektinio bagažo ir galiausiai techninių žinių ir priemonių“, – mano V. Viržbickas.

Anot jo, geras komercinis menas yra labai arti grynojo. Kartais netgi sunku juos atskirti. Tačiau kūrinio gerumo kriterijai kiekvienam gali atrodyti skirtingi.

Galerija

Nebūtina kurti visiems

Pasak V. Viržbicko, praeityje tie romantiškieji laikai, kai menininkai užsidarydavo urvuose, kurdavo niekam nerodomus kūrinius ir galiausiai būdavo atrasti per stebuklą užklydusio įtakingo žmogaus. Dabar kuriama tam, kad tai būtų pamatyta.

„Ir jei visiškai nerūpėtų niekieno nuomonė, atrodytų labai arogantiška. Tačiau yra sveikas santykis“, – sako kūrėjas.

Nors panevėžiečio skulptoriaus kūrinius eksponuoja garsiausios šalies galerijos, muziejai, pats norėtų, kad noras būti įvertintam būtų silpnesnis. Nes tai, anot jo, labai kausto.

„Dažnai per tą jaudulį, kaip žmonės įvertins kūrybines paieškas, patiriu daug streso. Tai sulėtina protą. Tampa labai svarbu sau priminti, kokių vertybių vedamas darau, ką darau. Be to, kaip ir turint bet kurią specialybę, labai svarbu suvokti savo tikslinę grupę. Neprivaloma daryti to, kas bus suprantama visiems aplinkui“, – mano Vytautas.

Anot jo, profesionalumas atsiranda, kai lyginamės į savo įsivaizduojamus geriausius arba tikimės atsirasti ten, kur yra vertinami atrinktieji.

„Mano atveju tai yra geriausi šalių muziejai arba kolekcijos. Nebūtinai mano tikslai bus pasiekti, tačiau tas vidinis siekių kompasas labai svarbus“, – šypteli kūrėjas.

Sėkmės kelias nebūna lengvas

V. Viržbickas visada kelia sau tikslą kūryboje būti kuo įvairesniam. Jis neapibrėžė, nei su kokiomis medžiagomis ar technikomis dirba, nei kokiu stiliumi remiasi. Tačiau tam tikri jo kūrybos bruožai ryškėja. Žvelgdamas į baigtą kūrinį, Vytautas dažnai pagalvoja, jog tam tikrų kūrinio dalių nė nebūtų padaręs kitaip.

Pasak V. Viržbicko, praeityje tie romantiškieji laikai, kai menininkai užsidarydavo urvuose, kurdavo niekam nerodomus kūrinius. R. Kalinkino nuotr.

„Vadinasi, galvoje jau vystosi tam tikras mąstymo kodas. Ypač tai liečia naudojamus motyvus. Keli menotyrininkai yra pastebėję, jog mano kūryboje dažnai susiduria žemosios ir aukštosios kultūros įvaizdžiai“, – teigia panevėžietis.

V. Viržbickui patinka priešpriešos, idėjų sąlygiškumas, kontrastas tarp elementų ir jų prasmių. Jis įsitikinęs, kad tai yra ir tam tikras brandaus mąstymo pavyzdys – nėra vienos idėjos tiesos.

„Toks suvokimas leidžia į norimą idėją ar temą žvilgtelėti autentiškiau ir subtiliau. Dabartiniai įgūdžiai ir galimybės leidžia didinti mastelius. Iš to kyla tam tikra ambicija nenusismulkinti. O mastelis dažnai diktuoja tam pritinkančią abstrahuotą, monumentalią estetiką“, – teigia skulptorius.

Savo, kaip paklausaus kūrėjo, sėkmės paslaptimi V. Viržbickas laiko nuoširdų darbą. Jis svarsto, jog išties mažai ką žinome apie žmones, kurie nieko neveikia.

„Stengiuosi daug dirbti, kad būčiau pastebėtas. Niekada nesitikėjau lengvo kelio, nors tokių svajonių būta“, – šypteli Vytautas.

Dar studijų metais jis gaudavo kvietimų eksponuoti savo kūrinius galerijose, tačiau atsakydavo, kad dar per anksti.

„Tikras sėkmės kelias negali būti lengvas. Kažką už tai reikia atiduoti. Mano atveju – laiką ir jėgas, kito – užsispyrimą ir kantrybę, trečio – dar daugiau visko, nei išvardijau“, – sako skulptorius.

Anot jo, dabartiniai laikai dovanoja naujus būdus menininkui save reklamuoti – meno muges, socialines medijas. Visgi, anot jo, svarbiausia – neprarasti nuoširdumo, realybės nuovokos ir dirbti ne dėl pinigų ar patiktukų, o bent jau dėl savęs.