Tarp V. Vareikos drožtų šaukštų dviejų vienodų nerasite – kiekvienas jų turi savo ypatybių. V. Vareikos šaukštai skiriasi ne tik raštais, ornamentais, bet ir dydžiu. Pats mažiausias – kaip degtukų dėžutė, o didžiausias daugiau kaip metro ilgio. „Sekundės“ nuotr.

Fantazijos šaukštų karalystėje

Jeigu reikėtų sudaryti keliolikos daiktų, be kurių sunkiai išsiverstumėme, sąrašą, neabejotinai jame atsidurtų ir šaukštas. Kas jau kas, o tas įrankis tikrai būdavo ir yra kiekvienuose namuose.

Jo – mažo ar didelio – būtinai prireikia ir kasdien, ir per šventes. Šaukštas toks senas stalo palydovas, kad tiksliai net nėra žinoma, kada toks atsirado. Jis – vienas pirmųjų žmogaus naudotų įrankių.

Visų šiandieninių šaukštelių, šaukštų ir, žinoma, samčių prosenelis – medinis šaukštas taip pat dar nepalaidotas. Ir naudojamas ne tik košei maišyti ar kabinti, bet ir buičiai paįvairinti, interjerui puošti.

O tiems, kurie nori sužinoti ir pamatyti, kokia begalinė tų medinių šaukštų įvairovė, siūlome susipažinti su tautodailininku, tikru šaukštų karaliumi Vydu Vareika.

Meistras juokiasi, kad kaip toje pasakoje tėtė Karlas iš pliauskos išdrožė žmogeliuką – Buratiną, taip ir jis atlieka įvairius bandymus – gal ims ir atgis kokia figūrėlė. V. Vareikos asmeninio archyvo nuotr.

Ir krepšininkams, ir mokytojams

Už maždaug 40-ies kilometrų nuo Panevėžio esančiame Vabalninke, Biržų rajone, gimęs ir iki šiol čia gyvenantis 62 metų V. Vareika – tikras šaukštų karalius. Jo rankos išdrožusios šimtus įvairiausių tokių dirbinių. Dalį gausios kolekcijos galima apžiūrėti Vabalninko bendruomenės namuose, šiuo metu dalis darbų eksponuojama Kirdonių universaliame daugiafunkciame centre.

Ne kartą šio meistro darbais grožėjosi ir panevėžiečiai. Jubiliejinėms Panevėžio miesto įkūrimo sukaktims V. Vareika vis išdroždavo po įspūdingą samtį.

Bene įdomiausias jo šaukštas – samtis buvo skirtas Lietuvos tūkstantmečiui.

Taigi šio meistro šaukštai dažnai drožiami ne šiaip sau, o konkretiems įvykiams paminėti, žmonėms apdovanoti, tad ir jų raštai skirtingi – kiekvienas pagal paskirtį.

Štai krepšininkams skirtus šaukštų kotus puošia kamuoliai, mokytojams – knyga, kitiems – augalai, žiedai, gyvūnai. Dažną šaukštą pagal jo raštus tarsi knygą galima skaityti.

V. Vareikos šaukštai skiriasi ne tik raštais, ornamentais, bet ir dydžiu. Pats mažiausias – kaip degtukų dėžutė, o didžiausias – daugiau kaip metro ilgio.

Meistro genai

Meistras pasakoja, kad nagingas buvo ir jo tėvas. O senelis – kalvis, garsus aludaris – taip pat buvo ir medžio drožėjas. Gražūs ir patogūs to senelio drožti šaukštai.

V. Vareika mena, kaip vaikystėje būdavo skanu valgyti senelio padarytu mediniu šaukštu.

O pats pirmąjį šaukštą būsimas tautodailininkas išdrožė jaunystėje, dar prieš savo vestuves. Nors, kaip sako, drožti bandė ir bene septintoje klasėje besimokydamas. Paskui kažkaip šis pomėgis buvo pamirštas, kol, atėjus laikui,vėl įtraukė visa savo kūrybine jėga ir tapo jo gyvenimo dalimi. O kai rimčiau drožinėti pradėjo, netruko savo kūriniais žmones sudominti – buvo pradėtas kviesti tuos stalo įrankius parodose rodyti.

Taip vienas po kito ir ėmė kauptis skirtingų raštų, dydžių ir formų šaukštų kolekcija.

Tėtės Karlo eksperimentai

Vabalninkietis drožia ne tik šaukštus – jis yra sukūręs nemažai Užgavėnių kaukių, humoristinių figūrėlių, skulptūrų ir įvairiausių kitokių drožinių.

Meistras juokiasi, kad kaip toje pasakoje tėtė Karlas iš pliauskos išdrožė žmogeliuką – Buratiną, taip ir jis atlieka įvairius bandymus – gal ims ir atgis kokia figūrėlė.

Štai šiuo metu ką tik baigė senokai sumanytą, Velykoms skirtą atributą – lovelį kiaušiniams ridenti. Tai stilizuota senelio galva – iš jo burnos kyšo ilgas liežuvis, kuriuo bus gražu ir patogu riedėti margučiams.

Kitas meistro lovelis jau bus kitoks – ne vieną jų sumanė išdrožti.

Popieriuje būsimų darbų eskizų nepiešiantis V. Vareika sako, kad jam ir raštus, ir idėjas padiktuoja pats medis. Pagal tai, ką sako medis, ir gimsta įvairiausi darbai.

Tačiau kokius juos bekurtų, vis dėlto meistrui labiausiai patinkantis užsiėmimas – skaptuoti medinius šaukštus.

Tad ir žiūrovai dažniausiai jo kurtais valgymo įnagiais žavisi – V. Vareikos darbai apkeliavo nemažai parodų, buvo ne kartą įvertinti, apdovanoti.

Ir eksponuoti ne tik Panevėžio krašte – keliavo į sostinę, net į užsienį.

Meistras šmaikštauja, kad šaukštus dažniausiai drožiantis ir dėl to, kad tai labai patogu. Medžio daug nereikia, pasiimi gabalą su savimi ir radęs laisvą minutę droži. O ir vietos neužima – sudedi į dėžutę ir vežkis.

Greta V. Vareikos Velykoms išdrožto lovelio kiaušiniams ridenti – auksarankio senelio prieš daugelį metų drožta saldaininė, tinkama ir margučiams. V. Vareikos asmeninio archyvo nuotr.

Su dviračiu ir motociklu

Tiesa, kaip sako V. Vareika, prie drožybos jis kiekvieną dieną nesėdantis, veiklos ir taip užtenka. Ir laiko ne visada šiam maloniam užsiėmimui lieka.

Apsaugininku dirbančio vabalninkiečio darbovietė Panevėžyje, tad į darbą tenka ne taip arti važinėti.

O laisvalaikiu jis visa galva neria į sportus. Net keletą sporto šakų praktikuoja.

Jis ir Vabalninko gatvės krepšinio turnyro organizatorius, ir svarsčių kilnotojas, buvęs Lietuvos bei Baltijos šalių čempionu. Be to, V. Vareika ir patyręs medžiotojas.

O dar vabalninkietis daug važinėja dviračiu, prasidėjus sezonui ir baikeriu tampa – motociklą pasikinko.

Vydas ir kitus skatina sportuoti, organizuoja įvairius sporto renginius. Ne veltui V. Vareika rajono valdžios apdovanotas už aktyvią sportinę veiklą.

Aktyviam žmogui veiklos nebūna per daug – jo gyvenimas įdomus ir prasmingas. Sėdėti rankas sudėjęs jis nemėgsta. Be visų kitų užsiėmimų, V. Vareika – aktyvus vietos bendruomenės narys.

Svarbiausia šeima

Visi pažįstantieji V. Vareiką žino: jis – geras keturkojų draugas, laikantis didelį būrį šunų. Vabalninkietis susipažinęs su dresūros paslaptimis ir jo augintiniai visada klauso komandos.

Šunys Vydui – draugai, sargai ir pagalbininkai. Su jais šeimininkas keliauja į darbą, į medžioklę, į išvykas dviračiu, o kai kuriuos į mažą karietaitę pakinkęs per šventes vaikus vežioja.

V. Vareika sako, jog šunys privalo žinoti, kas jų šeimininkas, paklusti jo komandoms. „Jeigu taip nebus, tuoj tarp jų atsiras savas vadas ir savi pavaduotojai“, – juokiasi dresuotojas.

Dabar jo namuose – vienuolika įvairių veislių šunų. Visi jie, šeimininkui paklusdami, toje pačioje erdvėje sutaria. Kiekvienas turi savo voljerą ir pagal komandą ramiai bindzena, kur liepta – į savo vietą.

Šunų auginimas, jų dresavimas atima gana daug laiko. Keturkojai reikalauja dėmesio, prisirišimo, išmanymo, kantrybės, supratimo ir žinių. V. Vareikos gyvenime šunys atsirado neatsitiktinai. Dresuotojas pasakoja, kad nuo vaikystės svajojo užaugęs būtinai turėti vilkinį šunį ir žirgą.

Žirgo, deja, nėra, jį pakeičia motociklas, o šunų – visada gausus būrys.

Vis dėlto tautodailininkui pats svarbiausias ir brangiausias gyvenimo pasiekimas, vertybė ir nuopelnas – šeima. Žmona ir keturios dukros. V. Vareika džiaugiasi jau ir anūkėlės susilaukęs.

Anot Vydo, taip greitai bėgant visokios veiklos kupiniems metams nė nepastebėjo, kaip trys vyresniosios gimtąjį lizdą paliko, mokslus baigė. Visos trys pasekė mamos – mokytojos pėdomis ir tapo pedagogėmis. Jauniausia dukra dar mokosi gimnazijoje.