-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Istorijoje retai būna, kad valstybės išnyktų ar atsikurtų pačios savaime. Dažniausiai priežastis tam sukuria pasaulio galingieji. Didžiosios valstybės, turinčios didelį ekonominį bei karinį potencialą, daro įtaką pasaulio politikai, tarptautiniams santykiams, jos nulemia mažųjų valstybių likimą.
1939 m. dvi agresyvios valstybės – Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija perbraižė Europos žemėlapį, padalindamos Rytų Europos valstybes į įtakos zonas, ketindamos panaikinti jų valstybingumą.
Nepriklausoma Lietuva tapo abiejų grobikiškų šalių teritorinių mainų objektu.
Pagal slaptus susitarimus iš pradžių Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (toliau – SSRS) ir Vokietija susitarė Lietuvą priskirti Vokietijos interesų zonai (1939 m. rugpjūčio 23 d.), o tų pačių metų rugsėjo 28-ąją, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija ir SSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Baltijos šalys atiduotos Sovietų Sąjungos įtakos sferai.
1939 m. Josifas Stalinas, laikydamasis laipsniško skverbimosi strategijos, dėdamasis tautų teisių gynėju, Estijai (rugsėjo 28 d.), Latvijai (spalio 5 d.) ir Lietuvai (spalio 10 d.) primetė savitarpio pagalbos sutartis, kuriomis remdamasis jose įkurdino savo karines bazes.
1940 m. birželio 14-ąją SSRS, paskelbusi ultimatumą Lietuvai, vėliau ją okupavo ir įkūrė Lietuvos Sovietų Socialistinę Respubliką (toliau – Lietuvos SSR), kurioje valstybės institucijos, ūkis ir kultūra buvo pertvarkytos pagal sovietinį modelį.
Prie 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir SSRS Sienų nustatymo ir draugystės sutarties pridėtas žemėlapis. Iliustracijos iš knygos: TSRS–VOKIETIJA 1939–1941 / СССР–ГЕРМАНИЯ 1939–1941, d. 1, Vilnius: Mokslas, 1989.
XX a. 9–10 deš. sandūroje Lietuvos valstybingumo atkūrimui didelę reikšmę turėjo slaptųjų protokolų, pagal kuriuos du diktatoriai – Adolfas Hitleris ir J. Stalinas 1939 m. slapta pasidalijo Rytų Europą, atskleidimas.
SSRS veiksmų prieš Lietuvą 1940 m. tarptautinė teisinė kvalifikacija tiesiogiai priklausė nuo Molotovo-Ribentropo pakto teisinio įvertinimo. Sovietų Sąjungos valdžia neigė slaptųjų protokolų egzistavimą, nors Vakarų pasaulyje jų vokiškojo egzemplioriaus faksimilinės fotokopijos buvo žinomos ir laisvai prieinamos.
Pirmieji tyrimai, įvertinant SSRS grobuonišką politiką Antrojo pasaulinio karo pradžioje, Vakaruose vykdyti 1953 m. liepos 23 d., kai JAV Kongresas įsteigė Čarlzo Džozefo Kersteno vadovaujamą komitetą. JAV Atstovų rūmų vienbalsiai priimta rezoliucija įpareigojo komitetą ištirti Baltijos kraštų neteisėtą inkorporavimą į SSRS.
Per Kersteno komiteto dvejų metų gyvavimo laikotarpį buvo apklausti 42 lietuviai, išgyvenę 1940 m. sovietų okupaciją. Liudijo pareigūnai, užėmę svarbius postus Lietuvos valstybėje, buvę vadinamojo Liaudies seimo ar vyriausybės nariai, eiliniai Lietuvos piliečiai, patyrę komunistinio siaubo išbandymus.
1953–1954 m. Kersteno komiteto surinkti dokumentai pasiekė JAV Valstybės departamentą, Kongresą, Jungtinių Tautų organizacijos JAV atstovą. Kersteno komiteto surinkta medžiaga buvo paskelbta septyniuose tomuose. Ši informacija tapo tam tikru orientyru formuojant Amerikos užsienio politiką SSRS atžvilgiu.
Slaptieji protokolai sovietmečiu buvo žinomi ir Lietuvos disidentams. Jie dar 1979 m. rugpjūčio 23-iąją kartu su Latvijos ir Estijos antisovietinio pasipriešinimo dalyviais per Molotovo-Ribentropo pakto 40-ąsias metines pasirašė vadinamąjį „45 pabaltijiečių memorandumą“. Juo kreipėsi į SSRS, Vokietijos Demokratinės Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių.
Dokumente pabrėžiama, kad Baltijos šalys prarado nepriklausomybę SSRS ir nacių Vokietijai pasidalijus jų teritorijas pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių slaptuosius protokolus. Memorandumas pasaulio visuomenei pademonstravo Baltijos šalių pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių gyvybingumą, drąsą ir vieningumą.
Aktyviausi žingsniai siekiant, kad slaptieji protokolai būtų pripažinti neteisėtais, buvo daromi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – Sąjūdis) veiklos metais.
Iš pogrindžio išėjusi Lietuvos laisvės lyga 1987 m. rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, pažymėdama slaptųjų suokalbių 48-ąsias metines, organizavo protesto mitingą. Juo siekta atkreipti Lietuvos ir pasaulio visuomenės dėmesį į pakto padarinius Baltijos šalims.
Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje nuvilnijusiuose mitinguose buvo apeliuojama į tarptautinę teisę ir reikalauta pasmerkti slaptuosius Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos susitarimus.
Sąjūdžio dokumentuose ne kartą kalbėta apie protokolus ir aneksiją kaip apie priežastį ir pasekmę, imantis teisiškai įvertinti paktą ir visus protokolus. Iš svarbiausių Sąjūdžio dokumentų matyti, jog brendo tautos politinis sąmoningumas.
1988 m. rugpjūčio 5-ąją „Sąjūdžio žinių“ (Vilnius) 17-ame numeryje atspausdinti reikšmingi dokumentai: 1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo bei 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS-Vokietijos sienų nustatymo ir draugystės sutarčių slaptieji protokolai.
1988 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus Vingio parke vyko Sąjūdžio organizuotas mitingas, kurio pagrindinė tema buvo Molotovo-Ribentropo pakto pasekmės Lietuvai. Tuomet daugelis žmonių pirmą kartą išgirdo tiesą apie 1939 m. hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos pasirašytus slaptuosius protokolus. Rugsėjo 28 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, Lietuvos laisvės lyga surengė mitingą, kuriame pasmerkė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartis, pasirašytas prieš 49-erius metus.
Lūžinėje 1989 m. vasario 16-osios Sąjūdžio Seimo sesijoje priimta deklaracija, kurioje konstatuojama: „Nors Vokietija ir TSRS 1939–1940 m. ultimatyvia prievarta ir tarpusavio susitarimu aneksavo Lietuvos valstybę, juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja…“
1989 m. gegužės 20 d. Vilniuje vyko naujai išrinktų SSRS liaudies deputatų palydėtuvės į suvažiavimą Maskvoje. Lietuvai atstovavo 58 deputatai. Rinkimus laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai, jie gavo didžiąją dalį balsų. Atstovauti Maskvoje panevėžiečiai išrinko Sąjūdžio remtus žmones – vilniečius žurnalistą Vitą Tomkų ir profesorių Vytautą Landsbergį. Tuomet Lietuvos atstovai Maskvoje iš suvažiavimo tribūnos pasiūlė nedelsiant pradėti Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų teisinį įvertinimą.
Pasirašoma Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Sienų nustatymo ir draugystės sutartis. 1939 m. rugsėjo 28 d. Iliustracijos iš knygos: TSRS–VOKIETIJA 1939–1941 / СССР–ГЕРМАНИЯ 1939–1941, d. 1, Vilnius: Mokslas, 1989.
1989 m. birželio 18-ąją Vilniuje vykusioje Sąjūdžio Seimo penktojoje sesijoje priimtas programinis pareiškimas dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo raidos. Jame buvo tarpusavyje susieti okupacijos ir aneksijos padariniai, SSRS kariuomenės išvedimo bei valstybės nepriklausomybės atkūrimo klausimai.
Lietuvos Sąjūdis, siekdamas valstybės nepriklausomybės, derino savo žingsnius su Latvijos ir Estijos Liaudies frontais.
1989 m. birželio 30 d. Taline vyko tarptautinė Baltijos šalių tautinių judėjimų konferencija, skirta Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d., rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. sutarčių teisiniam įvertinimui.
Konferencija kreipėsi į SSRS, Vokietijos vyriausybes, kviesdama jas paskelbti slaptuosius protokolus neteisėtais ir negaliojančiais nuo pasirašymo momento. Trijų Baltijos valstybių tautinių išsivadavimo judėjimų atstovų slapti pasitarimai vyko ir Panevėžio mieste.
1989 m. liepos 12 d. Lietuvos partijų ir politinių organizacijų konsultaciniame susirinkime nuspręsta organizuoti Lietuvos gyventojų parašų rinkimo akciją dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių likvidavimo.
1989 m. liepos 5 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl 1939 m. Vokietijos ir SSRS sutarčių ir jų pasekmių tyrimo bei sudarė atitinkamą komisiją, kuri pakto 50-mečio sukakties išvakarėse paskelbė savo išvadas.
1989 m. rugpjūčio 23 d. vykusi Baltijos kelio akcija buvo fundamentalus įvykis, po kurio daugumai Lietuvos žmonių paaiškėjo, kad Lietuva netrukus pareikš savo teises į visavertį egzistavimą.
1989 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje įvyko Molotovo-Ribentropo pakto antrojo slaptojo protokolo pasirašymo 50-ųjų metinių minėjimas. Žmonių minia susirinko į Lukiškių aikštę, iš ten Gedimino prospektu patraukė Katedros aikštės link. Čia įvyko mitingas. Kalbėję demokratų partijos, Sąjūdžio, Nepriklausomybės sąjungos bei kitų organizacijų atstovai vieningai pasmerkė antrąjį A. Hitlerio ir J. Stalino suokalbį dėl Rytų Europos pasidalijimo.
Sovietų Sąjunga, ilgai neigusi, kad slapti dokumentai egzistavo, pagaliau 1989 m. gruodžio 24 dieną SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarime „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ konstatavo, jog kartu su sutartimis buvo pasirašyti ir slaptieji protokolai, kuriuose „nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei“. Šiuo nutarimu suvažiavimas pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939–1941 m. slaptuosius susitarimus ir pripažino slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.
Siekiančių atgauti neteisėtai panaikintą suverenitetą Baltijos tautų pozicijos sustiprėjo.
1989 m. gruodžio 27 d. įvyko pirmasis dar lapkričio pabaigoje Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos sudarytos ir patvirtintos komisijos „Nepriklausomybės atkūrimo planui rengti“ posėdis.
