Ant Senvagės šlaito prieš ketvirtį amžiaus iškilo panevėžiečio skulptoriaus Algimanto Vytėno sukurtas paminklas J. Balčikoniui. G. Kartano nuotr.

Ėriškių vaikas – lietuvių kalbos garbė

Nuo Ėriškių kilęs gabus jaunuolis baigęs Panevėžio realinę mokyklą vėliau tapo jos, jau gimnazijos, vadovu ir visiems laikams savo, Juozo Balčikonio, vardu liko susietas su šia sena ir garbinga švietimo įstaiga.

Prieš pusę šimtmečio seniausiai Panevėžio mokyklai – 1-ajai vidurinei buvo suteiktas naujas, Juozo Balčikonio vardas.

Vėliau J. Balčikonio gimnazija tapusiai mokyklai jau tris dešimtmečius vadovaujantis Raimondas Dambrauskas sako, kad vardas buvo pasirinktas labai teisingai ir prasmingai.

„O juk būta visokių nuomonių. Ankstesnis mokyklos direktorius Vytautas Baliūnas pasakojo, jog vardas rinktas iš daugybės kandidatų. Šioje mokykloje mokėsi daugiau žymių, nusipelniusių asmenybių – Adolfas Šapoka, Balys Sruoga, Juozas Urbšys, Juozas Zikaras ir daugelis kitų – rinktis buvo iš ko“, – sako gimnazijos direktorius.

Vis dėlto apsistota ties J. Balčikonio (1885–1969) – kalbininko, profesoriaus, akademiko, pedagogo, vertėjo, „Lietuvių kalbos žodyno“ sudarytojo vardu, jis tapo gimnazijos simboliu, veidu, garbe, labai tiko ir prigijo ilgam.
„Mus daug metų taip ir vadina – „balčikoniečiai“, – šypsosi R. Dambrauskas.

Pats J. Balčikonis, gimęs ir augęs Ėriškiuose, pirmuosius mokslus krimto Ramygalos pradinėje, o tęsė juos 1889–1906 metais būtent toje Panevėžio realinėje mokykloje.

Nuo pat vaikystės jautęs didžiulę trauką mokslams, tėvų, nors ir labai sunkiai besiverčiančių, buvo suprastas ir į tuos mokslus išleistas.

Dar mokykloje J. Balčikonis pasižymėjo nepaprastu darbštumu, kruopštumu ir šie charakterio bruožai lydėjo jį visą gyvenimą.

J. Balčikonio gimnazijos muziejuje kalbininkui įrengta ekspozicija, šioje – originalūs eksponatai, kuriuos kadaise lytėjo didžiavyrio rankos. I. Stulgaitės- Kriukienės nuotr.

Atsakinėjo lietuviškai

Gimnazijos direktorius R. Dambrauskas papasakojo vieną įdomų faktą iš jauno realinės mokyklos abituriento J. Balčikonio gyvenimo, atskleidžiančio, kokia svarbi šiam jaunuoliui buvo gimtoji kalba.

Juk tais laikais realinėje mokykloje būdavo mokoma, atsakinėjama, o ir egzaminai laikyti rusiškai.

J. Balčikonis buvo pirmasis mokinys, išsiprašęs vieną egzaminą – tikybos – laikyti lietuvių kalba.

Jis sugebėjo mokyklos vadovams įrodyti, jog tik taip gali geriau ir tiksliau atsakyti ir, kadangi spaudos draudimas jau buvo panaikintas, valdžia taip griežtai nebespaudė, mokyklos vadovai sutiko.

„Ir J. Balčikonis egzamine atsakinėjo lietuviškai, nors gal nelabai gerai tų egzaminuotojų ir buvo suprastas“, – sako R. Dambrauskas.

Atsisveikinęs su Panevėžio realine mokykla, J. Balčikonis mokslo siekė toliau.

Lietuvybės skleidėjas Rusijoje

Kaip pasakoja medžiagą apie J. Balčikonio gyvenimą ir veiklą pateikianti Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja Ilona Mažylytė, kalbininko Jono Jablonskio paskatintas, jis 1906–1911 metais studijavo Petrapilio (dabar – Sankt Peterburgo valstybinis) universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto Slavistikos skyriuje.
Pagarba lietuvių kalbai, siekimas ją norminti, tobulinti dar mokykloje skatino jį lietuvybės veiklai. O studijuodamas universitete J. Balčikonis į lietuvių kalbą vertė populiarias knygeles, įsitraukė į spaudos darbą.
Čia rado ir bendraminčių – susipažino su būsimu kalbininku, baltistikos mokslo kūrėju Kazimieru Būga, lietuvių filologu, etnologu, archeologu Eduardu Volteriu.

Po studijų J. Balčikonis grįžo į Vilnių, įsidarbino laikraščių „Viltis“, „Šaltinis“ redakcijose, mokytojavo Vilniaus gimnazijoje, aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje.

Kartu su J. Jablonskiu, K. Būga ir kitais įsitraukė į lietuvių kalbos norminimo darbą. Turėjo jis ir daugiau veiklos.
Tarpininkaujant Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, taisė kalbą ir parengė spaudai panevėžiečiams taip pat labai svarbaus žmogaus, buvusio tos pačios gimnazijos mokytojo, direktoriaus Julijono Lindės-Dobilo romaną „Blūdas“.
J. Balčikonį lemtis dar kartą buvo nuvedusi į Rusiją. Pirmojo pasaulinio karo metais jis atsidūrė Voroneže ir ten įkurtose mergaičių ir berniukų gimnazijose dėstė lietuvių bei lotynų kalbas.

Sugrįžimas į mokyklą

Neilgai trukus atkaklųjį kalbininką keliai vėl parvedė į Lietuvą. 1918 metais J. Balčikonis grįžo į Panevėžį ir buvo paskirtas pirmosios Lietuvos švietimo istorijoje lietuviškos gimnazijos direktoriumi. Dar po metų jis tapo ir Panevėžyje 1919-aisiais įkurtos mokytojų seminarijos vadovu. Be to, dar dėstė lietuvių kalbą, literatūrą, kitas disciplinas. Šios alma mater pradžia nebuvo lengva – trūko netgi suolų, mokslo priemonių. Visgi po truputį judėta į priekį, o 1921 metais prie seminarijos atidarytas ir nedidelis bendrabutis. Taip pat seminarijos patalpose pradėjo veikti ir pradinė mokykla, joje seminaristai galėjo atlikti praktiką.

1923 metais išleista ir pirmoji būsimųjų mokytojų laida – 46 mokytojai.

Nuo 1924 metų Panevėžio seminarijai pradėjo vadovauti kitas direktorius, o J. Balčikonis išvyko į Lietuvos universitetą Kaune eiti docento pareigų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus medžiagoje užfiksuota, kad 1929 metais, kai buvo švęstas mokytojų seminarijos 10 metų jubiliejus, į iškilmes kartu su tuomečiu švietimo ministru Konstantinu Šakeniu atvyko ir pirmasis seminarijos direktorius J. Balčikonis. Beje, tais pačiais metais jis apdovanotas Gedimino ordinu.

Milijonai lietuviškų žodžių

Iš Panevėžio į Kauną J. Balčikonis išvyko rekomendavus J. Jablonskiui, matyt, supratusiam, jog tokio masto kalbininkas gali nuveikti daug daugiau, nei vadovauti mokslo įstaigoms Panevėžyje.

Tad J. Balčikonis 1924–1931 metais Lietuvos universitete dėstė bendrąjį lietuvių kalbos kursą. Jam buvo suteiktas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų ir Teologijos-filosofijos fakultetų docento laipsnis.

Tuo metu perėmė ir „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimą, tęsė anksti mirusio K. Būgos pradėtą darbą. Nuo 1930 m. J. Balčikonis paskiriamas „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriumi.

Paveldėjęs žodyno kartoteką su daugiau kaip 60 000 lapelių, per trumpą laiką talkininkų padedamas surinko dar beveik du milijonus kortelių. Žodyno kūrimo darbą kalbininkas dirbo su ypatingu atsidėjimu. Jis pakeitė K. Būgos žodyno sandarą ir sukūrė naują originalią leksikografijos teoriją.

J. Balčikonis įtrauktas į Lietuvos mokslų akademijos narių ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto sudarytą 100 iškiliausių Lietuvos žmonių sąrašą. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

J. Balčikonis taip pat organizuodavo žodžių rinkimą, žodyno rašymą, redagavo žodyną.

Įdomu dabar iš metų nuotolio matyti ir suprasti, kiek daug galėjo padaryti vienas žmogus.

Juk tai J. Balčikonis parengė M. Valančiaus „Raštus“, fotografuotinį „M. Petkevičiaus 1598 m. katekizmą“, išleido savo buvusio mokytojo ir bendradarbio J. Jablonskio „Raštų“ 5 tomus, redagavo D. Kleino „Lietuvių kalbos gramatiką“ ir kt.

Be to, rūpindamasis, kad jaunimas galėtų skaityti geras knygas taisyklinga lietuvių kalba, išvertė Ž. Verno „Aplink pasaulį per 80 dienų“, „Brolių Grimų pasakas“, „Anderseno pasakas“, „Haufo pasakas“ ir kt.

Po karo J. Balčikonis dėstė Vilniaus universitete, 1944–1950 m. buvo Lietuvių kalbos katedros vedėju, 1944–1952 m. – Lietuvių kalbos instituto direktoriumi, nuo 1946 m. – Mokslų akademijos nariu. 1944 m. J. Balčikoniui suteiktas Vilniaus universiteto profesoriaus laipsnis.

J. Balčikonis buvo vienas iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (1954) redaktorių.

Šis Panevėžio krašto didžiavyris rinko Lietuvos vietovardžius, tautosaką, paskelbė straipsnių literatūrinės kalbos norminimo klausimais, išvertė užsienio autorių pasakų, parašė eilėraščių. Savo kūrinius ir vertimus periodikoje pasirašinėjo J. Bajoro, J. Bijūnėlio, Esero, Molio Motiejaus ir kitais slapyvardžiais.

J. Balčikonis mirė 1969 m. vasario 5 d. Vilniuje, o amžino poilsio atgulė gimtuosiuose Ėriškiuose. 1993 metais J. Balčikonio kapas Ėriškiuose įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Muziejuje – ir J. Balčikonio stalas

J. Balčikonio atminimą saugo jo vardo gimnazija. Jos istorijos muziejuje, įkurtame 1972 metais, yra ypač daug medžiagos apie šį 1906 metų absolventą, kalbininką, žodynininką, akademiką, gimnazijos direktorių. Istorijos muziejuje kalbininkui įrengta ekspozicija, o joje – originalūs eksponatai, kuriuos kadaise lytėjo J. Balčikonio rankos: jo stalas, jo rašiklis ir kt.

J. Balčikonis nepamirštas ir iki šiol yra gerbiamas kaip lietuvių kalbai daug nusipelnęs žmogus.
Panevėžyje, Kranto gatvėje, ant Senvagės šlaito, prieš ketvirtį amžiaus iškilo panevėžiečio skulptoriaus Algimanto Vytėno sukurtas paminklas J. Balčikoniui, o Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus iniciatyva kalbininko gimtinėje stovi šios didžios asmenybės legendą menantis stogastulpis. Šis Panevėžio krašto vaikas, spaudos draudimo metais Ėriškiuose mokęsis pažinti lietuviškas raides pas daraktorę Vincentą Kraniauskaitę, tapo vienu lietuvių kalbai labiausiai nusipelniusių žmonių. J. Balčikonis įtrauktas į Lietuvos mokslų akademijos narių ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto sudarytą 100 iškiliausių Lietuvos žmonių sąrašą.