Prieš aštuonerius metus į Daniją mokytis atvykęs Justinas Volungevičius dabar mokytojų koledže, kurį pats yra baigęs, su studentais rengia projektus su šalimis Europoje, Afrikoje. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Emigracijoje atrado kitokią pedagogiką

Emigracijoje atrado kitokią pedagogiką

Netradicinis pedagogas neabejoja, jog moderniojoje Danijoje įgytą patirtį galės pritaikyti lietuviškoje švietimo sistemoje.

Justinas Volungevičius Danijoje įsikūręs jau aštuonerius metus. Čia atvyko vos šešiolikos. Pagrindinė emigracijos priežastis buvusi Danijoje sėkmingai studijuojantis brolis ir laimės, kurios taip trūko Lietuvoje,  paieškos.

Pradėjo nuo buriavimo

Dabar Justinas – mokytojas, turintis idėją ateityje Lietuvoje įkurti kitokią mokyklą, nei čia įprasta.

Justinas visuomet pasižymėjo veržliu charakteriu ir sistemingu tikslų siekimu. Nuo mažų dienų lankė buriavimą ir vienu metu netgi buvo Lietuvos rinktinės narys.

„Ši mano gyvenimo dalis buvo įdomi, turėjau galimybę keliauti, pamatyti Europos šalis ir plėsti gerų draugų ratą. Bet manęs netenkino gyvenimas baigus buriuoti“, – neslepia J. Volungevičius.

Mokykloje Justinas rūpesčių nekėlė, buvo geras moksleivis, nors ir praleisdavo daug pamokų dėl buriavimo varžybų.

„O po pamokų ir po treniruočių buvau vienišius, žaisdavau daug kompiuterinių žaidimų ir sunkiai rasdavau draugų“, – pasakoja Justinas.

Jis visada turėjęs viziją būti profesionaliu sportininku. Tačiau kai brolis pakvietė apsilankyti mokyklų centre Tvinde, Justinas savotiškai buvo priverstas rinktis iš dviejų kelių – toliau profesionaliai buriuoti arba persikraustyti į mažą internatinę mokyklą Danijoje, ten mokytis ir sėkmingai išlaikyti egzaminus.

„Žinojau, kad galiu įgyti įvairių socialinių bei praktinių įgūdžių, nes ta mokykla turėjo socialinės integracijos profilį. Tai reiškia, kad moksleiviai patys atsakingi už savo mokyklą, aktyviai įtraukiami į bendrą jos programą ir veiklas. Šita mokykla buvo visai šalia netradicinių mokytojų koledžo, kur mano brolis studijavo ir vėliau mokytojavo. Surizikavau ir iškeliavau“, – pasakoja J. Volungevičius.

Mokyklos bendruomenė – antroji šeima

Dabar, prabėgus aštuoneriems metams po didžiojo apsisprendimo, J. Volungevičius dirba tame pačiame Būtinųjų mokytojų koledže, kurį baigė prieš dvejus metus.

„Dirbu mokytojų taryboje. Kartu su kitais mokytojais esame atsakingi, kad koledžas judėtų tinkama linkme, studentai išmoktų daug naudingų dalykų“, – sako Justinas.

Jis – dar ir koledžo Komunikacijos ir stojimų biuro vadovas.

Anot Justino, nors koledžas nedidelis, tačiau tikrai išskirtinis. Studentai čia yra mokymosi proceso epicentre. Mokytojai ir mokiniai mokosi vieni iš kitų, pasinerdami į įtraukiančią bei praktine patirtimi praturtinančią ketverių metų bakalauro programą. Unikali studijų programa per mokslo metus leidžia studentams ir jų dėstytojams pasiekti netgi Vakarų Afriką. Ten vyksta keturių mėnesių mokymosi praktika.

„Mokomės iš vietinių ir bandome geriau suprasti mus supantį pasaulį, jo įtaką ugdymui bei asmenybės visapusiškam augimui. Aš pats asmeniškai labai išaugau šiame koledže, dėl to pabaigęs mokslus ir nusprendžiau prisidėti prie mokytojų kolektyvo“, – sako J. Volungevičius.

Justinas pasakoja, jog koledže tiek studentai, tiek dėstytojai gyvena tarsi šeima: kartu valgo, mokosi, dirba, prižiūri mokyklą, netgi daržą ir vienas kitą.

„Tik negalvokite, kad esame kažkokia hipių bendruomenė, – juokiasi Justinas. – Mus tiesiog sieja bendras tikslas sukurti kitokio tipo mokyklą ir tam reikia labai stipraus branduolio.“

Dienos ritmas koledže, anot J. Volungevičiaus, nėra pastovus, tad nuobodu tikrai nebūna. Tenka pakeliauti, aplankyti kitas studentų bendruomenes, rengti ir dalyvauti įvairiose iniciatyvose.

„Vesti koledžą ir jo bendruomenę yra labai atsakingas darbas. Bet kai matai studentus, kurie pranoksta lūkesčius, žinai, jog verta“, – šypteli pedagogas.

Justinas sako nemeluosiantis, jog tokia aktyvi veikla nevargina. Tačiau nuovargį ir užplūdusias emocijas stengiasi stumti tolyn nuo savęs.

Kadangi didžiąją laiko dalį Justinas praleidžia koledže, kur tvyro tarptautinė atmosfera, tikrojo daniško gyvenimo jis sako atsikandęs mažai. Gyvena Ulfborgo miestelyje, kuris gana nutolęs nuo daniška dvasia alsuojančių miestų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kadangi didžiąją laiko dalį Justinas praleidžia koledže, kur tvyro tarptautinė atmosfera, tikrojo daniško gyvenimo jis sako atsikandęs mažai. Gyvena Ulfborgo miestelyje, kuris gana nutolęs nuo daniška dvasia alsuojančių miestų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Netoleruoja puikybės

Atvykus į Daniją Justinui iš karto krito į akis du dalykai. Visų pirma, puikybės netoleravimas ir apskritai jos nebuvimas.

„Pastebėjau, kad danai gyvena daug kuklesniuose namuose nei lietuviai. Lietuvoje turtingesni žmonės nori pasirodyti savo įspūdingus namus ar automobilį. Danai tam dėmesio skiria kur kas mažiau“, – sako J. Volungevičius.

Kitas įspūdis buvo kur kas paprastesnis – prekybos centruose lietuvis pasigedo didesnio maisto prekių pasirinkimo.

„Bet gal taip jaučiausi labiau dėl to, kad negalėjau surasti būtent lietuviškų produktų, tokių kaip grikiai ar sūreliai. Užtruko laiko sužinoti, kad vis dėlto ir grietinės čia galima surasti, bet ji vadinasi visai kitaip“, – dabar juokiasi emigrantas.

Kadangi didžiąją laiko dalį Justinas praleidžia koledže, kur tvyro tarptautinė atmosfera, tikrojo daniško gyvenimo jis sako atsikandęs mažai. Gyvena Ulfborgo miestelyje, kuris gana nutolęs nuo daniška dvasia alsuojančių miestų.

Tai dešimt kilometrų nuo Šiaurės jūros esantis gan kaimiškas rajonas su daugybe fermų, karvių ir agrokultūros.

„Pastebėjau, kad danai gyvena daug kuklesniuose namuose nei lietuviai. Lietuvoje turtingesni žmonės nori pasirodyti savo įspūdingus namus ar automobilį. Danai tam dėmesio skiria kur kas mažiau.“

J. Volungevičius

Socialinės iniciatyvos

J. Volungevičiaus teigimu, gyvenimas Danijoje išties patogus. Daug galimybių, geras darbo užmokestis, sveikatos ir švietimo sistema nemokama.

„Bet kartais man šitas patogumas ir tvarka neduoda ramybės. Žinau, kad tokia gyvenimo kokybe labai mažai kas gali džiaugtis, jeigu pažvelgsime į visą pasaulį“, – sako pedagogas.

Būtent dėl to pats ėmėsi iniciatyvos projektuose su pabėgėliais iš Vidurio Rytų, klimato kaitos judėjime, Palestinos, kuri yra okupuota Izraelio, judėjime.

„Su studentais kartais darome projektus su kitomis šalimis Europoje, Afrikoje. Norėtųsi ir daugiau ką pakeisti visuomenėje, bent stengiuosi dėti žingsnį po žingsnio“, – šypteli Justinas.

Lyginti Danijos ir Lietuvos darbo kultūrą J. Volungevičiui būtų labai sunku. Jau vien dėl to, jog Lietuvoje pačiam tiesiog neteko dirbti. Danų darbo savaitė prasideda nuo 37 valandų. Kadangi savo veiklos Justinas nelaiko darbu, o daugiau gyvenimo būdu, nes daro tai, kas arčiausiai širdies, darbo valandų neskaičiuoja. Savo bendruomenei jis atviras bet kuriuo paros metu.

Ateitį mato Lietuvoje

J. Volungevičius pažymi, jog danai yra tikrai draugiški žmonės, tačiau sunkiau prisileidžia artimai draugystei, ypač atvykėlius. Anot pašnekovo, iš pradžių danai gali pasirodyti šiurkštūs, nemalonūs, ypač Vakarų Danijoje, kuri yra fermerių kraštas. Bet pažinęs juos geriau, supranti, jog visgi danai labai nuoširdūs.

„Iš tiesų, nuoširdumas ir atvirumas kartais netgi stebina. Su tokio tipo žmonėmis labai paprasta, visą laiką žinosi tiesą, nepaisant, ar ji maloni, ar ne“, – šypteli Justinas.

Jo draugų ratas Danijoje šiuo metu yra švietimo sistemos emigrantai.

Pasak Justino, švietimo sistema Danijoje labai progresyvi ir daug laisvesnė nei bet kur kitur.

Gyvenddamas Danijoje Justinas pasakoja labiausiai pasiilgstantis gamtos.

„Mano krašte yra labai daug fermų ir mažai natūralių miškų bei nelygumų. Stengiuosi grįžti aplankyti Lietuvoje likusios šeimos bent du kartus per metus“, – sako J. Volungevičius.

Nors dabar yra toli nuo Lietuvos Justinas kaip niekad jaučiasi lietuviu, bet kartu – ir pasaulio piliečiu, neteikiančiu pernelyg daug dėmesio lietuviškam identitetui. Anot vaikino, jam visai nesvarbu, kurioje šalyje gyvena. Kur kas svarbesni jį supantys žmonės ir veikla, kuria užsiima. Ir nors kol kas dar ketina likti Danijoje, nes, anot Justino, per daug planų sukūrę koledže, kad galėtų lengvai jį palikti, visgi ateitį mato Lietuvoje. J. Volungevičius turi viziją tėvynėje įkurti neformalaus švietimo mokyklą.

„Jaučiu didelę simpatiją visiems mokytojams. Mano manymu, tai viena svarbiausių profesijų. Esu tikras, kad išsilavinimo gerinimas, nepaisant, kur aš gyvensiu, bus mano gyvenimo misija“, – sako Justinas.

 

Komentarai

  • Valiooooooooooooooooo. Tik ilgai ir kantriai reik dirbti su lietuviais. Lietuviams trūksta lankstumo, o požiūrio keitimas užtruks ilgai. Pas mus daug gražių ir didelių namų.

    • Ačiū, manau ir danai nėra perdaug lankstūs, nes išssilavinimas mano nuomone prastėja pakalbėjus su pažįstamais danais, įpatingai dėl mažai dėmesio skirtai praktikai ir komandiniam darbui. Dėl namų kuklumo, labai priklauso kurioje Danijos dalyje esate :).

      • Kaip smagu skaityti, mano jaunelis brolis yra mokytojas musu pavyzdys!!!

  • Ar mes juos reklamuojame?

    https://www.tvindalert.com/schools/ Netikra mokykla, pasaulinių nusikaltėlių.

    • Laba Liliana,
      Aš jau 8 metus dirbu su šia mokykla (www.dns-tvind.dk) ir man paliko tik pozityvų įspūdį. Internete visokio dalykų galite rasti ir svetaine kuria dalinatės yra nuomoniū būstas ir nėra paremta tikrove. Linkiu apsilankyti ir savo akimis pamatyti ir savo nuomone sukurti :).
      Gero vakaro
      Justinas

Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų