Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Eisiu, nes būtų gėda nenueit

Buvo žiauriai karšta gegužė, bet kitokių Kazachstano stepėse ir nebūna. Ėjo 1989 metai ir artėjo mano tarnybos sovietinėje armijoje pabaiga.

Mūsų raketų dalinys jau pusę metų buvo komandiruotas į Kazachstano stepes, kuriose daug pramogų nebuvo. Tiesą sakant, jų iš viso nebuvo, todėl, kai ryte mums pulkininkas pasakė, jog šiandien turėsime balsuoti rinkimuose, sutikome naujieną su entuziazmu, nes vis šiokia tokia pramoga. Palapinių miestelio viduryje stovėjo didžiulė valgyklos palapinė, į kurią ir atvežė balsadėžes, sukalė iš lentų dvi kabinas, kurias uždengė kareivišku brezentu ir apkabinėjo kandidatų į vadinamąją Aukščiausiąją Kazachstano socialistinės respublikos tarybą plakatais. Pulko vadas nedviprasmiškai paaiškino, kad balsuoti reikia teisingai, tai yra už kandidatus rusiškomis pavardėmis: nes tik jie „bl… žino, kaip sutvarkyti šį laukinį klajoklių kraštą, bl…“.

Mūsų dalinyje buvo keletas lietuvių ir visi jau buvome persmelkti Sąjūdžio naujienų iš Lietuvos, tai yra nacionalistiškai nusiteikę prieš sovietinę valdžią ir statytinius iš Maskvos, todėl iš pradžių nutarėm nedalyvauti šitame farse, kuris vyksta mums svetimoje respublikoje. Tačiau pulko vadas mums greitai paaiškino: „aš jums bl…, fašistai labusai, nebalsuosiu, dar bl… ir pas baltas meškas spėsit nulėkt iki tarnybos pabaigos“. Namo norėjosi labiau, nei pas meškas…

Visą straipsnį skaitykite gegužės 10 dienos (penktadienio) „Sekundės“ dienraštyje.