Eilėmis apie gyvenimą

Eilėmis apie gyvenimą

Augustė Rakauskaitė, Vainius Sarapas – Juozo Miltinio gimnazijos kūrėjai. Norisi jauniesiems palinkėti nesustoti.

Augustė Rakauskaitė (10 kl.)

Sode

Sėdžiu po ramiai šiurenančiais obelų žiedais

Ir nebetikiu tais tavo pažadais.

Vakarais pražydusios ramunės žiedų nedraskysiu,

Myli jis ar ne – nebeklausinėsiu.

Laikau rankoje tik vieną baltą rožę

Ir dar stipriau suspaudžiu geliantį jos grožį.

Deja, mūsų keliai netikėtai atsiskyrė

Ir nekaltos gėlelės niekas daugiau nebeskynė.

Kelionė autobusu

Galėtų šitas kelias niekad nesibaigti,

O vairuotojas užtrenkti dureles ir tiesiog nueiti –

Vaizdai vis nesiliaus keliavę su manim.

Vaizduotė sužėruos fantastiškom mintim

Ne apie tave, ne apie drauges,

O apie laisvę ir keliones.

Nuvykčiau dabar ten, kur nieks manęs neieško

Ir kur nebūčiau apsupta nė vieno tikro priešo.

Atremčiau sunkią savo galvą į dulkėtą stiklą

Ir kažkur, už debesėlio, regėčiau aiškų tikslą.

Atėjo laikas pasiekti jį tuojau…

Gana. Vairuotojau, namo greičiau.

Netikro karaliaus širdis

Ar savo kalinę tu myli,

Kuri šalia tavęs ir niekada netyli?

Plaukai jos saulėje blizga tarsi auksas tavo skrynioje,

Mintys – išmintingesnės nei sakinukas filosofinėje knygoje.

Ji plauna kojas tau, nušveičia plaukais batus

Tada, kai tu piktas ar net labai labai rūstus.

Bet kas galėjo pamanyti, kad per daug karalius išdidus –

Paėmęs kardą savo šaltą širdį žaisdamas perkirto perpus.

Karaliau, kur dingo karūna?

Ar tu išvis kada buvai palietęs ją kakta?

Vainius Sarapas (10 kl.)

Aš tik žiūrėjau

Vis žiūrėjau aš į gražią lauko gėlę.

Ji prašė vandens, o aš tik stebėjau,

Ji laukė mano vienintelio šilumos,

O aš tik dvejodamas žiūrėjau.

Saulė taip pat gėlę pastebėjo.

Pastebėjo ir šildyt jos atėjo.

Gėlė džiaugės, kad artėja šiluma,

O aš mačiau, kaip ėmė rastis dykuma.

Saulė kepinti stipriau pradėjo.

Aš žinojau apie klastą, bet tylėjau.

Grožis kito: žiedas vyto, lapai krito,

O aš iš baimės net suakmenėjau.

Debesis ja rūpintis nelauktai ėmė,

Pylė vandenį be saiko, audrą kėlė…

Jau, matau, ji dūsta, ją apsėmė.

Ir man pyktis užvirė, ir sąžinę gėlė.

Ak, kodėl tylėjau, nors mylėjau?

Ak, kodėl į gėlę vien žiūrėjau,

O prieit prie jos arčiau nesugebėjau,

Nesušildžiau, nepagirdžiau, tik stebėjau.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų