Džiunglėse su orangutanais

Džiunglėse su orangutanais

Panevėžietė Karina Anužytė gavo unikalią galimybę padirbėti su orangutanų krikštamote vadinama profesore Birute Galdikas. Vaikystės svajonė merginą atvedė į Indoneziją, Borneo, kur ji šiuo metu dirba tam, kad džiunglių galiūnai galėtų jaustis saugiai savo gimtuosiuose namuose.

 

Karina Anužytė Borneo saloje jau daugiau nei metus pas pasaulinio garso orangutanų tyrinėtoją, lietuvių kilmės profesorę Birutę Galdikas atlieka mokslinius tyrimus, savanoriauja džiunglių glūdumoje įsikūrusioje stovykloje. Bendradarbiaudama su tarptautiniu orangutanų fondu „Orangutan Foundation International“ K. Anužytė kartu su komanda atlieka nuostabių padarų populiacijos tyrimus ir mėgaujasi gyvenimu aplinkoje, kurios nealina didmiesčio tempas.

Karina planuoja surinkti kuo daugiau medžiagos ir padedama partnerių atlikti mėginių analizę, kuri padėtų apsaugoti šių didelių, ilgarankių žmoginių beždžionių gyvenvietes nuo palmių aliejaus gavybos pramonės. Pasak Karinos, šioji orangutanams ir kitiems nykstantiems vietos gyvūnams pražūtinga – daugybė atogrąžų miškų iškirsta dėl palmių aliejaus plantacijų ir didžiulės jo paklausos.

Paaukojo studijas

Dėl perspektyvų, kurių pažėrė ilgalaikis projektas Borneo saloje ir žavių džiunglių žmonėmis vadinamų orangutanų draugijos, Karina paliko universitetą, nors iki studijų pabaigos buvo likęs vos pusmetis. K. Anužytė studijavo gamtos mokslus, kai internete akys užkliuvo už žinutės, skelbiančios, kad Birutė Galdikas ieško savanorių dirbti su ja.

Borneo saloje K. Anužytė kasdien susitinka su orangutanais, kurie stebina panašumu į žmones – tiek socialinio ryšio, tiek vienatvės poreikiu.

Panevėžietė parašė laišką B. Galdikas fondui Lietuvoje ir buvo nusiųsta į tarptautinę organizaciją, kuruojančią savanorystės programas. Taip prasidėjo sunkus atrankos procesas. Dėl nebaigtų studijų Karina per daug nesuka galvos. Sako, kad po šios neįkainojamos patirties Borneo džiunglėse į mokslus galės kibti dviguba jėga.
„Per bakalauro studijas vykau į Islandiją, kur atlikome paukščių tyrimus. O Turkijoje prisidėjau prie nykstančių jūrų gyvūnų apsaugos programos. Tad tokia nauja patirtis nė kiek negąsdino. Atvirkščiai – į Borneo išlėkiau nė neatsigręždama“, – prisipažįsta K. Anužytė.

 

Lietuviški vardai

Savanorystė džiunglėse pas B. Galdikas suteikė įprastam panevėžietės gyvenimui visiškai nebūdingos patirties. Borneo saloje ji kasdien susitinka su orangutanais, kurie išties stebina panašumu į žmones – tiek socialinio ryšio, tiek vienatvės poreikiu.

„Tiesą sakant, orangutanai yra labiau vienišiai, skirtingai nei žmonės, kuriems nuolat reikia bendravimo, ryšio su kitu. Tačiau, kaip ne kartą B. Galdikas yra minėjusi, orangutanai, kaip ir žmonės, pasižymi puikiu intelektu – jie pyksta, bijo, prisiriša ir myli, – pasakoja K. Anužytė. – Birutė sako, kad jei orangutanas per gyvenimą taip ir nesutiks savo rūšies atstovo, vis tiek bus laimingas, nes turi turtingą vidinį pasaulį.“

Akivaizdu, kad Vokietijoje gimusiai, Kanadoje užaugusiai, lietuviškų šaknų turinčiai garsiajai antropologei B. Galdikas Lietuva labai svarbi. Pasak Karinos, profesorės globojami orangutanai netgi pavadinti lietuviškais vardais. Nuostabūs, gilių akių galiūnai šaukiami Antanu, Tomu, Rūta ar kitus mums įprastai skambančiais vardais.

B. Galdikas į Borneo džiungles atvyko 1971-aisiais rašyti mokslinio darbo ir jose pasiliko. Beveik 40 metų orangutanų stebėjimams ir moksliniams tyrinėjimams paskyrusi B. Galdikas savo knygose aprašo įspūdingą gyvenimo Indonezijos miškuose patirtį. Tai – ir autobiografija, ir nuotykių romanas, ir kelionių žurnalų puslapių verta istorija.

Karina pasakoja, kad savanoriauti į džiungles atvykstantys žmonės nusileidžia Pangkalan Bun miestelyje, kuriame yra oro uostas, o iš ten, priklausomai nuo darbo pobūdžio, keliauja arba į nacionalinį parką, arba į kitą vietovę. B. Galdikas fondas turi įvairių savanorių – tų, kurie rūpinasi statybomis, veterinarine pagalba, ar tokių kaip Karina – biologijos, antropologijos studentų, džiunglėse praleidžiančių ištisus metus. Dažniausiai tai žmonės, susidomėję orangutanų tyrinėjimais.

Įsimintiniausia gyvenimo akistata

Pasak K. Anužytės, Borneo orangutanai yra tik pusiau laukiniai, jie privalo kuo mažiau bendrauti su žmonėmis, kad sėkmingai įsitvirtintų laukinėje gamtoje. Tačiau žmonių draugijos šie gyvūnai nesikrato, kartais netgi patys užsuka pasilabinti.

Kartą Karina, būdama savo kambaryje, pastebėjo, kad už lango pradeda rikiuotis minia. Atidariusi duris, išvydo didžiulę orangutano patelę vos už poros metrų nuo verandos. Visi su didžiule nuostaba stebėjo į savanorių stovyklą pasisvečiuoti užklydusį retą padarą.

„Tada orangutanė žengė tiesiai į mane! Visi atsitraukė, o aš tarsi įstrigau tarpduryje, neturėjau kito pasirinkimo kaip tik stovėti tarsi įbesta. Negalėjau pajudėti. Tada orangutanė čiupo man nuo galvos kepurę ir pasileido į džiungles. Atrodė, kad tuomet visas gyvenimas pralėkė pro akis“, – netikėtą akistatą su galiūne mena panevėžietė.

Anot jos, įprastai savanoriai šiuos gražuolius milžinus stebi tik iš toli ir užsirašo svarbias jų elgesio ar kitas detales, tad toks artimas ir netikėtas kontaktas su didžiule jėga pasižyminčiu padaru išties gąsdina.

Kasdienybė be privatumo

Prieš kelionę K. Anužytei labiausiai rūpėjo, kokie žmonės bus aplinkui, kaip jie tvarkysis su savo emocijomis. Juk visą laiką savanoriai leidžia būryje – kartu dirba, valgo, miega viename kambaryje. Vienintelė privati asmeninė erdvė – tinklelis nuo uodų, į kurį gali įlįsti, tačiau vis tiek šalia būna žmonės.
„Pabūti vienam – iššūkis. Laimė, mūsų grupė labai supratinga ir leidžia vienas kitam kur nors trumpam pasitraukti, paskaityti knygą, pafotografuoti ar tyliai stebėti, kaip tolumoje žaidžia orangutanai“, – pasakoja Karina.

Būti profesoriumi R. Kazlausku

K. Anužytė visada domėjosi daugybe dalykų, nenustygo vietoje ir vis išbandydavo ką nors nauja. Tačiau daugiausia laiko dabar skiria veikloms, vienaip ar kitaip susijusioms su gamta.
„Mano pašaukimas yra gamta, tą žinojau jau nuo mažų dienų. Pradinėje mokykloje mokytoja klausė, kuo

Panevėžietė Karina Borneo saloje jau daugiau nei metus pas pasaulinio garso orangutanų tyrinėtoją, lietuvių kilmės profesorę Birutę Galdikas atlieka mokslinius tyrimus, savanoriauja džiunglių glūdumoje įsikūrusioje stovykloje.

būsime užaugę. Didžiuodamasi atsakiau, kad būsiu profesoriumi Ričardu Kazlausku“, – juokiasi panevėžietė.
Karina svarsto, kad turbūt dėl meilės gamtai turėtų būti dėkinga šiam profesoriui. Jo tuomet vedama labai populiari laida „Langas į gamtą“ ir įskiepijo pagarbą bei meilę supančiai aplinkai.

Dar vaikystėje Karina pamatė per televizorių dokumentinį filmą apie Birutės Galdikas veiklą Borneo džiunglėse. Įsiminė kone kiekvieną detalę, kiekvieną ištartą žodį. Tačiau tik mokydamasi universitete pradėjo ieškoti kelių, galinčių nuvesti pas vieną garsiausių gamtosaugininkių.
„Tad turbūt galima sakyti, kad tai buvo mano vaikystės svajonė ir ją pagaliau įgyvendinau“, – šypteli Karina.

Pagrindinė priežastis, kodėl K. Anužytė norėjo išvykti pas profesorę B. Galdikas į Borneo salą – unikali jos gamta ir gyvūnija. Pasak Karinos, atogrąžų klimato juostoje gyvūnų ir augalų gausa neapsakomai didelė, vien išėjęs į miesto parką negali atitraukti akių nuo keisčiausių augalų formų, o kur dar įvairiausios gyvatės, milžiniški driežai, komodo varanai, begalės beždžionių, vorų, paukščių.

„Man tai rojus žemėje. Sužavėjo laukinės gamtos grožis, galimybė pažinti iš arti nykstančias gyvūnų rūšis – didnoses beždžiones, orangutanus ir netgi aplankyti krokodilų fermą. Pastarieji plėšrūnai, likę gyventojų kiemuose po potvynių, joje apgyvendinami. Laisvesnėmis dienomis galime mėgautis balto smėlio paplūdimiais. Argi dar gali būti geriau?“ – retoriškai klausia Karina.

Indonezijoje ji stengiasi aplankyti kuo daugiau įvairiausių vietų – nuo ugnikalnių, iš kurių atsiveria neapsakomo grožio kraštovaizdžiai, iki įspūdingų paplūdimių ar turistų nepramintų takų.

Darbus nutraukia malda

Daugeliui Indonezija atrodo tarsi kitas pasaulis, kurio galbūt niekada nepamatysime. Anot K. Anužytės, gyvenimas ten išties visai kitoks.
Borneo saloje vietiniai gyvena be jokios įtampos, atrodytų, kasdien plaukia pasroviui. Jeigu tam tikrą dieną iš didelio Javos miesto nebūna atplukdyta mediena, su kuria reikia dirbti, žmonės nesijaudina, ramiai leidžia laiką, tinginiauja. Indonezijos gyventojai yra kur kas karštesni nei lietuviai, gali greitai įsižeisti ar supykti. Bet indoneziečiai yra mažiausiai dešimt kartų mandagesni ir paslaugesni už lietuvius, tad vykstantiesiems ten Karina pataria išmokti pagrindines mandagumo frazes, kad nesusidarytų nemalonių situacijų.

Žmonės ten, anot panevėžietės, labai paslaugūs ir draugiški, visada maloniai bendrauja su baltaodžiais. Kultūra persismelkusi islamo tradicijų, kiekvieną rytą visi miestai ir kaimai skamba nuo musulmonų maldų, kiekviena mečetė turi garsiakalbius, per kuriuose kuo garsiau giedamos giesmės.
„Jau tapo įprasta, kad atėjus maldos laikui kolegos savanoriai tiesiog atsiprašo ir išeina į maldos namus. Taip pat ir keliaujant: draugai atėjus maldos metui sustoja ir ima melstis“, – pasakoja Karina.

Per 7 valandas – 60 kilometrų

Viena iš kasdienybės realijų svečioje šalyje yra judėjimas. Pasak K. Anužytės, motoroleriai – pagrindinė transporto priemonė Indonezijoje. Kasryt jų tūkstančiai pasipila į gatves. Nors dauguma ir renkasi motorolerius, transporto spūstys čia įpratas dalykas. Atstumą, kurį galima pėsčiomis įveikti per 15 minučių, o su automobiliu gali prireikti valandos, kartais net dviejų. Kadangi Java yra tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje, transporto spūstys dieną būna ne tik miestuose, bet ir keliuose.

Ramybe dvelkiantis gyvenimas verda Karinos rojuje – Borneo džiunglių viduje.

„Visada prisiminsiu vieną kelionę, kai vykome kopti į ugnikalnį. Nors ugnikalnis yra tik už 60 kilometrų, tačiau spūstyje pralaukėme net septynias valandas, kol iki jo nusigavome“, – pasakoja Karina.
O Bandungo miesto gatvės – tarsi nuolat šurmuliuojanti Kaziuko mugė, pilna žmonių ir pardavėjų, siūlančių begalę patiekalų. Anot K. Anužytės, indoneziečiai nevalgo tokių keistenybių kaip varlės, vikšrai, vabzdžiai ir gyvatės. Patiekalų iš jų reikėtų vykti ieškoti į kitas šalis, kurios čia pat, vos už valandos ar kitos skrydžio. Pagrindinis indoneziečių maistas – ryžiai, vištiena, sojų gaminiai, žuvis ir keptos ar virtos daržovės. Jų virtuvėje pilna įvairiausių egzotinių vaisių: papajų, kertuočių, gvajavų.

Tačiau visai kitoks – ramybe dvelkiantis gyvenimas verda Karinos rojuje – Borneo džiunglių viduje. Pasak K. Anužytės, atrodo, kad laikas ten sustoja. Esant toli nuo didmiesčio triukšmo ir susiliejus su gamta telieka mėgautis kiekviena akimirka.

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų