ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Dviračiu – per naktinį Panevėžį

Jau netrukus Aukštaitijos sostinėje penktadienių naktys taps gerokai įdomesnės, kai bus ką veikti ir nemiegantiems.

Panevėžietis Ovidijus Bacevičius sumanė į Panevėžį atvesti Europos miestuose prigijusią tradiciją – madingus naktinius pasidviratinėjimus.

Repetuoja Rygos šventei

Dar besimokydamas gimnazijoje Ovidijus emigravo į Jungtinę Karalystę, iki pilnametystės spėjo apkeliauti daugybę šalių, o pastaruosius metus savanoriavo bei dirbo gidu Latvijoje.

Kaip tik šį šeštadienį Rygos centriniame turguje vyksta tradicinės „Lietuvių dienos“, pristatančios kaimynams lietuvių kultūrą. Į renginį vietos lietuvių bendruomenė pakvietė pasirodyti įvairius liaudies šokių ir dainų kolektyvus. Tarp pasirodysiančių atlikėjų ant scenos Latvijos sostinėje lips ir panevėžietis O. Bacevičius su savo alternatyvios muzikos grupe „Beautiful mess“ (išvertus į lietuvių kalbą „Graži terlionė“ – aut. pastaba) . Vaikinas iš Aukštaitijos šventėje gros ukulele – havajietišku instrumentu, primenančiu miniatiūrinę gitarą.

„Dabar esu Rygoje, čia mes subūrėme internacionalinę muzikinę komandą iš įvairių šalių muzikantų. Dėl grupės pavadinimo kol kas nesame tvirtai apsisprendę, bet žadame gražiai eksperimentuoti su muzika. Atrodo, kad su ukulele nieko ypatingo nesugrosi, o aš galiu ja atkartoti elektrinės gitaros melodijas“, – tvirtina O. Bacevičius, baigęs muzikos studijas Anglijos koledže.

Iš tiesų šis vaikinas – nerami ir jau daug mačiusi siela. Gimė ir augo jis Panevėžyje, ne kartą keitė mokyklas, o galiausiai brandos atestatą atsiėmė Jungtinėje Karalystėje.

„Mano tėvams ir dabar nepatinka, kad aš toks nepastovus ir pernelyg aktyvus. Kartais jau ir pats imu gailėtis paskubėjęs šokti į naują sumanymą. Taip buvo ir su gimnazija“, – pasakoja O. Bacevičius.

Ovidijus Bacevičius – nerami ir jau daug mačiusi siela. Gimė ir augo Panevėžyje, ne kartą keitė mokyklas, galiausiai 10 klasėje patraukė mokytis į Jungtinę Karalystę, ten įgijo brandos atestatą, o dabar savanoriauja Latvijoje. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pabėgo į Angliją

Ovidijus mokėsi Panevėžio „Vilties“ progimnazijoje, Vytauto Mikalausko menų ir Juozo Miltinio gimnazijose. Iš pastarosios dar 10 klasėje kūrybingas ir muzikalus panevėžietis pakėlė sparnus ir įstojo į Gloučesterio kolegiją Anglijoje.

„Su ilgesiu prisimenu mokslo metus J. Miltinio gimnazijoje. Ji itin atitiko mano asmenybę. Labai mėgstu muziką, meną, teatrą. Prisimenu, kaip surengėme koncertą Mokytojų dienos proga ir grojau seną „The Beatles“ dainą, ją kartu dainavo mokytojų pilna salė. Kokia energija!“ – prisimena jaunuolis.

Ovidijus neslepia, jog dėl požiūrio į gyvenimą, pomėgio filosofuoti, ieškoti gyvenimo prasmės gimtajame Panevėžyje dažnai pasijausdavęs balta varna.

Net ir socialinio tinklo paskyroje Ovidijus užrašęs klausimą: „Kas yra gyvenimo autorius?“

Pats panevėžietis šypsosi į šią mįslę atsakymo neradęs. Bet iš dalies tiki, kad savo likimą vairuoja pats šeimininkas. Tai liudija ir paties patirtis.

„Tėvai bijojo dėl manęs, kai nebaigęs mokyklos nusprendžiau išvykti studijuoti į Angliją. Bet man tai atrodė kaip amerikietiška svajonė. Įrašiau keletą filmukų apie savo muzikinius gebėjimus ir mane pakvietė. Įstoti nebuvo sunku, bet toliau jau teko pavargti, netgi šiek tiek ir nusivilti“, – pasakoja avantiūristas.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Naktiniai pasidviratinėjimai

Dvejus metus O. Bacevičius krimto mokslus emigracijoje, kur pragyventi, pasirodė, kur kas sunkiau nei savo šalyje. Koledžas lietuviui suteikė nemokamas studijas, bet visas kitas išlaidas užsieniečiui teko padengti pačiam. Lietuvoje likusi šeima tiek paramos sūnui suteikti negalėjo.

„Skaičiavau, kad vienu metu studijuodamas dirbau per penkis darbus. Užverti knygas ir keliauji į naktinę pamainą fabrike ar sėdi ant dviračio išvežioti užsakomo maisto“, – pasakoja Ovidijus.

Gal būtent pastarosios jo pareigos ir pripratino lietuvaitį prie dviratės transporto priemonės, su kuria O. Bacevičius rudenį žada parsirasti į gimtąjį Panevėžį. Nuo rugsėjo 11-osios jis planuoja Aukštaitijos sostinėje penktadieniais organizuoti Europoje itin populiarius naktinius pasidviratinėjimus.

Tokie žygiai, pasak organizatoriaus, vyksta vėlai vakarais, kai sutemsta ir jau nurimsta automobilių eismas. Būrys dviratininkų susirenka tiesiog savo malonumui kartu pavažinėti naktinio miesto gatvėmis.

„Ne kartą mačiau latvių nuostabą dėl tokio pasirinkimo – juk paprastai visi savanoriauti važiuoja į Afriką, kitus tolimus kraštus, o aš pasirinkau Latviją.“

O. Bacevičius

„Naktį mašinų būna mažiau ir toks pasivažinėjimas – puiki galimybė pailsėti, pajudėti, susipažinti. Panašius pasivažinėjimus organizuoja ir kiti šalies miestai, kitos valstybės. Tikiu, kad ir Panevėžyje susirinks dviračių mėgėjų būrys. Po skelbimo internete apie tokias keliones sulaukiau daug susidomėjimo, kai kurie apie naktinius pasidviratinėjimus net nieko nebuvo girdėję“, – pasakoja Ovidijus.

Prieš du dešimtmečius tokie žygiai turėdavo tam tikrą tikslą. Į pasidviratinėjimus ar pasivažinėjimus savaeigėmis transporto priemonėmis nuo 1992 m. kiekvieno mėnesio paskutiniais penktadieniais rinkdavosi protestuoti pasiryžusi vadinamoji kritinė masė.

„Dabar tokios išvykos jau rengiamos be konkretaus tikslo, išankstinių nusistatymų – tai tiesiog įdomi pramoga po nelengvos darbo savaitės. Manau, panevėžiečiams irgi patiks“, – tiksi O. Bacevičius.

Ovidijus nusiteikęs panevėžiečius įpratinti prie Europos miestuose populiarių naktinių pasidviratinėjimų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Stebina kaimynus

Naktinius pasidviratinėjimus Ovidijus pamėgo dar Latvijoje, kur persikėlė prieš metus baigęs muzikos koledžą. Kaip ir kodėl atsirado kaimyninėje šalyje – dažnai O. Bacevičiui užduodamas klausimas.

„Negaliu pats pasakyti, kodėl iš Anglijos patraukiau į Latviją. Niekas manęs su ja nesieja, tiesiog jaučiau trauką čia persikelti. Gal buvo įdomu, kodėl lietuviai ir latviai, kilę iš tų pačių baltų, o vis tiek gana svetimoki – mūsų tautiečiai tik Latvijos paplūdimius ir težino. Nei lietuviai, nei latviai nesupranta vieni kitų kalbos“, – svarsto panevėžietis.

Impulsyviai pasirinkęs netolimą užsienį Ovidijus susirado gido darbą Rygos senamiestyje ir čia pusę metų gatvėse Latvijos sostinės svečiams pristatinėjo miesto įžymybes. Iš tokio darbo didelių poreikių neturinčiam lietuviui nesunkiai pavyko pragyventi.

O po pusės metų O. Bacevičius persikėlė į visišką Latvijos provinciją savanoriauti.

„Yra toks nedidelis, vos 2000 gyventojų teturintis Vainiaudos miestelis prie pat Lietuvos sienos. Nuo jo valanda kelio iki Liepojos. Čia pusę metų savanoriavau padėdamas organizuoti įvairias veiklas, užsiėmimus jaunimui mokyklose pagal „Erasmus“ programą. Ne kartą mačiau latvių nuostabą dėl tokio pasirinkimo – juk paprastai visi savanoriauti važiuoja į Afriką, kitus tolimus kraštus, o aš pasirinkau Latviją“, – šypsosi Ovidijus.

Ovidijus juokiasi esantis balta varna, todėl jis ir glaudžiasi arčiau panašių „paukščių“. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Latvių kalbą įveikė per metus

O. Bacevičius svarsto, kad tolimų kelionių per savo trumpą amžių turėjęs jau nema-žai.

„Kai dar studijavau koledže ir, aišku, neturėjau daug papildomo darbo, savaitgaliais keliaudavau į kitas šalis. Londone galima labai pigiai nusipirkti skrydžių bilietų – už 5–10 eurų. Kiekvieną mėnesį bent kartą savaitgalį kur nors nuskrisdavau. Nakvodavau palapinėse, apsistodavau pas žmones, važinėdavau autostopu. Kartą pakeleivingais automobiliais nuo Italijos atvažiavau iki pat Lietuvos. Iš viso apkeliavau daugiau nei pusę Europos valstybių“, – patirtimi dalijasi O. Bacevičius.

Tolėliau panevėžietis tėra pasiekęs Maroką, o ateityje nusiteikęs išmaišyti ir daugiau egzotiškų kraštų. Anot jo, tokia patirtis labai naudinga ir leidžia suprasti, kur žmogaus vieta.

„Kuo daugiau keliauju, tuo labiau esu tikras, kad gyventi toliau nuo Baltijos jūros nenorėčiau. Nors esu labai nepastovus ir tikrai dar nežinau, kur gyvenimas mane nutupdys“, – sako panevėžietis.

Nenuvylė Ovidijaus ir Latvija. Čia jam taip pat gražu, kaip gimtinėje: nuostabi gamta, istorija, paveldas. Tokia pat kūrybinga ir iniciatyvi jaunoji karta. Anot O. Bacevičiaus, skiriasi tik lietuvių ir latvių kalbos, nors pastarąją panevėžietis per metus lengvai išmoko ir dabar dar labiau stebina kaimynus. Jis neatmeta galimybės Latvijoje pasilikti gyventi dar bent keletą metų.

O kol kas Ovidijus rengiasi parlėkti namo į Lietuvą. Iki spalio Panevėžyje ves mažiausiai penkis naktinius pasidviratinėjimus, o paskui jau sugalvos, kur toliau patraukti.

„Esu toks žmogus, kad vis noriu kažko naujo, negaliu nustovėti vietoje“, – patikina aktyvus vaikinas.

Visgi sūnus guodžia šeimą, kad galbūt pasiliks ilgiau net ir savam mieste. Čia jis norėtų suktis kultūros, meno srityse.

Paklaustas, ar ne per jaunas dideliems užmojams ir siekiams, Ovidijus tik nusijuokia, kad viduramžiais ir dvylikamečiai tapdavo karaliais, o viskas gyvenime priklauso nuo jo autoriaus.