G. Kartano nuotr.

Dvaro puošmena atgavo savo grožį

Dvaro puošmena atgavo savo grožį

Atnaujinto Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspoziciją puošia restauruota itin reta alebastro vaza, pagaminta XIX amžiuje Italijoje. Tokių Lietuvoje, kiek žinoma, išlikę vos trys – dvi Panevėžyje ir viena – Žemaitijoje.

Restauratoriai prie panevėžiečių vazų plušo keletą mėnesių, o šis ypatingas darbas pareikalavo specifinių žinių.

Dabar Panevėžio muziejininkų saugomos, puošnumu akį traukiančios, balto alebastro vazos, manoma, kadaise buvo bajorams Kerbedžiams priklausiusio Naudvario dvaro Panevėžio rajone išskirtine puošmena. Viena jų, išdabinta augalinių motyvų drožiniais, su ažūrinėmis rankenomis jau puikuojasi atnaujinto muziejaus salėje, atspindinčioje bajorišką gyvenimą. Ji stovi ant šešiabriaunės kolonos, o bendras aukštis siekia apie pora metrų. Pagrindinę vazos kompoziciją sudaro 8-ios tekintos viena ant kitos sustatytos alebastro dalys. Kita restauratorių atnaujinta vaza – analogiška, tačiau kol kas lankytojai jos neišvys – bus bandoma atkurti trūkstamas jos dekoro detales, o tam jau reikia ir skulptoriaus rankų.

 Pargabeno garsusis inžinierius

Panevėžietis paveldosaugininkas Petras Juknevičius yra radęs dokumentus, kuriuose šios vazos įrašytos nacionalizuojant dvarą – Panevėžio rajone jos minimos tik Naudvaryje. Kaip šios Italijoje XIX a. antrojoje pusėje pagamintos dvarų interjero detalės atsidūrė Naudvaryje, duomenų nėra. Spėjama, kad jas iš Italijos galėjo parsivežti garsus to meto inžinierius ir kelių bei tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis.

Tikėtina, kad į muziejų šie išskirtiniai eksponatai pateko dar Antrojo pasaulinio karo metais kartu su Valerijono Straševičiaus pasaulio vabzdžių kolekcija, nes entomologas šį dvarą buvo paveldėjęs po tetos mirties. Dabar gi į dienos šviesą jos buvo iškeltos pirmą kartą po kone aštuonių dešimtmečių.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jūratė Gaidelienė pasakoja, kad vazos į  muziejininkų rankas pateko labai blogos būklės – išmontuotos, aptrupėjusios, ne kartą klijuotos, dėmėtos, trūko kai kurių dalių. Vazos buvo patikėtos restauratoriams. Jiems nuvežtos ir muziejaus fonduose rastos dvi dėžės įvairių neaiškių dalelyčių, kaip manoma, irgi priklausiusių vazoms. Po kelių mėnesių itin kruopštus darbas pagaliau baigtas.

„Šios vazos susimontuoja iš atskirų detalių. Restauratoriai sakė, kad turi būti labai lygios grindys, kad jos nesvyruotų į šalis“, – pasakoja J. Gaidelienė.

Iššūkis restauratoriams

Panevėžio muziejaus saugomas vazas restauravusio Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro direktoriaus pavaduotoja dr. Jūratė Senvaitienė sako, kad jiems pirmą kartą teko dirbti su tokiu didžiuliu alebastro objekto, siekiančiu apie du metrus. Iššūkiu restauratoriams buvo ir tai, kad vazos techniškai nepaprastai sudėtingai pagamintos.

„Konstrukcija tokia, kad ne kasdien restauratoriams pasitaiko toks eksponatas“, – teigė dr. J. Senvaitienė.

Be to, paaiškėjo, kad vazos ir atskiros dalys mažiausiai tris kartus jau buvo tvarkytos, vis sustiprinant kolonos dalis gipsu.

„Restauratoriams buvo didelis iššūkis atpažinti ankstesnių restauravimų žymes ir tai, kas nereikalinga, kas trukdė, pašalinti ir iš naujo viską sutvirtinus sudėti“, – pasakoja dr. J. Senvaitienė.

Prie panevėžiečių eksponatų kelis mėnesius dirbo keturios patyrusios restauratorės, visus kitus darbus atidėjusios į šalį. Restauratoriai vazas gavo išmontuotas atskiromis detalėmis. Pirmasis darbas buvo atkurti, kuri detalė kuriai vazai priklauso, ko joms trūksta. Šis etapas užtruko visą menėsį.

„Darbas tikrai buvo labai sudėtingas. Reikėjo ir daug inžinerinių sprendimų. Galų gale iš atskirų plokštelių pavyko atkurti pagrindo šešiakampį – juos reikėjo taip sudėti, kad vienas kitą atitiktų, būtų geometriškai teisingi. Reikėjo pasiruošti papildomas priemones, pagalvoti, kuo sutvirtinti atskiras dalis. Darbas labai nelengvas, bet patirtis – labai gera“, – sako P. Gudyno restauravimo centro direktoriaus pavaduotoja.

Ypatinga uoliena

Dr. J. Senvaitienės teigimu, tokia vaza yra reta savo dydžiu, apimtimi, svoriu. Be to, alebastras – trapi ir minkšta uoliena. Pagal cheminę struktūrą ši medžiaga – marmuro giminaitė, bet jos kristalinė sudėtis visai kitokia. Alebastrą itin lengva pažeisti.

„Prisilietus aštresniu daiktu, iš karto liktų žymė. Maža to, plonesnės alebastro plokštelės peršviečiamos – nėra skaidrios, bet peršviečiamos“, – pasakojo dr. J. Senvaitienė.

Anot jos, alebastras buvo ta medžiaga, iš kurios dailininkai, ypač XIX–XX amžiaus pradžioje, labai dažnai gamino įvairias interjero detales ir kitus daiktus dvarams. Lietuvoje jos negalėjo stovėti lauke, nes mūsų geografinėje platumoje turėjo būti saugomos nuo orų poveikio.

Šiuo metu P. Gudyno restauravimo centre yra ir daugiau atnaujinamų keramikos dirbinių iš Panevėžio kraštotyros muziejaus.

 

 

 

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų