-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Su tikro Užgavėnių gerbėjo ir šios šventės tradicijų puoselėtojo šiauliečio Sauliaus Tamulio išdrožtomis kaukėmis gali susipažinti ir grožėtis tūkstančiai žmonių. Artėjant Užgavėnėms tautodailininkas įvairiose vietose surengė net keletą savo darbų parodų. Vieną iš jų – Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Kitos S. Tamulio kaukės iškeliavo į Vokietijoje, Ukrainoje, Klaipėdoje, Trakuose, Kelmėje surengtas parodas.
Savaitgalį per Užgavėnių šventę Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse taip pat veiks S. Tamulio kaukių paroda.
Nors pasižmonėti iškeliavo daugybė kaukių, drožėjo namuose – dviejų kambarių bute daugiabučiame name – jų dar liko keli šimtai.
Tad šeimos nariams, pačiam šeimininkui, jo žmonai Daivai ir Lietuvoje daugeliui gerai pažįstamam augintiniui – papūgai vardu Albiniukas, tenka pasispausti.
S. Tamulis nenori, kad jo kūriniai išsivaikščiotų po pasaulį. Tiesa, nemažai jų jau yra pasklidę po Lietuvą, pasiekę Čikagą, Daniją, Olandiją, kitas šalis, tačiau tik retais atvejais meistras visam laikui lengvai išsiskiria su savo vaikais vadinamomis kaukėmis.
Per sezoną auksarankis meistras išdrožia apie penkiasdešimt įvairiausių Užgavėnių kaukių.
Užgavėnės, kurių garbei ir kuriama šimtai kaukių, – pati svarbiausia šventė tautodailininko S. Tamulio gyvenime. Metus jis skaičiuoja ne nuo vienų Naujųjų iki kitų, o nuo Užgavėnių iki Užgavėnių.
Ir ne tik todėl, kad jis drožia kaukes bei su jomis ir pats į įvairius personažus persikūnijęs vaidina.
Užgavėnės jam – prasmingas, su pačiais seniausiais laikais susijęs, daug išminties, galių, paslapčių sukaupęs svarbus metų laikas, žavintis savo tradicijomis, papročiais ir kultūriniu palikimu.
Užgavėnėms tautodailininkas skiria didelę savo gyvenimo dalį.
Šiaulių kultūros centro „Auda“ bei Tautodailininkų sąjungos narys S. Tamulis net parašė ir išleido šiai datai skirtą knygą.
Pirmojoje savo knygoje „Šalta žiema, bėk iš kiemo“ autorius pasakoja ir apie save, ir etnologiškai apibūdina Užgavėnių šventę, jos tradicijas, atributus, atskleidžia kaukių prasmę.
Užgavėnių sostinėje vadinamame Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse S. Tamulis ir šiemet kartu su folkloro ansambliu „Margulis“ dalyvaus šventėje.
„Šalta žiema, šalin eik, o pavasari – ateik!“ – taip dainuos visi, šį šeštadienį atvykę į Rumšiškes.
S. Tamulis primena, kad viena iš įdomiausių metų švenčių – Užgavėnės – yra skirta išvyti žiemą ir paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Jos švenčiamos likus septynioms savaitėms, 46 dienoms, iki Velykų.
Ir ko tik nebūna per Užgavėnes!
Pagrindiniai šventės dalyviai Lašininis ir Kanapinis kovoja dėl svarbiausios metų permainos, ant laužo deginama Morė, kepami blynai, o įvairiais personažais persirengę šventės dalyviai ir patys linksminasi, ir kitus linksmina.
Vienas iš šventės atributų, kaukė, sietina su perėjimo iš žiemos sunkumų į pavasarį. Manoma, kad pirmykščiam žmogui kaukė buvo patikima priemonė apsiginti nuo piktų jėgų, kurias reikia nubaidyti, nugalėti.
Nuo seno kaukės vartotos teatralizuotose liaudies apeigose.
S. Tamulis sako, kad kaukės skirstomos į kelias rūšis. Jos gali būti antropomorfinės – čigonų, žydų, vaistininkų, vengrų, elgetų ir kt., zoomorfinės kaukės yra ožio, gervės, arklio, meškos, o demonomorfinės – velnio, giltinės.
Didžiausia tautodailininko S. Tamulio svajonė – kada nors Šiauliuose atidaryti kaukių muziejų ir jame įkurdinti visų Užgavėnių personažų kaukes.
Drožėjas mano, kad toks muziejus žmonėms labai reikalingas. Juk tai būtų tik antras Užgavėnių kaukių muziejus Lietuvoje.
Kokių tik nebūna Užgavėnių personažų!
Pirmasis beveik prieš dvidešimt metų buvo įsteigtas Žemaitijos nacionaliniame parke. Jis yra Plungės rajono Platelių dvaro sodyboje.
Muziejuje galima susipažinti su Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje išlikusia Užgavėnių šventimo tradicija ir išradingų meistrų sukurtomis šios šventės kaukėmis.
Į pirmąją muziejaus ekspoziciją savo kaukes suvežė ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos meistrai. Vėliau muziejus perkeltas į restauruotas Platelių dvaro arklides.
Iš viso ekspoziciją sudaro apie 250 įspūdingų „ličynų“ – taip žemaitiškai vadinamos kaukės.
Sakoma, kad ilgą laiką kaukių niekas nelaikė meno kūriniu ir tik praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje jos buvo pripažintos tam tikra medinės skulptūros forma.
Kaukes nuo seno darydavo iš įvairių medžiagų – audinių, neišdirbto avikailio, medžio žievės, pintinių ir, žinoma, medžio.
Šiemet į Rumšiškes S. Tamulis važiuos su nauja, neseniai išdrožta ir „Išsišiepusiu ubagu“ pavadinta kauke.
Pernai vyras vežėsi paties išdrožtą išraiškingo veido žydelio kaukę. Atitinkamai apsirengęs, lagaminą su prekėmis – rūkyta dešra, žuvimi, butelaičiu – pasiėmęs, vieną iš svarbių Užgavėnių personažų vaidino. Jam pačiam tas personažas labai patiko, o ir visi mačiusieji gyrė. Sako, jog kaukę užsidėjęs jis visai kitu žmogumi tampantis – ir eisena, ir kalba, ir elgesys keičiasi. Savo vaidinamiems personažams jis ir dainelių, ir eilėraščių pats sukuriantis.
Nors ir labai patiko Sauliui Žydelį vaidinti, tokios pačios kaukės jis nebenori, kaip ir kasmet, kitą renkasi.
S. Tamulis pasakoja prisimenantis, kaip vos šešerių būdamas pirmą sykį persirengėlius išvydęs ir akių nuo jų atitraukti negalėjęs.
Nuo tada ši šventė, jos personažai, jų krečiamos išdaigos jį sužavėjo ir užbūrė. Tiesa, kurį laiką Saulius buvo tik Užgavėnių šėlsmo stebėtojas, tačiau netrukus ir pats į jas įsitraukė.
Pirmąsias kaukes jis pradėjo gaminti būdamas 23 metų iš papjė mašė – popieriaus skiaučių, maišomų su klijais ar kitomis medžiagomis. Vienur paklausęs, kitur paskaitęs, kaip jos turi būti daromos, su dideliu užsidegimu ėmėsi darbo.
Sako, iš pradžių jam nelabai sekėsi, bet labai jau norėjosi, o ir fantazijos nestigo. Tad vis imdavo ir pradėdavo iš naujo, bandydavo ir įvairius kitus gamybos būdus. Popierių mirkė, audinius plėšė, pradėjo net universalų laką naudoti, jis tiko, bet džiūdamas nuodingąsias medžiagas skleidė. Ilgas valandas su tuo laku dirbdamas jaunasis meistras kelis sykius buvo apsinuodijęs, bet darbo vis tiek nemetė. Taip jam norėjosi kuo įdomesnes, įspūdingesnes kaukes sukurti.
Vis daugiau patirties, žinių įgyjant Sauliaus kaukės darėsi vis gražesnės, įdomesnės. Pradėjo kviesti su jomis dalyvauti ir į Plateliuose vykstančiuose Užgavėnių kaukių konkursuose. Netrukus ir prizines vietas ėmė laimėti. Gabų kaukių meistrą konkurso rengėjai pradėjo raginti imtis medžio ir iš jo drožti kaukes, bet Saulius vis nesiryždavo.
Kai pirmą pabandė ir kaukė, paties akimis pasirodžiusi nevykusi, buvo pateikta tarp geriausiųjų tautodailininkų darbų žurnale, medis po truputį įėjo į S. Tamulio kūrybinį gyvenimą. „Vieną kitą kaukę išdrožęs pajutau ugnelę širdyje“, – šypsosi tautodailininkas.
Linksmam Užgavėnių šurmuly liūdna nebus.
Konkursuose jis pradėjo pelnyti aukščiausius įvertinimus, jo kaukių prireikdavo vis dažniau. Apžiūrėjusi parodą Lietuvos liaudies buities muziejuje, S. Tamulio drožtomis kaukėmis buvo sužavėta net pati Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vieną savo darbą meistras jai dovanojo, o paskui paštu gavo laišką su prezidentės nuotrauka, parašu ir padėka už tradicijų puoselėjimą.
Per sezoną iki penkiasdešimties kaukių išdrožiantis tautodailininkas sako, kad tai daryti jam nesunku. „Aš tuo gyvenu, tuo kvėpuoju“, – aiškina 51 metų šiaulietis.
Kaukes jis dažniausiai drožia iš liepos, kartais iš juodalksnio. Tereikia tik medinės kaladės, kelių įrankių, meistro noro, laiko bei išmanymo ir įvyksta stebuklas – medis atgyja ir pradeda naują gyvenimą. Iš mažesnių, likusių medžio gabalėlių S. Tamulis daro mažas, suvenyrines kaukes.
„Dažniausiai jau išdrožtas kaukes matantis brolis atvažiavo kartą, kai kalades rūsyje rikiavau. Žiūrėjo, žiūrėjo ir prisipažino, jog nė nežinotų, nuo kurio galo pradėti, kaip tą kaladę tašyti, kad ji išraiškinga kauke virstų. O aš rankeles jau atidirbau, tai ir nesunku“, – „Sekundei“ pasakojo S. Tamulis.
Daugelio jo drožtų kaukių išraiškos nelabai malonios – žvelgia pikti, net rūstūs veidai…
„Su šypsena žiemos neišvarysi. Tenka ir griežčiau su ja kalbėtis.“
S. Tamulis
„O kaip kitaip? Su šypsena žiemos neišvarysi. Tenka ir griežčiau su ja kalbėtis“, – aiškina kūrėjas.
Pačiam meistrui visi jo sukurti personažai brangūs. Tad Užgavėnėms atėjus sunkiausia būna išsirinkti, kokią šį kartą dėvės, kokiu personažu virs ir kokiais žodžiais į šventės dalyvius kreipsis.
Nuo seno per Užgavėnes visiems reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, būtų juokingesni už kitus. Ir anksčiau ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – tinkamų medžio, žievės, avikailio gabalų ieškodavo, svarstydavo, kaip tinkamiausiai juos pritaikyti.
Pavasariui artėjant po kaimą vaikščiodavo žydai, vengrai, čigonai, velniai, raganos, giltinės, ožiai, gervės ir daugelis kitų persirengėlių.
Vis dėl to dėmesio centre Morė – vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Morę sudeginant išvaromas visas susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema.
Žemaitijoje, pasirodo, žinomi ir kiti Morės vardai – Kotrė, Raseinių Magdė, Globėja ir kt. O Aukštaitijoje kiti vardai nevartoti – aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą.
Kur Užgavėnės, ten, žinoma, ir Lašininis su Kanapiniu.
Pirmasis – storas, sotumą, persivalgymą vaizduojantis, o antrasis
liesas, nuspurusiais ūsais, rankose ilga lazda – Lašininiui išvaryti. Kanapinis su Lašininiu pešasi, stumdosi, grumiasi – kaip atsibodusi, nenorinti pasitraukti žiema su visų išsiilgtu pavasariu.
Kanapinis vis dėlto nugali – pavasaris ne už kalnų!
