-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiekvienas iš jūsų girdėjote frazę geriausias žmogaus draugas. Taip, šunys yra tikra palaima žmonijai savo besąlygiška meile ir atsidavimu.
Bet kas, jei pasakytume, kad žmogus nėra vienintelis geriausias šuns draugas? Šunys linkę draugauti su katėmis, paukščiais, žiurkėnais, žirgais – sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.
Ar jums reikia konkrečių pavyzdžių? Susipažinkite su didinga dvejų metų didžiųjų Pirėnų veislės kalyte Fiona, neseniai užmezgusia itin keistą draugystę.
Fiona ir jos kompanionas Homanas daugumos savo kasdienių pasivaikščiojimų metu skuba į vietinį 
parką San Fransiske. Iš pradžių Fiona mėgavosi žole, kartais pasitaikančia viena kita pūkuota kate, pasirodžiusia parke, ar pagaliuko mėtymu.
Tačiau pastaruoju metu ši žavi kailiniuotė pradėjo stebėti keistas skylutes žemėje. Taip nutiko, jog Fionai teko garbė susipažinti ir su darbštuoliais, kurie tas skylutes padarė – goferiniais graužikais.
Nors Fiona kartais turi ilgai laukti, kol goferis iššoks iš savo slėptuvės, ji yra stebėtinai kantri. Kiekvieną dieną Fiona ateina į parką, atsigula prie vienos iš duobučių ir ištikimai laukia savo naujojo draugo. Kasdien, bet kokiu oru!
Jūs veikiausiai manote, jog Fiona turi ne itin gerų ketinimų goferio atžvilgiu? Tikrai ne, kalytė tiesiog nori su savo naujuoju draugu pažaisti.
Didžiąja laiko dalį jiedu praleidžia tiesiog spoksodami vienas į kitą. Goferis retkarčiais grįžta atgal į savo urvelį, išstumia purvo perteklių ir vėl skuodžia pas kantriai jo laukiančią Fioną. Galbūt tai meilė?
Nereikia nė sakyti, kad Fiona visą laiką stengiasi susirasti draugų. „Instagram“ tinkle yra dar vienas publikuotas vaizdo įrašas, kuriame kalytė bando susidraugauti su elniu, kuriam pavyko prasmukti į jos kiemą.
Yra žmonių, kurie vis dar tiki, kad gyvūnai yra tik nebylūs padarai. Tačiau šių gyvūnų draugystė įrodys, kad jie sugeba jausti meilę ir atjautą. Lygiai taip pat kaip ir mes.
Kyla klausimas: kodėl šie gyvūnai užmezgė tokias neįprastas draugystes? Kai kurie jų, pavyzdžiui, liūtai, šunys ir drambliai, ir laukinėje gamtoje užmezga stiprius socialinius ryšius. Tad būtų visai natūralu, jog jie ieško kitų gyvūnų draugijos savo rūšies bandoje. Kiti gyvūnai gali užmegzti tėviškus santykius su tais, kurie juos užaugino ir leidžia laiką kartu.
Kad ir kokia būtų priežastis, tokios neįprastos draugystės tik rodo, kad gyvūnai gali būti emociškai daug sudėtingesni, nei daugelis mano. Gal vis dėlto šios draugystės nėra tokios neįprastos?
Nepaisant didelio dydžio skirtumo, dramblys, vardu Burbulas, ir juoda labradorė Bela tapo neišskiriamais draugais. Burbulas atvežtas į safario rezervatą JAV, kai buvo išgelbėtas nuo dramblio kaulo brakonierių. Bela dabar yra parko prižiūrėtojo šou. Kaip šie du draugužiai susiėjo draugėn dabar atsakyti būtų sunku, tačiau akivaizdu, jog Burbulas puikiai pasitarnauja maudynes dievinančiai Belai kaip nardymo tramplynas.
Tai tikrai viena žaviausių gyvūnų draugysčių. Kai Burbulas ir Bela tapo geriausiais draugais, juos dažnai galima pastebėti kartu žaidžiančius vandenyje. Burbulas mėgsta straubliu mėtyti labradorei kamuolį, o ši pasilipusi ant dramblio šokinėja į vandenį. Vaizdas išties vertas milijono!
Burbulas buvo vienas iš nedaugelio nuo brakonierių išgelbėtų dramblių – likusieji jo bandos nariai buvo nužudyti. Kai atvyko į rezervatą, jis svėrė tik 340 kg ir buvo 42 cm ūgio. Dabar jis gerokai daugiau nei dviejų metrų ūgio ir sveria apie 4 tonas! Belą parke paliko darbininkas, kuris įrengė Burbului baseiną. Laimė, jie surado vienas kitą!
Kas sieja šiuos du visiškai skirtingus gyvūnus? Na nebent ilgi kaklai ir, žinoma, beprotiškai stipri draugystė. Išties kad ir kas tai būtų, kažkas stebuklingo suvedė žirafą Bi ir strutę Vilmą Buscho zoologijos sode, Tampos įlankoje. Pasak zoologijos sodo prižiūrėtojų, atrodo, kad šios dvi būtybės tiesiog negali vienas nuo kito atsitraukti nė per centimetrą
3 metų Bi ir 10 metų Vilma gyvena 65 arų Serengečio lygumoje – zoologijos sode, kuriame gausu žirafų, zebrų, raganosių, Afrikos dramblių ir įvairių paukščių. Nors dauguma sodo gyvūnų linkę būti savo rūšies bandoje, Bi ir Vilma – abu gimę ir augę pramogų parko teritorijoje – tapo neišskiriami ir gyvena kartu. Tegyvuoja draugystė!
Visus stebina Norvegijoje gyvenančio šuns ir laukinės lapės draugystė. Nesvarbu, ar jums patinka „Disnėjaus“ filmas „Lapė ir skalikas“, abejingų jūsų nepaliks šuns Tinio ir laukinės lapės, pavadintos Snifer, draugystė. Tiesiog du nuostabūs draugai iš dviejų labai skirtingų pasaulių.
Tini gyvena su savo šeimininku, fotografu Torgeiru Berge Norvegijos miškuose įrengtoje trobelėje. Vieną dieną vaikščiodami miške jiedu sutiko laukinę lapę, kurią pavadino Snifer.
Nuo to laiko šie du bičiuliai susitinka kone kasdien – vos T. Bergei ir Tiniui įžengus į mišką, čia kaipmat prisistato smalsioji lapė Snifer. Jiedu dūksta, šėlsta, laksto po mišką, o šeimininkui tiesiog tenka kantriai stebėti savo šuns ir lapės išdaigas. Dviejų žavingų gyvūnų žaidimai miške mums tarsi primena, kad laukiniai gyvūnai, kurių daugelis bijome ir šalinamės, gali būti daug panašesni į mūsų mylimus keturkojus augintinius.
Ši patirtis pakeitė ir T. Bergės nuomonę apie Norvegijos lapių kailių pramonę – dabar jis nori prisidėti prie iniciatyvos, jog lapių medžioklė dėl jų kailio šalyje būtų uždrausta. Jis tikisi tai pasiekti kartu su rašytoja Berit Helberg išleisdamas knygą apie šio žavingo dueto nuotykius „Lapė ir šuo“.
Šuo, vardu Torkju, priėmė pelėdos jauniklį Šreką į savo šeimą, kai jam pačiam buvo vos šeši mėnesiai, ir tapo įtėviu mažajam plunksnuočiui. Pelėdžiukas Šrekas buvo išimtas iš motinos lizdo, nes gyvūnų centro prižiūrėtojai bijojo, kad iš streso ji gali mažylį suėsti. Dabar Šrekui puikiai sekasi, o draugiją kasdien jam palaiko ir nė per žingsnį nesitraukia rūpestingasis šuo Torkju.
Pelėdžiuką įsivaikinęs Torkju dabar globoja retą plunksnuotį centro savininko Džono Piktono namuose. Vakarus jie leidžia kartu žiūrėdami televizorių.
Šrekas gali laisvai vaikščioti poilsio kambaryje, tačiau neretai tiesiog prisiglaudžia prie ant sofos įsitaisiusio Torkju ir ramiai sau snaudžia.
Torkju šeimininkas Džonas sako, jog pačioje pradžioje buvo labai atsargus supažindindamas šiuos vienas kitam neįprastus gyvūnus. Tačiau dabar jis pasitiki Torkju šimtu procentų ir mato, jog šuo besąlygiškai pelėdžiuką myli.
Anties jauniklis Denisas buvo pasmerktas žūti, kai jo motina tapo lapės grobiu. Tačiau ketverių metų labradoras Fredas ir jo šeimininkas Džeremis vis dėlto surado ir išgelbėjo ančiuką. Nuo tada Denisas ir Fredis yra geriausi bičiuliai. Fredo širdis išties didelė, nes šis dičkis jau ne pirmą kartą padeda globoti našlaitį – kartą jis įsivaikino elnio jauniklį ir padėjo jam užaugti!
Ančiukas Denisas buvo rastas netoli ežero laukinėje gamtoje. Labradoras Fredis iškart pastebėjo leisgyvį paukštį ir liežuviu pradėjo jį prausti. Ančiukas kaipmat atsigavo, sušilo. Dabar du draugai kartu miega, žaidžia ir netgi eina maudytis į vietinį tvenkinį. Šuns savininkas Džeremis juokauja, jog įsivaikinęs ančiuką Fredas tapo „moderniu tėčiu“.
„Nuostabu matyti juos abu kartu. Kai radome Denisą, jis buvo labai silpn
as ir akivaizdžiai nebūtų išgyvenęs. Fredas, kuris visada buvo be galo mylintis šuo, iš karto nubėgo tiesiai prie paukštelio ir ėmė jį laižyti. Nuo to laiko Denisas visur sekioja paskui Fredą ir nepalieka jo nė akimirkai. Denisas naktį prisiglaudžia prie Fredo ar ant jo užsilipa. Jie netgi eina kartu maudytis. Tačiau Fredis ne toks grakštus vandenyje kaip Denisas“, – juokiasi šuns ir ančiuko draugystę kasdien stebintis Džeremis.
Milo, mažas taksų veislės šunelis, priėmė Boundigerį – liūto jauniklį po savo sparnu, kai paaiškėjo, kad jis serga metaboline kaulų liga, dėl kurios tapo neįgalus.
Praėjus penkeriems metams, daugiau nei 200 kilogramų sveriantis liūtas ir vos 5 kilogramų taksas vis dar yra geriausi draugai. Neįgalus liūtas užmezgė neįtikėtiną ryšį su miniatiūriniu šunimi ir jiedu tapo tiesiog neišskiriami. Liūtas ir šunelis gyvena egzotinių gyvūnų centre Oklahomoje.
Boundigeris gimė su sunkia liga, tačiau negalia netrukdo jam žaisti ir kitaip linksmintis su Milo. Jiedu glaustosi, vaišinasi žalia mėsa ir kartu siaučia aikštelėje. Beje, liūtas taip pat užmezgė neįprastą, labai tvirtą ryšį su zoologijos sodo prižiūrėtoju Džonu Reinke. Vyras po nelaimingo atsitikimo neteko abiejų kojų.
Anksčiau tiek liūtas, tiek šunelis Milo augo pas Dž. Reinkę namuose. Vyras užaugino juos abu nuo visiškų jauniklių. Tačiau vėliau draugužiams namuose tapo per ankšta ir jie persikėlė į didžiulį lauko voljerą, kuriame kasdien gali siausti iki soties.
