-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tarp pačių gražiausių ir prasmingiausių lietuviškų žodžių – ir žodis „atgaila“. Netikėta, kai šį ne itin dažnai vartojamą, bet puikiai suprantamą ir daug reiškiantį žodį užtinki smulkiame krašto žemėlapyje. Mažytis Vadoklių seniūnijos taškas – kaimelis taip ir vadinamas – Atgaila.
Čia nei trobų, nei sodų – nė gyvos dvasios, tik vieškelis, abipus jo plytintys didžiuliai laukai, tolumoje mėlynuojanti miško juosta. Tai ir yra dabartinė, tik seniūnijos kaimų sąraše išlikusi Atgaila.
Tiesa, kaimas laiko permainų erdvėse visiškai nedingo – jo buvimo vietą prie kelio žymi kryžius, atminimo lenta ir sena laukinė obelis.
Vadoklių seniūnas Vytautas Kaupas sako, kad praėjo jau ne vienas dešimtmetis, kai Atgailos kaime niekas nebegyvena. Tokių tik sąrašuose likusių negyvenamų kaimų seniūnijoje yra ne vienas – iš Geležių, Vakagalių, Vitlių ir kitų taip pat liko tik vardai.
Vos kelios sodybos bematyti ir su Atgaila visada glaudžiai sietame Miliešiškių kaime. O juk būtent nuo šio kaimo Atgaila ir prasidėjo.
Apie tai galima sužinoti, jeigu nuo Mikėnų važiuodami Šilų link stabtelėsite prie posūkio į Alantes stūksančio kryžiaus. Čia pat prieš keletą metų buvo pastatyta ir Atgailos kaimui skirta atminimo lenta.
Atminimo lentoje surašyta Atgailos kaimo istorija. M. Garucko nuotr.
O ant tos lentos išdėstyta visa šio palyginti labai neilgai egzistavusio kaimo istorija.
Šalia dar vienas paminklas – 1937 metais vietos bendruomenės pastatytas ir iki šiol išlikęs Vilniaus išvadavimui išmelsti skirtas kryžius. Jo autorius Boleslovas Stasiukaitis.
Į šią Aukštaitijos lygumoms būdingą vietovę atvykstame kartu su Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresniąja muziejininke, Etninės kultūros globos tarybos specialiste Aukštaitijos regionui Vitalija Vasiliauskaite.
Šį kartą pašnekovė įdomi ne tik kaip senojo Lietuvos kaimo žinovė, ji Atgailos kaimo gyventojo Alekso Kielos anūkė, pati ne vieną savo vaikystės vasarą čia praleidusi.
„Patys gražiausi, šviesiausi vaikystės prisiminimai. Laimingiausias laikas“, – sako į plynus laukus žvelgdama ir mintyse, be abejo, senąją Atgailą reginti etnologė.
„Va čia, tiesiai žvelgiant pro kryžių, buvo mano senelių sodyba. Tik kai aš atvažiuodavau, jau nedaug Atgailos, praėjus pirmajai melioracijai, bebuvo likę. Bet gyvo kaimo ženklų dar užteko – nebuvo iškirsti sodai, neužversti šuliniai“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Atgaila kaimas anuomet buvo vadinamas oficialiai, o kasdienėje kalboje žmonės savo gyvenamąją vietą dažniausiai įvardindavo Miliešiškiais.
Kodėl kaimui buvo parinktas Atgailos vardas, niekas tarsi ir nežino – neatsimena nė iš senelių pasakojimų, neranda niekur užrašyta.
Neilgas laikas buvo skirtas kaimui tokiu gražiu pavadinimu. Kurti jis pradėtas maždaug nuo 1926 metų, greitai išaugęs, suklestėjęs, vėliau buvo pasmerktas nykti – po maždaug penkiasdešimties metų nuo įkūrimo jo visiškai neliko.
Kodėl kaimui buvo parinktas Atgailos vardas, niekas tarsi ir nežino – neatsimena nė iš senelių pasakojimų, neranda niekur užrašyta.
Nagrinėjant kaimo istoriją matyti, kad jis suformuotas po 1922 metais Lietuvoje pradėtos žemės reformos.
Pradėjus reformą, buvo siekiama suteikti žemės bežemiams ir mažažemiams, kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės dalyvavusiems savanoriams.
Atgailos kaimo žemę iki reformos valdė Miliešiškių dvaro savininkas Vladas Maleckas. Dvarui iš viso priklausė 402,52 hektaro žemės.
1925 metais Panevėžio apskrities reformos komisija svarstė Miliešiškių dvaro žemės gauti pageidavusių 110 bežemių ir mažažemių prašymus, iš jų 56 asmenys buvo kariai savanoriai.
Etnologės V. Vasiliauskaitės senelis Aleksas Kiela – vienas iš tų žemę gavusių savanorių. Vyras tarnavo Alytuje, grįžęs gavo žemės, vedė, augino tris dukras. Puikus meistras, mokėjęs visus medžio darbus, sugebėdavęs net išilgai pjauti rąstus, pats ir namą, ir klėtį, ir kitus trobesius pasistatė.
Pačia Atgailos pradžia galima laikyti 1925 metų rugsėjo 7 dieną, kai Miliešiškių kaimo sueigoje, pirmininkaujant kaimo seniūno pavaduotojui Jonui Nefui, pritarta matininko pateiktam žemės paskirstymui. Žemė išdalyta netrukus ir ji, nors ir nebuvo labai derlinga – 60 procentų jos priskirta trečiai rūšiai, likusieji – ketvirtai, davė žmonėms pagrindą po kojomis, suteikė vilties.
Kaimui kuriantis tuo metu jame turėjo gyventi Alekso Kielos, Petro Vasiliausko, Liudo Vasiliausko, Mykolo Gritėno, Jono Janionio, Vlado Janionio, Juozo Jasikonio, Petro Mickevičiaus, Miko Mickevičiaus, Jono Nefo ir Kazio Stankevičiaus šeimos.
Žvelgdama į plynus laukus, Vitalija Vasiliauskaitė prisimena čia buvusį Atgailos kaimą ir savo senelių namus. M. Garucko nuotr.
Atgailos kaimo vardo kilmė nenurodoma ir Lietuvių kalbos institute, Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre saugomose žemės vardų anketose.
1935 metais kaimo gyventojai Atgailos anketos surašytojui Miliešiškių pradinės mokyklos mokytojui Lionginui Nekrošiui nieko apie tai nepasakojo.
Kalbėjęs su kaimo gyventojais Jonu Nefu, Aleksu Kiela bei Seliomija Tumšyte mokytojas teužrašė, kad Atgaila – tai vienkiemių kaimas, įkurtas, kai 1926 metais buvo išdalytas Miliešiškių dvaras. Tuomet naujam kaimui ir duotas Atgailos vardas.
Kokių įdomių dalykų būta prieš aštuoniasdešimt metų tose apylinkėse?
Mokytojo užrašyta, kad didelė, lyjant patvinstanti bala čia buvo vadinama Plentufka. Šį vardą iš vaikystės prisiminė ir V. Vasiliauskaitė. Anot jos, Plentufka plytėjo visai prie kelio, maždaug už iki šiol išlikusios laukinės obels.
„Girnupė – upelis, teka rytų pusėj, įteka į Aluntą, Alučių kaime. Vasarą išdžiūsta“, – taip apie vietinį upelį rašė mokytojas.
Panevėžietės etnologės atmintyje Girnupė po pirmosios melioracijos buvo tapusi grioviu, bet ji dar tekėjo. Dabar jokio upelio čia nebematyti.
1935 metais prie Atgailos kaimo buvo Darymė – bala, kurioje augo tik viksvos, Gyvatynė – kelmuotas raistelis, Graužupė – 5 hektarų bala. Telėtnikas – nedidelis slėnis.
Minimas ir kažkoks kalnelis – Dudkalnis, kurio dabar nepamatysi: viską sulygino, suvienodino melioracija.
„Su mama bandėme prisiminti šeimų, gyvenusių šiame kaime, pavardes“, – sako V. Vasiliauskaitė ir vardija: Kielos, Nefai, Benatai, Žaguniai, Dilkos, Tumšiai, Klebonai, Gritėnai, Raudoniai ir kiti.
Bandydami įsivaizduoti prieškarinį Atgailos gyvenimą, ypatingų atradimų nepadarysime. Žmonės, kaip ir visuose Lietuvos kaimuose, dirbo iki devinto prakaito, kūrė gerovę, augino vaikus, gimė ir mirė, turėjo savas tradicijas, papročius, savus šviesuolius ir, matyt, kaip ir visur, kvailelius.
Tokio išminčiaus, kuris būtų galėjęs numatyti, kokia tragedija laukia Lietuvos, tikriausiai nebuvo – šviesaus gyvenimo viltys neatrodė galinčios būti išrautos su šaknimis.
Anuomet, kaip ir visai Lietuvai, Atgailos ir Miliešiškių gyventojams skaudi tema buvo Vilniaus praradimas. Tad nuolat melstasi, kad sostinė būtų išvaduota ir sugrąžinta. Ir net Vilniaus išvadavimui skirtas kryžius sumanytas prie kaimo pastatyti. Susidėjo visi – kas daugiau, kas mažiau ir toks kryžius atsirado.
Atgailos kaime buvo trys kryžiai, prie kurių per Šeštines žmonės rinkdavosi giedoti – tai jau minėtas Vilniaus kryžius, kitas buvo Miliešiškių pievoje ir dar vienas prie sodybos.
Vilniaus išvadavimo kryžius šioje vietoje stovi jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. M. Garucko nuotr.
„Mano senelis A. Kiela buvo žinomas giesmininkas – jie kartu su Janioniu ir Raudonyte giedodavo, visi turėjo stiprius balsus, garsėjo ne tik savam kaime, visoje apylinkėje“, – prisimena panevėžietė.
Atgailos kaimo vaikai mokėsi Miliešiškių pradžios mokykloje, kuri buvo įkurta dvaro teritorijoje.
Dabar, nuo vieškelio žvelgdama į mišką, V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį į keletą aukštesnių medžių – štai ten būta ir dvaro, ir mokyklos.
Yra išsaugota nuotrauka, kurioje prie tos mokyklos sustojo Atgailos kaimo bendruomenė, žmonės, prisidėję statant Vilniaus kryžių, ir nusifotografavo, matyt, to kryžiaus pastatymo proga.
Kiekvieno tų žmonių gyvenime Atgaila buvo svarbi, o gal net svarbiausia vieta žemėje, o jų likimai – atskiros istorijos, su savais atradimais ir praradimais, skausmais ir džiaugsmais.
Šiandien nei Atgailos, nei daugumos nuotraukoje matomų žmonių jau nebėra.
Maždaug 1972 metais prasidėjusi antroji melioracija Atgailą sunaikino galutinai – visos šeimos buvo iškeldintos, pačių statytos trobos nugriautos, puoselėti sodai išrauti.
