-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ilgi dešimtmečiai praėjo nuo to laiko, kai naciai išžudė visą Šeduvoje gyvenusią žydų bendruomenę.Šiandien tai primena šiame Radviliškio rajono miestelyje įgyvendinamas analogų pasaulyje neturintis žydų kultūros ir paveldo projektas „Dingęs štetlas“.
Dingę gyvenimai neužstringa užmarštyje. Savu keliu išėjusieji ar brutalios jėgos sunaikinti jie, žiūrėk, ima ir išplaukia iš praeities – neįtikėtinai trapūs, paslaptingi, o kartu tokie tikri ir amžini. Tūkstančiai, milijonai gyvenimų.
Šiandien jų ieškome senojoje Šeduvoje – miestelyje, kurio nebėra.
„Dingęs štetlas“, – kaip sakytų kadaise čia gyvenę litvakai, Lietuvos žydai. „Štetl“ jidiš kalba yra žodžio „štot“, reiškiančio miestą, mažybinė forma.
Kas nežino dabartinės Šeduvos? Juk dažnas garsiajame Velnių malūne vaišinosi, pažįstamus šeduviškius lankė ar tiesiog pro šalį pravažiavo – miestas įsikūręs tarp Panevėžio ir Radviliškio.
Prieškarinės Šeduvos gyvenimas sukosi aplink turgaus aikštę – centrinę miesto dalį. Turgaus dienomis iš pat ankstyvo ryto valstiečiai atvykdavo į miestelio aikštę parduoti savo produktų, o už gautus pinigus eidavo į šalimais gatvėje išsirikiavusias smulkias krautuvėles, kurių iškabose dominavo žydiškos pavardės, įsigyti reikalingų prekių arba atsipalaiduoti karčiamoje.
Gaila, bet Šeduvoje jau beveik nebesutiksi tų vietinių, kurie galėtų plačiau papasakoti apie ano meto gyvenimą, prisiminti vienintelę miesto dantų gydytoja H. Melmanienę, vaistininkę Godą Bardonienę, fotografus, kirpėjus, duonkepius, S. Giršovičiaus geležies, o S. Pomuso laikrodžių parduotuves, žydų banko darbuotojus.
Tarpukaryje Šeduvos žydų veikla apėmė prekybos, amatų, lengvosios pramonės bei žemdirbystės sritis.
Kol juodoji neganda neaplankė ir šio ramaus miestelio.
Vokiečiai Šeduvą užėmė 1941 metų birželio 25 dieną ir jau liepos pradžioje miestelio gyventojai žydai prievarta iškeldinti iš savo namų ir išvaryti į gretimą Pavartyčių kaimą. Ten buvo įkurtas getas, jame barakai aptverti spygliuotos vielos tvora ir saugomi vietinių nacių kolaborantų.
Tų pačių metų rugpjūčio 25-ąją sustabdyta ir nutraukta kelis šimtmečius trukusi Šeduvos žydų istorija: Liaudiškių miške sušaudyta beveik 700 žmonių.
P. ŽIDONIO nuotr.
Toks žiaurus susidorojimas su žydų tautybės gyventojais vyko ne tik Šeduvoje. Šimtai Lietuvos miestų ir miestelių patyrė šį protu nesuvokiamą siaubą.
Tad kodėl unikaliam projektui „Dingęs štetlas“ pasirinkta būtent Šeduva? Šito teiraujamės Sergejaus Kanovičiaus – Šeduvos žydų memorialinio fondo vykdomo projekto vadovo ir muziejaus „Dingęs štetlas“ idėjos autoriaus.
„Šeduva pasirinkta todėl, kad rėmėjų šaknys yra iš šio miestelio. Jų pirminis noras buvo sutvarkyti apleistas Šeduvos žydų kapines ir įrengti naujus paminklus masinių žudynių vietose. Kai šie darbai ėjo į pabaigą, aš pasiūliau rėmėjams muziejaus idėją. Jie ją palaikė. Taip prieš septynerius metus prasidėjo ir muziejaus kūrybos darbai, imta burti komandą. Šiandien mūsų kolektyve aštuoni žmonės, kuriems talkina gal tuzinas pasaulinio garso mokslininkų“, – pasakoja Belgijoje gyvenantis, bet nuolat į Lietuvą grįžtantis ir čia prasmingą veiklą vykdantis S. Kanovičius.
„Nauja knyga prašyte prašosi, bet, kaip pats juokauju – mano knyga yra Dingusio štetlo muziejaus projektas, kurį laikau savo gyvenimo projektu, jam atiduodu visą laiką ir jėgas.“
S. Kanovičius
„Dingęs štetlas“ – tai viešosios įstaigos Šeduvos žydų memorialinio fondo nuo 2012 metų vykdomas Lietuvos žydų kultūros ir paveldo projektas. Jis unikalus ir Europos mastu – įtrauktas į prestižinį Europos memorialinių vietų sąrašą, kurį pildo Berlyne esančio Holokausto memorialo informacinis centras.
Įgyvendinant šį projektą restauruotos senosios Šeduvos žydų kapinės, pastatyti paminklai masinių žudynių vietose, statomas Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“, miesto centre atidengtas paminklas.
Antkapių fragmentai bei jų dalys buvo sudėti į Dovydo žvaigždės formos skulptūrinę kompoziciją. P. ŽIDONIO nuotr.
Pačiame Šeduvos centre, prie baltu mūru, kadaise vadinto traktieriumi, vėliau restoranu, parduotuve, buvusio pastato – žydų mergaitės skulptūra. Užrašas steloje byloja, jog ši atminties vizija skirta Šeduvos žydams.
Taip paprastai ir jautriai dar kartą primenama, jog štetlo gyvenimas buvo nutrauktas nacistinių budelių ir jų vietinių talkininkų. Be jokios priežasties išžudyti vyrai, moterys, vaikai, seneliai.
Nors būta pavienių, dažniausiai nesėkmingų, bandymų išgelbėti kai kurių žydų gyvybes.
Tarp tų bandžiusiųjų greičiausiai būtų buvusi ir Janina Kavaliauskienė. Kaip ir daugelis senųjų šeduviečių, ji skaudžiai išgyvena žydų tautos tragediją ir sako esanti dėkinga tiems, kurie sumanė taip gražiai išsaugoti praeities gyvenimą.
Netoli paminklo sutikta J. Kavaliauskienė net susigraudina, pradėta klausinėti, ką pati žinanti apie tą dingusią Šeduvą – miestą, kuriame šalia lietuvių gyveno ir žydai.
Šeduviškė gimusi 1938-aisiais ir negali nieko atminti iš tų siaubingų laikų, tačiau tėvų, senelių pasakojimai giliai įstrigę jos atmintyje.
„Neturtingiems, bėdos ištiktiems lietuviams žydai visada padėdavo. Tėvai pasakojo, kad reikalui prispyrus tik pas juos pagalbos ir prašydavo. O niekas tada ir neskirstė per daug – kas žydas, kas lietuvis ar rusas, visi gyveno, sugyveno draugiškai“, – pasakoja J. Kavaliauskienė.
Ji pamena senelio pasakojimą apie miestelio centre gyvenusią žydų šeimą, Koganų, Kaganų ar panašia pavarde.
„Kai mano tėveliai ruošėsi tuoktis, seneliai griebėsi už galvos: kokios dar vestuvės, ir taip galo su galu nepavyksta sudurti! O čia ir pasipuošti, ir svečius vaišinti reikės. Atvykęs iš netolimo kaimo į Šeduvą senelis, kaip visada, arklius su vežimu pasistatė Kogano kieme ir, paklaustas, ko toks susikrimtęs, išpasakojo jam savo rūpesčius. Tas išklausė ir sako: „Nesijaudink. Kuo galėsiu, padėsiu.“ Paskolino jaunikiui kostiumą, batus, davė ir daugiau ką galėjo, kad vestuvės būtų neprastos. Ir atlygio neprašė. Mano tėvelis, kai šiek tiek prasigyveno, tik tada tam žmogui atsilygino“, – pasakoja šeduviškė.
Ji visiems, kas atvyksta į Šeduvą, siūlo būtinai aplankyti ir senąsias žydų kapines, kurios kadaise buvusios labai apleistos, o dabar gražiai sutvarkytos.
„Iš Kėdainių gatvės sukit į Žvejų“, – nurodo kelią, dar primena, kad yra ir ženklai su rodyklėmis, rodančiomis, kur važiuoti.
P. ŽIDONIO nuotr.
Senosiose Šeduvos žydų kapinėse žydų bendruomenė ilgus metus laidojo savo narius. Išlikęs seniausias palaidojimas siekia apie 1780, o vėliausias – 1936 metus.
Pokario karta mena apleistą, žolėmis apaugusį, tarsi ir niekam visai nerūpintį žemės plotą su kyšančiais akmenimis ir apgriuvusia tvora. Ir tik visai neseniai, 2013–2014 metais restauruojant Šeduvos žydų kapines, visa teritorija buvo sutvarkyta.
Tvarkant kapines iškirsti menkaverčiai augalai, atstatyta originali akmenų mūro tvora, restauruoti išlikę tvoros fragmentai, 800 antkapinių paminklų. Iš jų 400 identifikuoti.
Kapinės užima 1,3 hektaro. Prieš pradedant tvarkymo darbus buvo galima pamatyti tik keletą dešimtmečių kerojusias usnis ir apsamanojusius, bebaigiančius griūti paminklus.
Neatstatomi ir neatpažįstami antkapių fragmentai bei jų dalys buvo sudėti į Dovydo žvaigždės formos skulptūrinę kompoziciją.
Kaip mena dabar Vokietijoje gyvenanti šeduviškė Jurgita Barkauskaitė, jos vaikystės metais šiame plote matėsi daug prikasiotų duobių. Žiojėjo jos tarp žolių – ar nuo iškastų akmeninių paminklų atsiradusios, ar kažko ieškant išraustos.
Ir ši moteris girdėjo labai gražius senelių bei kitų vyresnių žmonių atsiliepimus apie Šeduvoje taikiai sugyvenusius visų tautybių žmones.
„Mūsų kaimynė pasakojo, jog jos mama tarnavo pas žydus. Tai šeimininkė išmokė ją labai gražiai megzti, taip, kad visą gyvenimą pati garsėjo kaip gera mezgėja. O ir labai gera šeimininkė buvo, visų virtuvės paslapčių ją žydų moteris išmokė, patarimų negailėdama“, – pasakoja Jurgita.
P. ŽIDONIO nuotr.
Daug įdomaus bus galima sužinoti šalia restauruotų senųjų Šeduvos žydų kapinių įsikursiančiame muziejuje. Jame atsivers buvęs Šeduvos žydų gyvenimas.
Žydų memorialinio fondo steigėjas S. Kanovičius taip pat yra lankęsis Šeduvoje. Iki pandemijos jis Lietuvoje būdavo dažniau – tėvynėje praleisdavau beveik pusę laiko.
Per renginį, vykusį prieš pradedant muziejaus statybas, S. Kanovičius kalbėjo: „Žmogų galima nužudyti, atimti ir išdalinti jo turtą, sudeginti jo maldos namus, bet neįmanoma nužudyti atminimo apie jį. Lietuvos žydai ir jų palikimas negali gyventi tik minėjimuose ir iškilmingose proginėse kalbose, kad ir kokios gražios jos būtų. Po Lietuvos dangumi mes palikome pėdsakus. Ir šitas muziejus juos įamžins.“
S. Kanovičius dažnai pabrėžia, kad norint suvokti, įsisąmoninti tragediją, visų pirmiausia reikia pažinti žmones, kurie žuvo, sužinoti, kaip jie gyveno, ką pastatė, ką paliko.
Apie Lietuvos žydų gyvenimą mažuose miesteliuose iki II pasaulinio karo galima daug sužinoti iš Šeduvos memorialinio fondo steigėjo S. Kanovičiaus tėvo, žinomo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus autentiškų prisiminimų romano „Miestelio romansas“.
Jame pasakojama, kaip 1920–1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų, rusų – likimus.
Vilniuje gimęs S. Kanovičius taip pat rašantis žmogus – Vilniaus universitetą baigęs menų bakalauras yra eseistas, poetas, išleidęs knygų.
Už nuopelnus saugant ir puoselėjant Lietuvos žydų paveldą S. Kanovičius 2018 vasario 15 d. Lietuvos prezidentės apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Paklaustas apie naujus kūrybinius sumanymus S. Kanovičius sako: „Nauja knyga prašyte prašosi, bet, kaip pats juokauju – mano knyga yra Dingusio štetlo muziejaus projektas, kurį laikau savo gyvenimo projektu, jam atiduodu visą laiką ir jėgas.“
