Dievo dovana – talentas mokyti

Dievo dovana – talentas mokyti

 

„Jei mokytojas ir darbą myli, ir mokinius, jis puikus mokytojas“, – sakė rusų rašytojas Levas Tolstojus. Paprasta taisyklė, kuri keturių Panevėžio miesto ir rajono pedagogų ilgametį triūsą mokykloje vainikavo geriausiųjų apdovanojimuose.

Tarptautinės mokytojų dienos proga iškilmingai pagerbti trys Panevėžio miesto ir vienas rajono mokytojas. Į svarbią šventę visi jie atėjo tiesiai iš pamokų, nes pedagogo pareigos nesutelpa į įprastą darbotvarkę ir dažnai jame nėra nei laisvadienių, nei atostogų.

„Net ir Kalėdos, Velykos – tos gražiausios šeimos šventės – mums neatskiriamos nuo darbo. Reikia ir scenarijų kalėdiniam vaikų renginiui parašyti, ir jam pasiruošti“, – šypsosi viena apdovanotųjų Panevėžio regos centro „Linelis“ priešmokyklinio ugdymo pedagogė Danutė Kalinauskaitė.

Pokalbiui apie profesiją ir ilgus metus, praleistus su mažiausiais mokiniais – priešmokyklinukais, kurie viena ranka jau veda pirmą raidę, kita dar stumia žaislinę mašinėlę, jų auklėtoja laiko rado tik per popietinį vaikų miegą.

„Tik neseniai mus taip pat ėmė vadinti mokytojomis, o anksčiau buvom kaip ir visos – auklėtojos“, – tyliai paaiškina pašnekovė, ieškodama patogesnės vietos kalbėtis.

Pedagoginį darbą ji jau dirba 35 metus, ir kone 27-erius iš jų toje pačioje įstaigoje – „Linelyje“.

„Gera, kai eini į darbą ir tik apie jį tegalvoji. Taip ir jaučiuosi visus metus dirbdama darželyje. Gaila, kad ne visi mokytojai taip gali gyventi“, – sako D. Kalinauskaitė.

Pasakyti, ar pasirinkta profesija buvo išsvajota nuo mažens, ji negali. Tačiau dar mokykliniai metai rodė, kad talentą dirbti ir bendrauti su vaikais visada turėjusi.

„Atsimenu, kad besimokydama dirbau su spaliukais, pionieriais, man patiko būti tarp jaunesnių“, – pasakoja pedagogė.

Anot jos, dabar tikrai jau jaučia turinti Dievo dovaną mokyti ir jai labai reikia vaikų.

Didžiulė galia

Nors Danutė savo atžalų nesusilaukė, gyvenimo be mažųjų klegesio ji nė neįsivaizduoja. Mokytoja prisipažįsta namo negrįžtanti neprisirinkusi gatvėje kaštonų, lapų, šakelių ir visko, ko gali prireikti ikimokyklinukų pamokėlėms.

„Namuose pas mane nuolatiniai šiukšlynai – visko reikia, nemesi gi tuščios pakuotės ar kokio pirkinių maišelio, gal pravers dar“, – šypsosi mokytoja.

Tačiau neužtenka tik daiktų. Pedagogo misija, D. Kalinauskaitės teigimu, reikalauja ir labai daug kantrybės, lankstumo, atsakomybės. Visa tai ateina su patirtimi, kai tampa aišku, kad mokytojas turi daugiau įtakos vaikui nei jį vakarais matantys tėvai.

„Pajunti, kad tą mažą žmogų gali itin pakeisti, nulemti jo charakterio savybes pagal savo supratimą. Todėl šiame darbe reikia daug žinių, kad nesugadintum augančio žmogaus pirmaisiais jo metais“, – patikina auklėtoja.

Supermamyčių nesutiko

D. Kalinauskaitė džiaugiasi per ilgus metus išmokusi neskubėti bendraudama su jaunesnio amžiaus asmenybe, išklausyti ją.

Vaikai, mokytojos pastebėjimu, iš tiesų mainosi, bet kartu su besikeičiančia visuomene. Danutė apgailestauja, kad šiais laikais visi tampa uždaresni ir tokie ateina į darželį ugdytiniai. Mokyklas itin apribojo naujoji duomenų apsaugos tvarka, dėl jos švietimo įstaigai negalima net tėvų darbovietės žinoti.

„Tokie suvaržymai natūraliai mus tolina nuo vaikų. Anksčiau viską apie juos žinodavome, dabar tik tiek, kiek mums leidžiama ir patys tėvai pasisako“, – pripažįsta pedagogė.

Dar didelė nelaimė, anot jos, mokytojui – supermamytės, galvojančios, kad yra gudresnės už ugdymo specialistus. D. Kalinauskaitė džiaugiasi dirbdama dar tokių nesutikusi.

Paklausta, ar ilgi metai darželyje neuždėjo specifinės auklėtojo, mokytojo etiketės jos elgesiui, Danutė nusijuokia, kad tikrai save pagaunanti itin dažnai vartojant mažybinius žodelius. Be to, sakoma, kad mokytojas niekada nesensta, todėl D. Kalinauskaitė tiki, jog amžina jaunystė jai padės dar labiau įveikti ir kartais užklumpantį nuovargį po darbo.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų