-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tuomet dar jaunas pareigūnas Virginijus Mačėnas prieš lemtingąją naktį ištisas valandas persiuvinėjo naujas uniformos sagas su vyčiu, o mokytoja Laima Juodgudytė jautė, kad jai tiesiog privalu tomis košmariškomis, bet ryžto ir vilties pilnomis dienomis budėti sostinėje.
Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, ir po 28-erių metų mena, koks realus pavojus grėsė Lietuvai vėl atsidurti ten, kur buvusi pusę amžiaus – sovietinėje okupacijoje. Ir iki tol, pirmuosius laisvės metus, lietuviai girdėjo žinias apie laukiantį perversmą, gresiantį pasipriešinimą. Buvusios valdžios gerbėjai kurstė žmones grįžti į senas vėžes, nes naujosios neva veda į skurdą. Lietuvoje likę sovietų kariai nesiliovė demonstruoti savo jėgą paraduose.
Prieš pat pirmąsias, po pusę amžiaus atvirai, be baimės švęstas Kalėdas Lietuva suprato, kokia rimta tampa padėtis. Netrukus po Naujųjų 1991-ųjų į Lietuvą ėmė riedėti ginkluoti rusų desantininkų tankai, iš Rusijos skrieti reikalavimai atsisakyti nepriklausomybės. Nepriklausomos Lietuvos valdžiai ir kitoms valstybinėms institucijoms prireikė gyventojų pagalbos. Pirmąją sausio savaitę tuometis Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis žmones iš visų miestų ir miestelių pakvietė į taikų pasipriešinimą už šalies laisvę.
Iš įvairių Lietuvos kampelių į sostinę perpildytais autobusais važiavo tūkstančiai laisvės gynėjų. Vienu autobusu ankstų sausio 13-osios rytą savo kolegoms į pagalbą išsiruošė ir Virginijus Mačėnas, dabar Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas. Trisdešimties pareigūnas tada ėjo Panevėžio miesto policijos komisariato Kelių policijos inspekcijos inspektoriaus pareigas.
„Jau prieš sausio 13-ąją buvo neramu, žinojome, kad kažkas vyksta, sekėme situaciją, klausėme informacijos. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, retas juos turėjome ir savo butuose. Aš buvau ką tik įsigijęs naują būstą ir tokio ryšio neturėjau. Sausio 12-osios vakarą į namus atvyko kolegų ekipažas ir pranešė, kad ryte, 6 valandą, renkami policininkai budėti saugant Vilniaus viešuosius objektus ir prie jų susirinkusius žmones. Reikalinga mano pagalba“, – lemtingos nakties išvakares prisimena pareigūnas.
Kartu V. Mačėnas gavo dar vieną užduotį – persisiūti visas senos uniformos sagas. Jos ant tada dar vis nešiotos sovietinės milicininko aprangos buvo su žvaigždėmis. O lietuviškas sagas jau puošė vytis. Tik pačių naujų uniformų Lietuvos policijai teko laukti dar ilgiau.
„Jūs įsivaizduojate, nepriklausomybę turėjome beveik metus, o mūsų tarnybą vis dar valdė Rusijos finansuojama ir koordinuojama Vidaus reikalų ministerija. Gavau tą krūvą sagų ir visą naktį siuvau, stebėdamas televiziją. Susibadžiau pirštus, bet paryčiais darbą baigiau ir, snūstelėjęs porą valandų, išskubėjau į komisariatą Tulpių gatvėje, kad tik nepavėluočiau į autobusą“, – pasakoja V. Mačėnas.
Likimo ironija – kelių inspektorius, atskubėjęs į darbovietę, pamatė iš po nosies nuvažiuojantį autobusą. Paaiškėjo, kad per naktį planai pasikeitė – teko skelbti aliarmą – surinkti tik telefonais pasiekti policininkai.
V. Mačėnas 1991 metaų sausio 13-ąją turėjo vykti budėti į Vilnių, bet neturėjo telefono ir nespėjo į surinktą komandą. Pareigūnas liko budėti Panevėžio centriniame pašte.
„Nusivyliau, kad nepatekau į komandą, budėjusią Vilniuje. Norėjosi viską savo akimis matyti, buvo įdomu, apie jokią baimę ir negalvojau. Jaunas buvau…“ – atsidūsta V. Mačėnas.
Visgi ne mažiau veiksmo būta ir pačiame Panevėžyje. Čia taip pat vyko subruzdimai, laukta desantininkų atakos, tad į autobusą pavėlavęs inspektorius paskirtas budėti centriniame miesto pašte. Čia kartu budėti turėjo ir savanoriai.
„Budėti prie valstybei svarbių objektų pakviesti visi savanoriai, jie galėjo turėti net ir nelegalius ginklus. Baimintasi, kad tokiomis aplinkybėmis emocijų ir net azarto pagauti žmonės patys nepradėtų šaudytis. Mūsų pareiga buvo stebėti savus ir kontroliuoti ganą pavojingą situaciją“, – sako pareigūnas.
Laimė, centrinio pašto viduje buvo ramu. Taip pat ramiai pro budinčiuosius pravažiavo sovietų desantininkai, kurie tik iš lauko atidžiai pažvelgė į pašto vidų ir riedėjo toliau.
„Budėjome, kalbėjomės, baimės nejautėme. Gal kiek nejaukiai atrodė pro šalį pravažiavę kariai. Paprasčiausiai netikėjome, kad jie išdrįs šaudyti, vėl užimti Lietuvą. Tomis dienomis buvome susitelkę, nenutrūko įvykių viešinimas, tad ir priešas nesiryžo šaudyti. Jei būtume su gėlėmis jį sutikę, tikriausiai įvykiai būtų pasisukę kitaip“, – svarsto pareigūnas.
Tuo metu namie likusi žmona su dviem mažais vaikais saugiai nesijautė. Ji sutuoktinį į tarnybą, pasak V. Mačėno, sausio 13-ąją ir dar keletą dienų po to lydėjo lyg į karą.
Kelių policijos biuro viršininkas tikina visada buvęs patriotas iki panagių ir nepalaužiamas optimistas.
„Dar ilgai ir policijoje būdavo nepriklausomybės skeptikų. Su jais ginčydavausi iki nukritimo, ypač tokių diskusijų kas dieną netrūkdavo Sąjūdžio metais. Aiškindavau, kad sovietmečiu gerai gyveno tik tas, kuris turėjo „Moskvičių“, o visi kiti nei žirnelių, nei majonezo, nei tuo labiau mėsos net per šventes negaudavo. Koks gi čia gyvenimas? Oponentai mus gąsdindavo, kad prapulsim su savo laisve. Bet juk gyvuoja ir tokios mažos valstybės, kaip Liuksemburgas, Olandija“, – neblėsdavusius ginčus prisiminė pašnekovas.
Ir dabar V. Mačėnui Lietuvoje gyventi gera. Klaidinga sakyti, pasak pareigūno, kad sovietmečiu visa Rusija buvo pasiekiama. Jis puikiai prisimena, kaip būdamas jaunas lengvosios atletikos sportininkas užstrigo Maskvoje, nes nebuvo pirkti bilieto į Lietuvą ir šią pasiekė traukiniu su zuikio bilietu, nuo kontrolierių slapstydamasis tualetuose.
Sausio 13-osios minėjimai V. Mačėnui svarbūs, bet jis nėra nuolatinis jų dalyvis. Pareigūnui mieliau pagarbą valstybei atiduoti darbais ir tyliai. O vėliavas esą kartais neša ir tie, kurie jas kadaise trypė ir degino.
Laisvės gynėjų dieną savo mokykloje žvakutes uždega, Panevėžio renginiuose dalyvauja V. Žemkalnio gimnazijos anglų ir švedų kalbų mokytoja L. Juodgudytė.
Ji 1991 metų neramųjį sausį širdimi jautė, kad privalo važiuoti į Vilnių ginti šalies laisvės. Kartu su dar keliais kolegomis sėdo į autobusą ir sostinėje buvo sausio 10– 11 dienomis. Vyko vakarop, nes tokiu metu didžiausia grėsmė sulaukti atakos.
„Tą metą prisimenu kaip labai slogų, niūrų – nors visi dainavo, degė laužai, virė arbata, buvo neramu, nejauku – jautėme į nugarą kvėpuojantį pavojų. Niekas net minčių neturėjo fotografuotis, kaip kad dabar būtų“, – pasakoja prie parlamento budėjusi pedagogė.
Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, ir po 28-erių metų mena, koks realus pavojus grėsė Lietuvai vėl atsidurti ten, kur buvusi pusę amžiaus – sovietinėje okupacijoje. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.
Tačiau sveikas protas, anot jos, ramino, kad priešas nedrįs pulti.
„Kai kasmet per televiziją rodo to meto vaizdus, visada susijaudinu. Pačią sausio 13-ą dieną buvau namie ir žiūrėjau televizorių. Gerai atsimenu paskutinius žurnalistės E. Bučelytės žodžius“, – kalbėjo mokytoja.
Vėliau ji vėl vyko į sostinę atsisveikinti su lemtingą naktį Vilniuje žuvusiais laisvės gynėjais. Prie šarvojimo vietos, kad atiduotų pagarbą mirusiesiems, teko laukti eilėje keturias valandas.
Karo nemačiusiai 58-erių mokytojai tai buvo baisus laikas, privertęs suprasti taikos privalumą. Tačiau ir taikaus sovietmečio panevėžietė nemėgo. Buvo ir pionierė, ir komjaunuolė, bet visada juto tikrą laisvės troškimą.
„Kai esi maža tokioje aplinkoje, natūraliai nieko nesupranti ir darai, ką reikia. Bet studijų metais atėjo suvokimas, kaip ir kodėl gyvename. Todėl ir dabar vaikams reikia skiepyti tikrąsias vertybes, neleisti pamiršti skaudžios istorijos“, – teigia L. Juodgudytė.
Ji laiminga gyvendama Lietuvoje. 1995 metais išvyko į Švediją studijuoti šios šalies kalbos ir tai buvo pirmoji tokia galimybė Vakarų nemačiusiam lietuviui. Kitoje šalyje metus praleidusiai mokytojai ten atrodė visai kitas pasaulis ir tekdavo nuryti kartėlį, kad Lietuva seniai galėjo taip gyventi, jei ne pusę amžiaus trukęs raudonasis teroras.
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė
1991 metais sausio 13 dieną įvyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Iš viso Lietuvoje planuota perimti 300 tokių objektų, tarp jų ir Panevėžyje. Čia reikėjo saugoti telefono-telegrafo stotį, Savivaldybę, spaustuvę, Krašto apsaugos departamento Panevėžio skyrių.
Visame mieste ruoštasi šturmui, gyva užtvara užbarikaduotos pagrindinės gatvės. Jaunuoliai raginti slėptis nuo paėmimo į tarybinę armiją.
Sąjūdžio būstinėje Panevėžyje imtas vesti žurnalas, kuriame žmonės fiksavo bet kokius pasikeitimus, sujudimus.
Panevėžio gyventojų sostinėje budėti prašyta nuo sausio 10 d. 15 val. iki sausio 11 d. 15 val. Pradžioje skaičiuota, kiek iš šio miesto išvažiuoja autobusų ir keleivių, vėliau nustota skaičiuoti.
Panevėžiečiai siuntė telegramas SSRS prezidentui M. Gorbačiovui apie antrą bandymą okupuoti Lietuvą.
Lemtingųjų 1991-ųjų sausio įvykių metu Vilniuje galėjo budėti 20–25 tūkst. taikių gyventojų. Rengiamo perversmo metu sužeista per 700 žmonių, žuvo 14-a.
Dar iki sausio13 sunkiai sužeistas panevėžietis vairuotojas Jonas Žiaunys, kurio vairuojamą sunkvežimį su žaislais kelyje link Panevėžio taranavo rusų tanketė. Sužeistojo žodžiai Vilniaus ligoninėje: „Perėjau frontą, kovojau su japonais, o dabar tie patys, už kuriuos kovojau, vos manęs nesutraiškė.“
Nors užgrobti kai kuriuos objektus okupantams ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai nebuvo pasiekti ir gana greitai Sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.
