-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Veronika Baltušytė (11 kl.)
„Mergaitė meniškos sielos, jos rašymo stilius gana filosofinis, labai savitas. Veronika ieško savęs gilindamasi į sudėtingus gyvenimo klausimus, daug skaitydama. Groja gitara, pati kuria dainas ir jas atlieka. Ji labai nuoširdi, jautri, matanti, kam ir kada reikia pagalbos. Labai aktyviai dalyvauja ateitininkų organizacijos veikloje“, – rašo jaunosios kūrėjos mokytoja, klasės auklėtoja Violeta Karaliūnienė.
GYVYBĖ – DOVANA, BRANGINKIME JĄ
Žydų išmintis byloja: „Tai, kas išgelbėja vieną gyvybę, – išgelbėja visą pasaulį“. Iš tiesų tai yra neišmatuojamai brangi duotybė, kurią kiekvienas nešiojamės kaip brangiausią pasaulyje dovaną. Evangelijoje pagal Joną skelbiama: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Tikriausia tiesa, jog nieko brangesnio ir vertingesnio žmogus negalėtų paaukoti. Viso pasaulio turtai ir lobiai neprilygsta gyvasties vertingumui. Tačiau didėjantys eutanazijų, abortų, savižudybių skaičiai, smurtas, nepagarba žmogaus asmenybei bei kitos opios šiuolaikinės visuomenės problemos parodo, jog ši vertybė vis labiau nuvertinama ir atstumiama. Kas gi iš tiesų yra laikoma gyvybe, kur ji prasideda, kur baigiasi? Kaip mes bundančią mirties kultūrą galėtume pakeisti į meilės supamą pasaulį?
Dekalogo penktasis Dievo įsakymas skelbia: „Nežudyk!“ Tai yra pamatinis įsakymas, saugantis žmogaus gyvybę. Deja, susidūrus su šiuolaikiniame pasaulyje glūdinčiais nesuskaičiuojamais rimtais pavojais gyvybei, galima pasijusti visiškai bejėgiam, bandant tam pasipriešinti. Tačiau ir vieno žmogaus atsakomybė ir apsisprendimas remti gyvybę lemia nepaprastai daug. Labai didelė žmonijos problema šiuo klausimu glūdi moralės stokoje bei siaurame gyvybės vertės suvokime. „Kas žmogų skatina negerbti gyvybės? Šio pasaulio stabai, – tvirtina popiežius Pranciškus, – pinigai, valdžios ir sėkmės troškimas. Tačiau šiais parametrais neįmanoma pamatuoti gyvybės vertės. Vienintelis matas yra meilė. Ta meilė, kuria Dievas myli gyvybę.“ Kristus aukojosi dėl žmonių mylėdamas juos. Tad pirmiausia
reikėtų suvokti, kad žmogus nėra kokia nors materijos forma, o gyva būtybė, gebanti save pažinti, valdyti, mylėti ir reikšti kitus savo jausmus. Visuose reikėtų įžvelgti lygiavertį sau asmenį, kadangi visi turime tą pačią prigimtį – ne tik fizišką, bet ir dvasinę, taip pat meilės ir artumo troškimą. Be to, kiekviename iš mūsų slypi sąžinės jausmas, kuris mus visuomet skatina pasirinkti teisingai. Tai yra vieni esminių žmonių bruožų ir skirtumų nuo kitos pasaulio kūrinijos. Deja, esame linkę slopinti sąžinės balsą. Prie to prisideda stereotipai, baimė nukrypti nuo savo planų, tikslų, norėjimas kažkam įrodyti savo susikurtą tiesą. Kad ir kaip bebūtų, suteikus progą sąžinės balsui laisviau lietis, kalbėti ir tapti mūsų palydovu, niekam nesusidarytų net menkiausios abejonės dėl kito asmens įstabumo bei vertingumo, nekiltų ranka nei prieš save, nei prieš artimą ir panašiai. Dažniausiai esame linkę aprėpti tik kito žmogaus išorę bei su ja susijusias smulkmenas, tačiau nesugebame prasismelkti iki kito sielos gelmių ir vidinio grožio, kur ir slypi visas asmens orumas, galybė ir įstabumas. Esame atsainūs, kuomet reikia kitame įžvelgti gyvybę ir jos grožį, kadangi pripratome viską sumaterializuoti. Kad taip neatsitiktų, labai svarbu pasikliauti tikrąja žmogaus prigimtimi ir sąžinės balsu.
Kaip jau ir prieš tai minėjau, didžiulę įtaką visuomenei turi daugumos požiūris, stereotipai bei tam tikros nuostatos. Dažnai visa tai yra pagrįsta pačių žmonių susikurtais įsitikinimais ir egoizmu, o ne žmogiškąja prigimtimi ar morale. Šiomis dienomis skaudžiai susiduriame su tokiais žmonių susikurtos „tiesos“ rezultatų vaisiais – abortais, eutanazija ir t. t. Šiurpi statistika teigia, kad net 40 procentų jaunų žmonių galvoja apie savižudybę (apklausa atlikta Sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinant Norvegijos finansinio mechanizmo programą „Visuomenės sveikatai skirtos iniciatyvos“). Didėjantis smurtas, patyčios, agresija lemia tokį mąstymą. Gaila, kad jauni žmonės nemyli savęs, nevertina gyvybės kaip duotybės. Galbūt todėl didėja ir abortų skaičius. Atrodo, jog tam, kad žmogus galėtų vadintis žmogumi, turi sulaukti tam tikro savaičių skaičiaus. Visuomenei dar nėra aišku, jog kiekvienas dar negimęs kūdikis nuo pat pradėjimo momento jau yra žmogus – gyvas, savitas ir unikalus. Abortas nutraukia ne potencialią gyvybę, bet jau esančią gyvybę. Žmonės, kurie yra prikaustyti prie ligos patalo, dažnai irgi laikomi nevisaverčiais bei nieko nebesugebančiais. Aplinkiniams atrodo, kad vienintelė išeitis – eutanazija. Tačiau tai nepanaikina esminės problemos – sunkios ligos ar senatvės teikiamų rūpesčių, o visiškai sunaikina žmogaus orumą. Taip pat neįgalieji dažnokai sulaukia priešiškų žvilgsnių, nuomonių, yra atskiriami ir atstumiami nuo kitų. Iš tikrųjų toks žmogus yra ne nuskriaustasis, o tikrasis gyvenimo mokytojas kiekvienam iš mūsų. „Žmogus, į kurį žiūrima kaip į problemą, iš tiesų yra Dievo dovana. Jis gali mums padėti išsikapanoti iš egoizmo ir augti meile. Susitikimas su pažeidžiama gyvybe padeda mums išsivaduoti iš uždarumo ir atrasti meilės džiaugsmą“, – taip kalbėjo popiežius Pranciškus vienoje iš savo katechezių. Kiekviena gyvybė nusipelno vienodos pagarbos, palaikymo ir didžiulės meilės. Kas mes tokie, jog diktuotumėme pasauliui savo susikurtas taisykles? Kokią teisę turime spręsti: kas vertas gyvenimo, o kas ne? Svarbu dalykus vadinti tikraisiais vardais: abortas, eutanazija ir kiti panašūs dalykai nėra išeitis ar pasirinkimas, o gyvybės atėmimas ir išniekinimas. Labai gaila ir apmaudu, jog šiuolaikinė visuomenė nesuvokia tikrosios žmonių prigimties svarbos, o jei ir suvokia, tai dažnai stengiasi ją užgožti, numoti ranka ir pasislėpti po tam tikrais pagražintais terminais. Išmokime pažvelgti tiesai į akis ir gyvybę, nesvarbu, kokia ji bebūtų, priimti kaip didžiausią dovaną pasauliui. Nepasiduokime pasaulio peršamoms klaidingoms nuomonėms, o plėtokime gyvybės ir meilės kultūrą, išmokime apginti tai, kas brangiausia mums visiems. Pats didžiausias stebuklas šioje žemėje yra tas, jog joje galime būti ir džiaugtis gyvybės dovana. Taigi, nepraleiskime svarbių dalykų pro pirštus, o mokėkime tinkamai tai išnaudoti bei saugoti.
Žmogaus gyvybė yra nedisponuotina ir nesvarstoma, kadangi ji yra šventa iš prigimties. Privalome pripažinti neįkainojamą padovanotos gyvybės vertę ir prisiimti atsakomybę tiek už save, tiek už kitus. Kiekvienas turime itin svarbią užduotį: ginti ir stiprinti gyvybę, reikšti jai pagarbą ir meilę. Žmogaus orumas, kilnumas ir vertingumas kuriamas remiantis moralinėmis nuostatomis, laisvu ir sąmoningu apsisprendimu. Turime suprasti, jog jis nepriklauso nuo lyties, amžiaus, materialinio statuso ar kitų subjektyvių aplinkybių. „…neniekink savo gyvenimo, neatmesk to, ką Dievas sukūrė. Tu esi Dievo kūrinys! Nemenkink savęs, nepasiduok į mirtį vedančioms priklausomybėms“, – šie popiežiaus žodžiai nusako mūsų kelią, gyvenimo credo. Gyvybė – tai dovana, branginkime ją!
