-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Visvaldas Matkevičius priminė, kad Panevėžyje jau realybė, kai darbuotojai atsivežami iš Ukrainos, Baltarusijos. Jo teigimu, dažnai iš verslininkų galima išgirsti, kad svarbiausia sulaukti motyvuotų žmonių, o juos išmokytų ir patys.
Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos prezidentas M. Gudas mano, kad vertėtų sukurti idėjų banką, kaip pritraukti jaunus žmones mokytis profesijos, ir siekti tas idėjas visiems kartu įgyvendinti. V.Bulaičio nuotr.
Anot V. Matkevičiaus, dažnai džiūgaujama, kad tiek daug jaunuolių įstojo į aukštąsias mokyklas ar išvyko mokytis svetur, tačiau reikėtų džiaugtis tais, kurie liko, nusprendė įgyti profesinę kvalifikaciją.
Verslininkai pastebi, kad visgi dar labai paplitęs įsivaizdavimas, jog įgijus amatininko profesiją teks dirbti purviną darbą.
Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos prezidentas ir įmonės „Metalistas“ vadovas Mantas Gudas sako, kad maždaug prieš dešimtmetį klasės susirinkime buvo labai agituojama mokytis aukštosiose mokyklose. Vieno vaiko mamai papasakojus, kokios perspektyvos atsiveria įgijusiesiems specialybę profesinėje mokykloje, ji liko nesuprasta.
„Nesvarbu, kad penketui, šešetui vos tempia, bet reikia baigti aukštąją“, – vyraujančia tendencija stebisi pramonininkų asociacijos prezidentas.
Nors požiūris nuo to laiko pasikeitė į gerąją pusę , tačiau disbalansas liko. Pasak M. Gudo, jaunuolis, turintis sugebėjimų tapti geru suvirintoju, kepėju ar kuo kitu, nustumiamas būti šiaip sau vadybininku, šiaip sau ekonomistu.
Verslininko įsitikinimu, apie profesinį orientavimą su moksleiviais reikėtų kalbėti bent keleriais metų anksčiau, o ne tada, kai jau būna tvirtai apsisprendę būti „šiaip sau vadybininkais“ – tuomet sunkiau įtikinti rinktis darbininko profesiją.
Anot M. Gudo, verslininkai kviečiasi mokinius į įmones ir stengiasi parodyti, kad jos yra šiuolaikinės, jose naudojamos aukštosios technologijos. Juk jei tėvai nedirba verslo įmonėse, vargu ar jų atžalos žino, kad Panevėžyje dirba pasaulinio lygio šiuolaikiškos bendrovės. Todėl labai svarbu šviesti ir tėvus, nes jie formuoja savo vaikų nuomonę.
Panevėžio profesinio rengimo centro direktorius Bronius Sadula teigia, kad darbdaviai prašo žmonių, turinčių profesinį išsilavinimą, tačiau skaičiai negailestingi. Lietuvoje profesinį mokymąsi renkasi apie 25 procentus jaunuolių, tuo tarpu Europoje šis skaičius gerokai didesnis.
Be to, pastebima tendencija, kad pirma neretai baigiama aukštoji mokykla, o tada einama mokytis profesijos. Šiuo metu profesinis mokymas pertvarkomas ir tikimasi teigiamų pokyčių.
Profesinio rengimo centre šiemet mokosi daugiau nei 1 000 mokinių. Daugiausia – paslaugų srityje – visuose kursuose pusketvirto šimto. B. Sadula prisipažįsta, kad už tai gavo barti nuo šalies prezidentės.
Mažiausiai moksleivių yra mechatronikos srityje. Šiemet mokykla daugiausia išleido higieninės kosmetikos kosmetikių – 41, o mažiausiai – automatinių sistemų eksploatavimo mechatronikų – 3.
Pasak direktoriaus, grožio sritį renkasi daug moksleivių. Kita vertus, tai jų pasirinkimas ir jie mato perspektyvą darbo rinkoje.
M. Gudas pastebi, kad kosmetologų, kirpėjų yra daug ir jie dažniausiai dirba pagal verslo liudijimą.
„Bet kas sukuria didesnę pridėtinę vertę – ar kirpėja, ar staklių operatorius, kurių labai trūksta?“ – retoriškai klausė jis.
Dėl reikiamų darbuotojų trūkumo atsiveria ir kita problema. Nerasdamos reikiamų specialistų įmonės investuoja gretimose šalyse ir dėl to daug praranda visas regionas, o tuo metu grožio specialistų parengiama labai daug.
M. Gudas kvietė sukurti tam tikrą idėjų banką, kad diskusijoje iškelti pasiūlymai ir mintys nebūtų vien tik oro virpinimas, o būtų galima susibūrus realiai kažką nuveikti, pasiskirstyti darbus ir taip kuo daugiau jaunuolių pritraukti į profesinį mokymą.
UAB „Iremas“ Panevėžio filialo vadovas Saulius Žalgevičius sako, kad pasiteiravus, kas yra staklininkas, daugelis vis dar įsivaizduoja murziną rankenėles sukiojantį žmogų. Bet tikrovė visai kitokia. Įmonėse naudojamos šiuolaikinės, kompiuterizuotos staklės. Verslininkas svarsto, kad galbūt vertėtų sukurti filmuką apie tai, kaip žmonės dabar dirba įmonėse, kokios technologijos naudojamos.
Asociacijos vadovas mano, kad tai nebloga mintis.
„Nauja karta yra labiau į ekraną žiūrinti nei į akis. Būtų didesnis įspūdis nei šnekant keturias valandas“, – M. Gudas mano, kad ši idėja verta dėmesio.
O Panevėžio M. Karkos pagrindinės mokyklos direktorius Alfredas Paberžis nuogąstavo, kad vaikai į tokį filmuką nesureaguotų kaip į įkyrią reklamą. Jo manymu, gal būtų efektyviau leisti patiems pabandyti kai ką nuveikti praktiškai, kad įsitikintų tokių žinių reikalingumu.
Panevėžio teritorinėje darbo biržoje spalio mėnesį paklausiausios profesijos buvo tarptautinių krovinių transporto priemonių vairuotojo, virėjo, barmeno, pardavėjo, suvirintojo, dailidės ir staliaus, statybininko, tinkuotojo, siuvėjo, kailininko ir kepurininko, elektromechaniko ir elektromonterio.
Panevėžio darbo biržos Klientų aptarnavimo departamento direktorė Audronė Biguzienė atkreipė dėmesį, kad Darbo birža yra tarsi gaisrinė – jei kažkur kyla gaisras, trūksta žmonių – kreipiamasi į šią įstaigą. Jos manymu, bėda ta, kad norint įtikinti jauną bedarbį pasirinkti profesiją reikia „pavedžioti už rankos“ po profesinio ugdymo įstaigas, įmones, kad apsispręstų.
Direktorės teigimu, dar maždaug prieš dešimtmetį nesijautė tokio darbo jėgos trūkumo ir buvo siekiama, kad kuo daugiau žmonių įgytų profesiją. Dabar įgyti profesijos siunčiami ir trys, ir penki, ir septyni asmenys, tačiau tai būna labiausiai reikalingos profesijos.
A. Biguzienė pasidžiaugė, kad jaunimas pradėjo mąstyti, jog reikia mokytis. Kartu pastebėjo, kad anksčiau sunkiausia buvo įdarbinti žmones be profesijos, o dabar – turinčiuosius aukštąjį išsilavinimą.
Tarp jaunimo iki 29 metų, besiregistruojančio Darbo biržoje, yra apie 37 procentus neturinčiųjų profesinės kvalifikacijos.
Beje, per dešimt šių metų mėnesių Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyriuje registruoti 444 absolventai, iš kurių 220 moterų. Jie baigė įvairias mokymo įstaigas. Per tą laikotarpį mieste ir rajone daugiausia užregistruota absolventų, baigusių automobilių elektromechaniko mokymo programą – 15, virėjo mokymo programą – 14, kineziterapiją – 12. Mažiausiai registravosi informacinių sistemų, higieninės ir dekoratyvinės kosmetologijos, turizmo ir laisvalaikio vadybos profesijas įgijusiųjų – po tris.
Panevėžio mieste ir rajone per dešimt mėnesių daugiausia įdarbinta absolventų, baigusių automobilių elektromechaniko, virėjo mokymo programas – po 16, statybos inžinerijos – 14. Mažiausiai įdarbinta įgijusiųjų logistikos vadybininko, želdinių dizaino specialisto, automobilių mechaniko, kompiuterių ir organizacinės technikos operatoriaus, transporto logistikos vadybininko, finansų specialisto profesijas – po šešis.
Panevėžio M. Karkos pagrindinės mokyklos direktorius A. Paberžis mano, kad jaunimui renkantis profesinį mokymą yra didesnė tikimybė, kad jis liks mieste, įleis čia šaknis. O studentai išvyksta ir dažniausiai nebegrįžta.
Situaciją būtų galima keisti ėmusis struktūrinės pertvarkos, tačiau tam, pasak A. Paberžio, reikia didelės politinės valios, antraip laukia liūdnos perspektyvos.
„Žemynos“ progimnazijos direktorius Romualdas Grilauskas pastebėjo, kad technologinė bazė mokyklose silpna ir jose nėra tokios šiuolaikinės įrangos kaip profesinėse. Trečius metus keletas miesto mokyklų bendradarbiauja su profesinėmis mokyklomis mokant jaunimą, tačiau yra įvairių problemų bei pasigendama bendros valstybės politikos.
Panevėžio darbo rinkos mokymo centro direktorius Valentinas Masilionis prisipažino manantis, kad, ko gero, nepabėgsime nuo dviejų tiesų ir jų nepakeisime. Pasak jo, žmonių, turinčių profesinį išsilavinimą, darbo rinkoje turi būti daugiau nei 25 procentai ir darbdaviai visada bus nepatenkinti darbuotojais, nes tobulumui ribų nėra.
Anot V. Masilionio, verslas gal ir nori, kad sugrįžtų išvažiavę gyventojai, tačiau klausimas, už kokius pinigus, kokiomis sąlygomis ir į kokį mikroklimatą.
