-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dėl pasaulinės finansų krizės Odensėje prieš dešimtmetį užsidarius didžiulių krovininių laivų statyklai, tūkstančiai gyventojų liko bedarbiais. Kritiniu momentu miestas tapo pavyzdžiu, kaip naujosios aukštosios technologijos kuria pramonės ateitį. Šiuo metu Odensėje tiesiogiai ir netiesiogiai su robotikos sektoriumi susijusiose įmonėse dirba tūkstančiai žmonių. Miestas didžiuojasi ekonominiu pramonės augimu, o apie Odensę Europoje kalbama būtent dėl jos proveržio robotikos srityje.
Odensės universitete multimedijos dizaino ir komunikacijos studijas baigęs panevėžietis Jonas Misiūnas per keletą ten praleistų metų vis dėlto Baltijos ir Šiaurės jūrų skalaujamos Danijos neįsimylėjo ir sugrįžo ateities kurti į Lietuvą.
Baigęs Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją Jonas Misiūnas Lietuvoje neužsiliko. Pirmame kurse išvykęs į Daniją su „Erasmus“ mainų programa, svečioje šalyje užsibuvo trejus metus.
Dabar Jonui 30-imt ir jis su šypsena prisimena pirmąjį, prieš dešimtmetį įvykusį skrydį į Danijos Karalystę.
Sako, tuo metu buvę kiek nedrąsu, nes nei lėktuvu buvo skridęs, nei tuo labiau kūręs gyvenimo kasdienybę kurioje nors Europos valstybių.
Ne tokia sklandi buvusi ir integracija.
„Danai labai uždara tauta – daugiausia teko bendrauti nedidelėse grupelėse su kitais internacionaliniais studentais“, – sako J. Misiūnas.
Odensės universitete multimedijos dizaino ir komunikacijos studijas baigęs panevėžietis Jonas Misiūnas per keletą ten praleistų metų vis dėlto Baltijos ir Šiaurės jūrų skalaujamos Danijos neįsimylėjo ir sugrįžo ateities kurti į Lietuvą. E. Burneiko nuotr.
Vietiniai neskuba užmegzti ir palaikyti ryšio su atvykėliais, tad panevėžietis nemažai laiko praleisdavo su Danijos lietuvių bendruomenės nariais.
Vos atvykęs į svečią šalį Jonas apsigyveno vienas, tačiau jau antrame studijų kurse prie jo prisidėjo ir dar keli lietuviai.
Multimedijos dizaino ir komunikacijos studijų paskaitos daugiausia buvo orientuotos į praktinę veiklą. Universitetas tarpininkaudavo tarp studentų ir realių klientų – padėdavo surasti užsakovus: valstybines ar privataus sektoriaus įmones. Kiekvieną semestrą nedidelėmis grupelėmis susiskirstę studentai įgyvendindavo įvairiausius projektus: kurdavo internetines svetaines, maketuodavo logotipų dizainą ir panašiai.
Paklaustas, kodėl jo prioritetiniu pasirinkimu tapusi Danija, Jonas turi du paaiškinimus.
Panevėžio V. Žemkalnio gimnazija, kurioje mokėsi, bendradarbiavo su Odensės universitetu, o ir pats buvo jaunas ir ištroškęs pojūčių: noro ieškoti, patirti, atrasti.
J. Misiūnas pusmetį studijavo Lietuvoje, tad sako žinojęs, kokia yra vietinė akademinė praktika – norėjosi pamatyti, kokia ji Vakaruose.
„Mane žavėjo studijos Europoje, vakarietiška patirtis, tad tai buvo iš smalsumo kilęs žingsnis“, – samprotauja panevėžietis.
Danijoje pragyvenimo lygis aukštesnis nei Lietuvoje, tačiau kur kas patrauklesnės mokymosi sąlygos – mokslas šioje šalyje nemokamas.
Visgi šioje srityje kuriamas komfortas nepadėjo lietuviui, kaip ir kitiems atvykėliams studentams, iki galo įsilieti į vietinį gyvenimą.
Iš pradžių Jonas sako pats labai aktyviai bandęs sudominti danus Lietuva. Mielai ne tik apie ją, bet ir apie gimtąjį Panevėžį pasakodavęs vaikinas ilgainiui ėmęs to vengti.
„Ne dėl to, jog jaučiausi esantis iš prastesnės šalies – viskas su Lietuva gerai – tiesiog atsibodo tie patys klausimai“, – sako J. Misiūnas.
Danijoje pragyvenimo lygis aukštesnis nei Lietuvoje, tačiau kur kas patrauklesnės mokymosi sąlygos – mokslas šioje šalyje nemokamas. Visgi šioje srityje kuriamas komfortas nepadėjo J. Misiūnui, kaip ir kitiems atvykėliams studentams, iki galo įsilieti į vietinį gyvenimą.
O ir klausimus keldavo ne vietiniai, o į Daniją suvažiavę svetimšaliai studentai. Danams, anot Jono, atvykėliai ne itin įdomūs. Jie nesivargina domėtis svetimtaučiais, nes jų šalyje imigracija, svarsto J. Misiūnas, klesti jau nuo pat Antrojo pasaulinio karo.
Trejus metus emigracijoje pragyvenęs panevėžietis sunkiai geba įvardinti lietuvių ir danų panašumus – skirtumų, jo nuomone, yra kur kas daugiau.
Vienas jų, pasak Jono, danų negebėjimas suktis iš situacijos.
„Jei važiuojant dviračiu nukrenta grandinė, lietuvis suras sprendimą: ieškos raktų, ims tvarkyti pats. O danas susirūpina, kaip nuvykti į darbą: ar kviesti taksi, ar skambinti į specialųjį transportą, kad šis paimtų dviratį“, – pasakojo J. Misiūnas.
Tik vėliau jis sako ėmęs svarstyti, jog toks elgesys būdingas aukštą pragyvenimo lygį turinčioms valstybėms, anot Jono, tai – išsivysčiusios šalies sindromas.
„Nors Danijoje viskas kaip niekad gerai išvystyta, sutvarkyta, vis dėlto tai šaltoka šalis“, – lakoniškai tarsteli pašnekovas.
J. Misiūnas atvirauja, jog emigracijoje negalėjo pajusti gyvenantis kokybišką gyvenimą. Jausdavosi tam tikra atskirtis, akys kliūdavo už kultūrinių skirtumų.
Net ir eidamas pavakaroti kad ir į džiazo barą sako jausdavęs netikrumo, svetimumo jausmą.
Panevėžietis svarsto, jog tokius pojūčius sustiprino būtent danų laikomas atstumas su užsieniečiais.
„Teko girdėti iš žmonių, kurie jau ilgesnį laiką gyveno ir dirbo su danais, jog prireikė dešimt ar net penkiolikos metų, kad vietiniai šiek tiek prisileistų arčiau – danams reikia daug laiko, kad galėtų atsiverti ir galutinai pasitikėti“, – sako Jonas.
Iš Danijos lietuvis parsivežė ir kur kas geresnių prisiminimų. Vyrui padarė įspūdį gimtadienių tradicijos. Ten ypatingai paminimas trisdešimtasis gimtadienis.
„Nors skaičius nėra didelis, trisdešimt metų jiems reiškia rimtesnio gyvenimo pradžią“, – pasakoja Jonas.
Tai progai sustatomos kelios metalinės statinės, nupiešiamas veidas, kad improvizuota skulptūra būtų kuo panašesnė į žmogų. Ant jos užrašomas skaičius „30“ ir pastatoma šalia gatvės. Taip parodoma, jog tuose namuose – didi šventė, kažkas mini garbingą trisdešimtąjį jubiliejinį gimtadienį. Dažnai sukaktuvininkas apmėtomas ir pipirais.
J. Misiūnas atvirauja, jog emigracijoje negalėjo pajusti gyvenantis kokybišką gyvenimą: jausdavosi tam tikra atskirtis, akys kliūdavo už kultūrinių skirtumų. E. Burneikos nuotr.
Danijoje su linksmybėmis bei laužais yra švenčiamos ir Joninės, tačiau ne tik jas, bet ir visas didžiąsias šventes J. Misiūnas stengdavosi sutikti namuose, Lietuvoje.
Jos, sako, svetur nebūtų tokios mielos širdžiai – juk ilgainiui imi pasiilgti savo socialinio rato.
Panevėžietis puikiai pamena, jog pirmąjį pusmetį visai negalvodavęs apie gimtinę, bet bėgant laikui augo ilgesys.
„Žmogui reikia savos aplinkos, erdvės. Danijoje tokią tikrai labai sunku susikurti“, – atkreipia dėmesį emigranto duonos paragavęs lietuvis.
Studijuodamas J. Misiūnas vis pasidairydavęs, ką siūlo Danijos darbo rinka, o baigęs mokslus – ėmėsi ieškoti darbo pagal įgytą specialybę. Norėjosi pasilikti, tad per trejus metus panevėžietis skaičiuoja išsiuntęs apie šimtą gyvenimo aprašymų.
„Konkurencija Danijos darbo rinkoje – didelė. Bandžiau integruotis, mokiausi danų kalbą, baigiau tris iš šešių laiptelių“, – vardija Jonas.
Kalbų kursai, kaip ir studijos, Danijoje nemokami. Viskas, ko reikia – asmeninė iniciatyva ir motyvacija. Galima pasirinkti vidutinio ir didelio intensyvumo mokymus, kurie vyksta 3–4 kartus per savaitę, taip pat – mokytis su vietiniais pensininkais savanoriais.
Anot Jono, sąlygos mokytis yra tikrai labai geros, o mokant danų kalbą – kur kas lengviau įsilieti ir į darbo rinką.
Baigdamas paskutinį kursą, panevėžietis jau buvo suradęs praktikos vietą vienoje danų įmonėje. Anot jo, darbinantis verslininkai aiškiai parodo poziciją, jog visai nesvarbu, kokius mokslus potencialus būsimas darbuotojas yra baigęs Lietuvoje ar kokias pareigas turėjęs. Jiems svarbiausia tai, ką kandidatui jau pavyko nuveikti jų šalyje, kokios patirties įgijęs daniškose įmonėse.
„Ėmiau ieškoti darbo ir Lietuvoje, o radus teko pasirinkti iš dviejų. Laimėjo Lietuva – matyt, nulėmė tėvynės ilgesys“, – šypteli panevėžietis.
Nusileidęs Lietuvoje, Jonas pasiliko sostinėje. Ne vien todėl, jog Panevėžyje sunku rasti jo specialybės krypties darbą.
„Mano ryšys su gimtuoju miestu buvo nutrūkęs. Pirmuosius metus sugrįžęs iš Danijos gyvenau Vilniuje, o Panevėžį buvau iš viso nurašęs: nėra jaunų žmonių, nėra ką veikti, jokių kultūrinių vietų“, – prisipažįsta.
2015-aisiais Jonas šypteli buvęs įtrauktas į Panevėžio ekonomikos forumo organizavimą. Kaip pats sako, prisidėjo savanoriaudamas gimtajam miestui – kūrė grafiką, vizualizacijas.
Tik dieną prieš renginį atvykęs Jonas pakeitė nuomonę apie Panevėžį – gimtasis miestas įgavo visai kitą atspalvį ir padarė malonų įspūdį. Nuo to karto Jonas ėmė aktyviai veikti Panevėžio alumnų bendruomenės labui.
